Liudas Gustainis
(nesurikiuotos pastabos apie Sigito Parulskio „Tris pjeses“*)
Knygos „Tris pjesės“ viršelis |
Pjesė „Iš gyvenimo vėlių“. Į knygą pateko ne tik S. Parulskio, bet ir pjeses recenzavusių žmonių mintys. Jos atrodo rimtesnės ir sunkesnės už pačias pjeses, todėl atsvarai siūlau kitokį rašinėlį Jos Didenybės Mirties, Sigito Parulskio, taip pat visų kitų aktorių – gyvųjų ir mirusiųjų – atsiliepimų knygoje.
Šias mintis paskatino S. Parulskio pašmaikštavimai ir flirtas su Jos Didenybe. Ne, tai ne Anglijos ir ne Lietuvos karalienė, o juodu apsiaustu apsigaubusi kaukolėta panelė Mirtis. Ji kažkodėl nusprendė susituokti su S. Parulskiu, kuris (po to) turėtų gulėti ištiesęs kojas ir nekrutinti pirštų pro kiauras kojines, nors tai nebūtina, nes niekas negali tiksliai nustatyti, kas ten taip beveik ramiai gulinėja ir kuičiasi – Parulskis ar Gustainis. Jeigu jie yra aktoriai ar šiaip (pjesės) narcizai, tai nesvarbu kuris. Be to, kažkuris jų, o gal pjesės „Iš gyvenimo vėlių“ režisierius Vytautas V. Landsbergis, turėtų užsiversti milžinišką atsakomybės naštą ir vaidinti karalaitę, kuri į viską nusispjauna ir išvaro į deimantinį Paryžių pasivaikščioti aplink auksinius Luvro tualetus ar paplaukioti lengvučiais lyg debesėliai karstais Senos upe, nes Nemuno vanduo per tirštas – karstas su karalaite atšoktų nuo vandens kaip krepšinio kamuolys, ir niekas nežinotų, kur jis nuskris, todėl likusieji turėtų vadintis tai Parulskiais, tai Gustainiais ar dar kitaip, gal net sudurtiniais vardais, pavyzdžiui Languspa. Kokios tautybės tai būtų pilietis, kiek jis turėtų rankų ir kaip pasiilgęs apsikabintų atbėgančią laukais Jos Didenybę juodaisiais drabužiais?
Šis tekstas gal tik pačiomis smilgų viršūnėlėmis šiek tiek primena S. Parulskio pjesę, kurioje grotesku, parodija ir visais kitais įmanomais būdais nuvainikuojama, sakytum, mirties baimė. Gracingai, aristokratiškai, taip pat atvirai chuliganiškai tyčiojamasi iš visko, apie ką (padorioje) visuomenėje paprastai kalbama rimtais sustingusiais veidais. Nuplėšiamos visos kaukės, sąmoningos ir nesąmoningos, patyčių (lyg vandens) patrankomis nuo sostų nušluojami visi: ne tik veikėjai, bet ir pati esatis, kuri… nepasiekiama.
Autoriaus groteskas priverčia smagiai juoktis ar krūpčioti, kol nebelieka nieko, jokių tikėjimų, išskyrus… švelnumo pojūtį.
Paradoksali pjesė, paradoksalus ir poveikis.
Šviežia žolė prasikala pro betoną. Suardo Zoknių pakilimo takus.
Tokia galėtų būti sutrumpinta S. Parulskio pjesės „Iš gyvenimo vėlių“ recenzija arba pjesės ribų, tvorų, gyvatvorių apuostymas, tačiau jeigu recenzijai lemta nors kiek pailgėti, pravartu, o gal ir įdomu būtų atsakyti į du klausimus:
1. Kaip tokią kalbą supranta skirtingo amžiaus žmonės?
2. Ar tokie tekstai veikia kaip vaistai (išvalo organizmą), ar kaip nuodai (sutirština kraują ir perdažo jį mėlynai)?
Bandymai atspėti atsakymus, nors kiekvienas atsakytų kitaip:
1. Paaugliai, kuriems maga suvokti, ką apskritai reiškia tikras jausmas, turbūt apsidžiaugtų netikėtai nutrūkusiais (išorinio padorumo) varžtais ir būriais lėktų įsigyti šaltųjų ir karštųjų ginklų. Jie nepastebėtų ironijos kabučių ir suvoktų S. Parulskio tekstą kaip chunveibinų bibliją. O seni alkoholikai, kurie geria todėl, kad bijo numirti, galbūt nustebtų suvokę, jog ne su tais gėrė – jiems staiga paaiškėtų, kad reikėjo vaišinti Jos Didenybę.
