Šių metų festivalyje SPOT išskirtinai daug dėmesio atiteko miesto temai: ką reiškia (ne)gyventi mieste, patirti jo nykimą, kaip ir kodėl miesto akcentai ir detalės nusitrina kasdienybės akivaizdoje?
Šiuo metu ardoma baili provalstybinės priklausomybės teatrų sistema. Teatrų, kurie kaip ir nenorėjo būti visiški žmogėdros, bet tikros socialinės permainos jų niekada nedomino.
Lietuvos baleto mylėtojams teks išmokti būti moderniems ir šiuolaikiškiems, vartoti konceptualųjį baleto meną, o istorinius šedevrus pasilikti desertui, retoms, iškilmingoms progoms.
Scenografės Jūratės Paulėkaitės 60-mečiui, kuris liepos 8 d. minimas be jos, prieš vienuolika metų išėjusios ten, kur Roberto Zucco, Romeo ir Džuljeta, Oidipas karalius, Meistras ir Margarita.
Nuo vaikystės daugeliui atmintin įstrigusi S. Nėries eiliuota pasaka yra puikus stimulas aktoriams sukurti žaismingus teatrinius etiudus.
Juk vien Treplevo spektaklis, visada esantis naujų formų išraiška, visada yra ir spektaklio kūrėjų manifestas – į kokį teatrą jie ateina, kokį teatrą atsineša, ko klausosi, ką skaito, ką cituoja?
Teatre Regimanto Adomaičio vaidybą formavo stipri akademinė Henriko Vancevičiaus mokykla, kine aktoriaus įvaizdį sukūrė Vytauto Žalakevičiaus režisuoti ar sumanyti filmai.
10-tojo festivalio „Jauno teatro dienos“ pasirodymai priminė, kad kūrybinis procesas gali būti žaidimas, o rezultatas – neprivalo būti pati svarbiausia teatrinės kūrybos dalis.
Pokalbis su režisieriumi Kęstučiu Jakštu ir dirigentu Juliumi Geniušu apie tai, kaip miuziklai vertinami Lietuvoje ir kur slypi šio žanro stiprybės bei problematika.
