Pamesti artistai

Rūta Oginskaitė 2009-02-02 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 02 02
„Laisvais kaip paukštis”. Kadras iš vaizdo siužeto

aA

Kur prapuola vyresni Lietuvos teatrų aktoriai? Ar kuriami spektakliai konkretaus aktoriaus talentui – kad jis vestų paskui save žiūrovus? Tai subtilūs režisierių kūrybos dalykai. To negali reikalauti. Tik svajoti.

„Mes turime vieną privilegiją – daug dirbti“, – tvirtino „La ComedieFrançaise“ aktoriai Vilniuje. Ir nors šio seniausio Prancūzijos teatro spektakliai nuvylė, vieną jų bruožą verta įsiminti. Dvi vienaveiksmes komedijas vaidino šeši artistai, kurių amžius – maždaug 50-60 metų.

Gal „La ComedieFrancaise“ – vyresnių artistų trupė, kurioje jauniems lemta tik stovėti greta kulisų su alebardomis? Nieko panašaus – trupėje dirba daug jaunų aktorių. Jie vaidino pagrindinius vaidmenis Oskaro Koršunovo Paryžiuje režisuotame „Užsispyrėlės sutramdyme“. Svarbu, kad visi – ir jaunesni, ir vyresni – „La ComedieFrancaise“ nariai iš tiesų daug dirba. Pačiam teatrui rūpi jo trupės narių kūrybingumas – savoje scenoje, ne bet kur.

O Lietuvoje? Teatro istorija turi pavyzdžių: kai Monika Mironaitė dirbo Rusų dramos teatre, repertuaras buvo kuriamas jai. Grįžusi į lietuvišką trupę ši unikali asmenybė buvo eilinė, atsiprašau, sena trupės aktorė. Epizodams. Retkarčiais – didesniems vaidmenims. Su ja nebuvo lengva dirbti. Dygi ir baikšti. Bet režisierės Irenos Bučienės dėka Monika savo šešiasdešimtmečiui turėjo pagrindinį Emilijos Marti vaidmenį „Makropulo recepte“. I.Bučienė ir toliau nepamiršdavo M.Mironaitės. Rimas Tuminas sugrąžino primadoną į sceną „Tylioje naktyje“. Bet tai jau senovė. Šiais laikais R.Tuminas prisidėjo prie „Paskutinių mėnesių“ režisūros, kad padorų vaidmenį turėtų scenos grandas Regimantas Adomaitis.

Jonas Vaitkus vis dirba su Vladu Bagdonu. Jei ne vaidmenys kameriniuose šiuolaikinės dramaturgijos „projektuose“, šį retos įtaigos aktorių scenoje matytume tik Eimunto Nekrošiaus spektakliuose ir tik kas kelerius metus. Tai normalu? Gediminas Girdvainis, švęsdamas 65 metų sukaktį, pajuto žiūrovų šilumą. O kiek jis vaidina? Per mėnesį – du arba keturi spektakliai. Epizodai, antraplaniai vaidmenys. O kiek vaidina temperamentingoji Klaipėdos teatro artistė Valentina Leonavičiūtė? Kodėl taip anksti Šiaulių sceną paliko Fausta Laurinaitytė? Ar Eglę Gabrėnaitę ir Jūratę Onaitytę skraidina tik „Boeing Boeing“? Kiek vaidmenų turi Rūta Staliliūnaitė, Saulius Bareikis, Liubomiras Laucevičius?

Ar niekam nešauna į galvą paieškoti didelių gerų vaidmenų stebuklingiems Lietuvos scenos aktoriams? Juk ne tik jų talentas, bet ir patirtis yra vertybė.

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Naujosios operos akcija (1): opera-ne-opera

    Karolis Kaupinis „Dainų šventėje“ atiduoda galią dominuoti vaizdo medijai ir būtent ji diktuoja „dramą“. Čia daina – vaizdas, nostalgija, nuojauta apie ją, skambėjusią už kadro. Regis, pati šventė čia veikia kaip daina.

  • Teatras grįžta namo

    Varėna rugsėjo pabaigos-spalio laikotarpiu tampa kultūros centru: tokie festivaliai formuoja regioninį kultūros lauką ir tapatybę. Šių metų programa įrodė, kad lietuviškas teatras išlieka gyvas, įvairus ir drąsus.

  • Būti queer

    Šiemet „Sirenos“ pasižymėjo ypač plačia klubo programa, kurios svarbiausiu akcentu tapo Queer pop-up. Buvo skaitomi pranešimai, vyko performatyvios paskaitos, diskusijos, atviro mikrofono ir drag pasirodymų renginiai.

  • Iš mūsų vaidybų (XXVIII)

    „Paukščių“ įspūdis nebuvo paveiktas išankstinio žinojimo apie režisierės užmojį. Tai taip pat vienas iš nepremjerinio spektaklio žiūrėjimo privalumų – galimybė tiesiogiai susitikti su kūriniu, o ne su viešųjų ryšių kampanija.

  • Žmogiškosios komedijos meistras

    Astrovas ištaria „Finita la commedia“ ir nusišauna. <...> Sonia rauda, bet ta žmogiškoji komedija nesibaigia, kol gyvi prisimenantys ir besidalijantys, nes buvo apdovanoti artistiško azarto galia ir čia pat išnykstančiu grožiu.

  • Iš taikinio perspektyvos (2)

    Scenos menų kritikės aptarė festivalio „Sirenos“ lietuviškąją programą: „Erdvė, kurioje visi išklausomi (visomis prasmėmis), kuria prieštarą mėginimams skaldyti ir priešinti bendruomenes“.

  • Iš taikinio perspektyvos (1)

    Scenos menų kritikės aptarė Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviškąją programą. Šiemet festivalio šūkis „Teatras yra ginklas“ tapo kultūros bendruomenės realybe.

  • Iš bloknoto (59)

    Verta prisiminti, kokių puikių spektaklių vaikams būta Jaunimo, Keistuolių, „Lėlės“ ir kituose teatruose. Jų daineles vaikai mokėjo atmintinai ir, svarbiausia, gerai pažinojo ir mylėjo jų aktorius. Kodėl dabar taip neišeina?