2. Kaip rudens šalnos medžių lapus perdažo skirtingomis spalvomis, taip tokie tekstai veikia bendrapiliečių ir šiaip visų gyvų sutvėrimų kraują: vieniems jį išvalo, kitiems sutirština ir perdažo mėlynai (kam ko reikia).
Pjesė „P.S. Byla O.K.“ Gerai, kad pjesę perskaičiau tik dabar, pralėkus devyneriems metams po jos parašymo. Nieko nepraradau, nieko neatradau, gal tik laisvesnis pasijaučiau – sustabarėjusio mąstymo, jausenos pėdsakus miestuose, kaimuose, keliuose ir krūmuose, bažnyčiose ir lošimų namuose galima ardyti ir sprogdinant – visais laikais taip darė maištaujantieji. Panašų sprogimą Europai primena 1956 m. gegužės aštuntoji, kai Londono karališkojo teatro sceną išvydo Johno Osborno pjesė „Atsigręžk rūstybėje“. Šiuolaikinių maištininkų, tokių kaip Markas Ravenhillas ir Sarah Kane, rastume ir daugiau. Maišto keliu pasuko ir S. Parulskis (gal Lietuvos, o gal laiko dirva pasirodė derlinga), šiandien toks mąstymas, tik jau be kabučių, plinta visur – pradedant TV laidomis ir baigiant kunigų seminarija.
Kas nori pastatyti rūmus, turi išvalyti griuvėsius. S. Parulskis šiuo atveju atlieka Valytojo, arba buldozerio, vaidmenį – atvirai išsako tai, kas iš tikrųjų vyksta gatvėse, nors tai nereiškia, kad jis valdo tuos reiškinius, kurie sirpsta ir noksta.
Tai ne visko, kas šventa, griovimas, tik suakmenėjusių melo pilių ardymas. Pasekmė paradoksali: kai kas tai suvokia kaip siekiamybę ir tikslą, šaunumo ir laimės būvį. Panašu, jog visa tauta (TV asmenyje) pasinėrė į chunveibinišką šėlsmą, o S. Parulskis – chunveibinų vadas. Nors kodėl būtinai chunveibinų? O jeigu savanorių karių pionierių? Bet ir tai netikslu. S. Parulskis šiuo atveju tiktai veidrodis, kuris atspindi gatvės dvasią.
Neimčiau tvirtinti, jog tai blogai. Jei kas nors griūva, vadinasi, netikra, dirbtina. Atrodo, jog tai siekis išsilaisvinti nuo išankstinio žinojimo ar nusiteikimo kiekvienos minties, kiekvieno žmogaus ar poelgio atžvilgiu.
Vis dėlto abejočiau, ar tai kartų konfliktas, nors, kaip teigia savo interviu Oskaras Koršunovas, būtent ši tema jį ir jaudina. Kiekviena nauja karta vis griauna senosios dievukus, o jaunieji ir vėl randa tą pačią maurais apsitraukusią balą? Taip, konfliktas egzistuoja, tik gal teisingiau jį vadinti konfliktu tarp to, kas gyva, atvira, ir to, kas jau surūdijo, nes rūdys įsimeta, nesvarbu koks amžius: žmogaus prigimtis lygi metalo prigimčiai – ji nešioja savyje rūdijimo potenciją, o norint to išvengti, reikėtų pakeisti medžiagos sandarą. Juk žmogus dažniausiai suakmenėja iki pilnametystės… Vieni akmenėja, kiti rūdis išskiria, o treti iki senatvės erdvėmis nardo, tad kuo čia dėtas kartų konfliktas?
