Pamesti artistai

Rūta Oginskaitė 2009-02-02 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 02 02
„Laisvais kaip paukštis”. Kadras iš vaizdo siužeto

aA

Kur prapuola vyresni Lietuvos teatrų aktoriai? Ar kuriami spektakliai konkretaus aktoriaus talentui – kad jis vestų paskui save žiūrovus? Tai subtilūs režisierių kūrybos dalykai. To negali reikalauti. Tik svajoti.

„Mes turime vieną privilegiją – daug dirbti“, – tvirtino „La ComedieFrançaise“ aktoriai Vilniuje. Ir nors šio seniausio Prancūzijos teatro spektakliai nuvylė, vieną jų bruožą verta įsiminti. Dvi vienaveiksmes komedijas vaidino šeši artistai, kurių amžius – maždaug 50-60 metų.

Gal „La ComedieFrancaise“ – vyresnių artistų trupė, kurioje jauniems lemta tik stovėti greta kulisų su alebardomis? Nieko panašaus – trupėje dirba daug jaunų aktorių. Jie vaidino pagrindinius vaidmenis Oskaro Koršunovo Paryžiuje režisuotame „Užsispyrėlės sutramdyme“. Svarbu, kad visi – ir jaunesni, ir vyresni – „La ComedieFrancaise“ nariai iš tiesų daug dirba. Pačiam teatrui rūpi jo trupės narių kūrybingumas – savoje scenoje, ne bet kur.

O Lietuvoje? Teatro istorija turi pavyzdžių: kai Monika Mironaitė dirbo Rusų dramos teatre, repertuaras buvo kuriamas jai. Grįžusi į lietuvišką trupę ši unikali asmenybė buvo eilinė, atsiprašau, sena trupės aktorė. Epizodams. Retkarčiais – didesniems vaidmenims. Su ja nebuvo lengva dirbti. Dygi ir baikšti. Bet režisierės Irenos Bučienės dėka Monika savo šešiasdešimtmečiui turėjo pagrindinį Emilijos Marti vaidmenį „Makropulo recepte“. I.Bučienė ir toliau nepamiršdavo M.Mironaitės. Rimas Tuminas sugrąžino primadoną į sceną „Tylioje naktyje“. Bet tai jau senovė. Šiais laikais R.Tuminas prisidėjo prie „Paskutinių mėnesių“ režisūros, kad padorų vaidmenį turėtų scenos grandas Regimantas Adomaitis.

Jonas Vaitkus vis dirba su Vladu Bagdonu. Jei ne vaidmenys kameriniuose šiuolaikinės dramaturgijos „projektuose“, šį retos įtaigos aktorių scenoje matytume tik Eimunto Nekrošiaus spektakliuose ir tik kas kelerius metus. Tai normalu? Gediminas Girdvainis, švęsdamas 65 metų sukaktį, pajuto žiūrovų šilumą. O kiek jis vaidina? Per mėnesį – du arba keturi spektakliai. Epizodai, antraplaniai vaidmenys. O kiek vaidina temperamentingoji Klaipėdos teatro artistė Valentina Leonavičiūtė? Kodėl taip anksti Šiaulių sceną paliko Fausta Laurinaitytė? Ar Eglę Gabrėnaitę ir Jūratę Onaitytę skraidina tik „Boeing Boeing“? Kiek vaidmenų turi Rūta Staliliūnaitė, Saulius Bareikis, Liubomiras Laucevičius?

Ar niekam nešauna į galvą paieškoti didelių gerų vaidmenų stebuklingiems Lietuvos scenos aktoriams? Juk ne tik jų talentas, bet ir patirtis yra vertybė.

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?