Pamesti artistai

Rūta Oginskaitė 2009-02-02 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 02 02
„Laisvais kaip paukštis”. Kadras iš vaizdo siužeto

aA

Kur prapuola vyresni Lietuvos teatrų aktoriai? Ar kuriami spektakliai konkretaus aktoriaus talentui – kad jis vestų paskui save žiūrovus? Tai subtilūs režisierių kūrybos dalykai. To negali reikalauti. Tik svajoti.

„Mes turime vieną privilegiją – daug dirbti“, – tvirtino „La ComedieFrançaise“ aktoriai Vilniuje. Ir nors šio seniausio Prancūzijos teatro spektakliai nuvylė, vieną jų bruožą verta įsiminti. Dvi vienaveiksmes komedijas vaidino šeši artistai, kurių amžius – maždaug 50-60 metų.

Gal „La ComedieFrancaise“ – vyresnių artistų trupė, kurioje jauniems lemta tik stovėti greta kulisų su alebardomis? Nieko panašaus – trupėje dirba daug jaunų aktorių. Jie vaidino pagrindinius vaidmenis Oskaro Koršunovo Paryžiuje režisuotame „Užsispyrėlės sutramdyme“. Svarbu, kad visi – ir jaunesni, ir vyresni – „La ComedieFrancaise“ nariai iš tiesų daug dirba. Pačiam teatrui rūpi jo trupės narių kūrybingumas – savoje scenoje, ne bet kur.

O Lietuvoje? Teatro istorija turi pavyzdžių: kai Monika Mironaitė dirbo Rusų dramos teatre, repertuaras buvo kuriamas jai. Grįžusi į lietuvišką trupę ši unikali asmenybė buvo eilinė, atsiprašau, sena trupės aktorė. Epizodams. Retkarčiais – didesniems vaidmenims. Su ja nebuvo lengva dirbti. Dygi ir baikšti. Bet režisierės Irenos Bučienės dėka Monika savo šešiasdešimtmečiui turėjo pagrindinį Emilijos Marti vaidmenį „Makropulo recepte“. I.Bučienė ir toliau nepamiršdavo M.Mironaitės. Rimas Tuminas sugrąžino primadoną į sceną „Tylioje naktyje“. Bet tai jau senovė. Šiais laikais R.Tuminas prisidėjo prie „Paskutinių mėnesių“ režisūros, kad padorų vaidmenį turėtų scenos grandas Regimantas Adomaitis.

Jonas Vaitkus vis dirba su Vladu Bagdonu. Jei ne vaidmenys kameriniuose šiuolaikinės dramaturgijos „projektuose“, šį retos įtaigos aktorių scenoje matytume tik Eimunto Nekrošiaus spektakliuose ir tik kas kelerius metus. Tai normalu? Gediminas Girdvainis, švęsdamas 65 metų sukaktį, pajuto žiūrovų šilumą. O kiek jis vaidina? Per mėnesį – du arba keturi spektakliai. Epizodai, antraplaniai vaidmenys. O kiek vaidina temperamentingoji Klaipėdos teatro artistė Valentina Leonavičiūtė? Kodėl taip anksti Šiaulių sceną paliko Fausta Laurinaitytė? Ar Eglę Gabrėnaitę ir Jūratę Onaitytę skraidina tik „Boeing Boeing“? Kiek vaidmenų turi Rūta Staliliūnaitė, Saulius Bareikis, Liubomiras Laucevičius?

Ar niekam nešauna į galvą paieškoti didelių gerų vaidmenų stebuklingiems Lietuvos scenos aktoriams? Juk ne tik jų talentas, bet ir patirtis yra vertybė.

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Ką apie ego gali pasakyti „Piteris Penas“?

    Šio spektaklio stiprybė slypi ne žinomoje istorijoje. Tikroji galia atsiskleidžia preciziškai tiksliai įgyvendintoje teatrinėje formoje, kuri pasikliauja antiiliuziškumu.

  • Iš mūsų vaidybų (XXV)

    Mano laiškas vėluoja. Tačiau taip dažnai nutinka po premjerų – įspūdžiai dar nesugula į žodžius, o tam tikros idėjos tekstui pasiveja netikėtose vietose, kur po ranka neturi nei rašiklio, nei klaviatūros.

  • Plaukimo rankovės

    Ir vis dėlto, kažkas ne taip, kaip visada. <...> Kur kas dažniau šiųmečiame festivalyje „Materia Magica“ teko ne įsisukti į įvairiausių atgijimų, žaidimų, transformacijų sūkurį, o priešingai – sustoti.

  • Mūsų gyvenimas scenoje

    Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!

  • Apie meilę ir muziką

    Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.

  • Iš bloknoto (54)

    Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.

  • Laudacijos „Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatams

    Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.

  • Sezono pusiaukelė

    Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?