Pjesę skaičiau rudenį, spalio pabaigoje, kai pirmoji praėjusių metų vėtra įsismagino lapus maišyti šunų pamėgtoje pievoje, kurioje vasarą žolę pjaudavo traktoriukas – toks smagiai burzgiantis geležinis buldogiukas, jis visus naktimis girtuokliukų išmėtytus butelius ir net kanalizacijos angų dangčius sumaldavo į miltus – nors imk ir virkis stiklo arbatą. Todėl ir pagalvojau: tas traktoriukas, o gal traktorininkas, turėtų vadintis „Parulskis“, nes perskaitęs pjesę jautiesi taip pat, kaip ir žvelgdamas į šviežiai nupjautą pievą miesto vidury – gražu, smagu, o pasivaikščiojęs gali prisirinkti idėjų, sąvokų, sustabarėjusių elgesio taisyklių, religinių dogmų miltelių; iš sumaltų butelių (idėjų) naujų nesulipdysi, arbatos neišsivirsi, teks laukti, kol stiklo miltai ištirps žemėje ir sudaigins naują augalą.
Įdomiausia, jog S. Parulskis didžiulę gyvenimiško absurdo, o ir šiaip mėšlo krūvą sugrūdo į pjesę, tačiau skaitytojo neužteršė, nepapiktino – štai tuo ir stebina.
Toks jausmas apima pasiraičiojus po pjesės tekstą: tuščias suartas laukas, kol kas net ir vieversių nėra, nors kažkas ten lyg ir plazdena, virš arimų.
Tiesa, S. Parulskiui arba O. Koršunovui galbūt knystelėtų, kaip ten su tuo kaltės jausmu, kokia pagaliau tikroji žmogžudystės (ir vėl kartų konfliktas!) filosofija, kas ten ką nugalabijo ar paaukojo – Abraomas Izaoką, Parulskis Gustainį ar Koršunovas tarsi Hamletas įveikė Tėvo šmėklą ar mokyklos sargą, kodėl mes nieko apie juos nekalbam, tačiau po šitokios absurdo mišrainės skaitytoją ištinka šokas, jam tikrai nebesvarbu, kas, ką ir kodėl: viskas užarta, nei kaltųjų, nei aukų apskritai nebeliko, o mums rūpi tik viena – pirmiesiems išgirsti vieversius virš garuojančių Parulskio arimų.
Kas galėjo pamanyti: absurdo ugnikalnis sulygino aukas su kaltaisiais, geruosius su blogaisiais, ir dabar visi it šventieji, užarti, sėklytėmis pavasario laukia.
Pjesė „Nesibaigianti vienatvė dviem“. Atviras žodinis seksualumas, natūralus geizerio garavimas, burbuliavimas, o tai, kad neįmanoma suprasti, kodėl taip aklai....Taigi ne, atvirkščiai, apskritai jokio seksualumo…
Pirmoji scena: Pavėluotas prologas. Šis vaizdelis yra labai konkrečios patirties ir dar konkretesnės psichologinės ir/ar psichinės struktūros žmonių pagimdyta trumputė gyvenimo iškirptė. Tai lyg žvilgsnis pro rakto skylutę į svetimą miegamąjį, kuriame svetimumo daugiau negu tarp veikiančiųjų ir to, kuris viską stebi pro langą, ir vis dėlto tai sudomina. Kodėl? Mano galva, teksto patrauklumas ir intriga įsiplieskia pamažu suvokiant, jog tarp Vyro ir Moters neatsiranda jokio ryšio, nors tai prieštarauja gyvenimo logikai: intymus ryšys, net jeigu jis įsižiebęs iš neapykantos, net jeigu jis pasibaigia vieno ar abiejų susiliejusiųjų žūtimi, paprastai sujungia žmones visiems laikams, nori jie to ar nenori, palaiko tą ryšį ar tuoj užmiršta – viskas lieka pasąmonėje ir velkasi iš paskos.
Šioje vietoje įdomu būtų paklausti: jeigu autorius sukūrė tekstą, kuriame skaitytojas nejaučia emocinio ryšio tarp intymiai bendraujančių žmonių, tekstą, kuriame netgi sekso vaizdeliai primena kompiuterinius žaidimus, tokius lyg ir proto pratimėlius, nes tekstas būtent toks – atviras žodinis seksualumas nereiškia tikrojo, gaivališko seksualumo, taigi derėtų savęs paklausti: kas tai? Liga, išsigimimas ar absoliuti dvasios nekaltybė? Ir kas pajėgtų atsakyti į šį klausimą?
Antroji scena: Traukinys. Pastraipa apie važiavimą traukiniais nuostabi. Puiki liguisto vakarietiško gyvenimo būdo diagnozė, o susitikimo, prasilenkimo traukinyje scena – taip pat žavi. Jeigu seksualumas būtų matuojamas kokiais nors architektūriniais statiniais, šią sceną būtų galima prilyginti Eifelio bokštui. Vaizdelis susipina su pirmuoju ir įtikina skaitytoją.
Trečioji scena: Kambarys, televizorius. Po įvykusios meilės jis grasinasi nusišauti ir nušauti ją. Jinai jį pergudrauja, pagriebia pistoletą ir nori ištaškyti jo klyną, bet jis vėl atima ginklą, tačiau ji priešinasi, nenori tapti istorija. Tarp jų lyg ir siena. Jie galbūt ketintų sunaikinti ją tuo nelemtuoju šūviu, kuris taip ir nepokšteli, bet jis, šūvis, vienintelis gyvas tarp jųjų…
Ketvirtoji scena: Kruvinoji M. Citatos komentuoja sceną be komentatoriaus: „…aš ir anksčiau žiūrėjau į ją nuogą, bet žiūrėjau tarsi peržengdamas, tarsi ji, fiziška, paliečiama, būtų perregima…“; „…ką gali viena mėsa pasakyti kitai mėsai?… Dievas ir mėsininkas…“; „…ji priešinosi, bet sutiko, ji sutiko, bet aš nenorėjau…“; „noriu, kad išeitum iš senstančio savo kūno kaip iš veidrodžio…“, „…tavo kūnas tave slegia kaip antkapis… Nieko. Lyja...“
Penktoji scena: Antkapių veidrodžiai. Lyriška ir gražu: išsiskyrimas pasiliekant. Vaizdelis iš kapinių: tu tuomet neištarei nė žodžio, norėjai būti panaši į mirusiuosius, o ypač – mirusi man, o aš, aš jau seniai buvau vaiduoklis…
Dar kartą skaitau pirmąją sceną: Pavėluotas prologas.
Dabar jau sakyčiau priešingai, negu tvirtina pjesės autorius: Vyrui iš paskos velkasi ne prarastas laikas, o siena tarp žmogaus ir dabarties, tarp žmogaus ir jo vidaus iškyla ne dėl išmesto gyvenimo, ne dėl kariuomenės ar kalėjimo. Toks apibūdinimas labiau tiktų apskritai šiuolaikinio žmogaus situacijai nusakyti – tai banalus negebėjimas būti savyje, savimi, čia ir dabar.
Ir niekam nė į galvą, kad, užuot išmintingai ir kolektyviai mikčiojus apie neįveikiamą vienatvę, gebėjimo būti čia ir dabar reikėtų mokyti vaikus nuo mažumės. Tačiau kas tuo užsiims, jeigu nėra nė vieno suaugusiojo, kuris tai pajėgtų?
Antruoju ar trečiuoju skaitymu pirmoji scena man pasirodė pilna tikroviškų nesąmonių, nesuvokiamų minties šuolių, ir nėra tiltelių per bedugnes, kurios vilioja ir traukia.
Ir tai nė kiek ne blogiau už puikias istorijas.
_____________________________
* Sigitas Parulskis, Trys pjesės. – Vilnius, Baltos lankos, 2006.