Būtent nenoras užduoti sau klausimų, susijusių su tikslinės šio renginio auditorijos paieškomis, mano supratimu, ir buvo didžioji festivalio-konkurso „Mes – Ukraina ’22“ yda.

Labai aiškiai pajutau, kad ne griuvėsiais virtę miestai nukentėjo labiausiai, o pats žmogus – net tam, kuris ginasi ir yra teisus, tenka naudotis ir savo baimėmis, ir gyvuliu savyje.

Jeigu roko opera yra lyg santykinė konkrečių istorinių įvykių refleksija, spektaklis dramos teatre mums siūlo mūsų istorijos integravimą į tuo metu nepažintus kontekstus.

Naubertas Jasinskas ir Dovilė Zavedskaitė savo imersinį, žaidybinį teatrą sureguliavo stebėtinai santūriai, atsargiai. Vis dėlto toks meninis kuklumas yra prie veido buvusiam Užupiui. Užupiui [i]in memoriam[/i].

Šių metų festivalyje SPOT išskirtinai daug dėmesio atiteko miesto temai: ką reiškia (ne)gyventi mieste, patirti jo nykimą, kaip ir kodėl miesto akcentai ir detalės nusitrina kasdienybės akivaizdoje?

Šiuo metu ardoma baili provalstybinės priklausomybės teatrų sistema. Teatrų, kurie kaip ir nenorėjo būti visiški žmogėdros, bet tikros socialinės permainos jų niekada nedomino.

Lietuvos baleto mylėtojams teks išmokti būti moderniems ir šiuolaikiškiems, vartoti konceptualųjį baleto meną, o istorinius šedevrus pasilikti desertui, retoms, iškilmingoms progoms.

Scenografės Jūratės Paulėkaitės 60-mečiui, kuris liepos 8 d. minimas be jos, prieš vienuolika metų išėjusios ten, kur Roberto Zucco, Romeo ir Džuljeta, Oidipas karalius, Meistras ir Margarita.

Nuo vaikystės daugeliui atmintin įstrigusi S. Nėries eiliuota pasaka yra puikus stimulas aktoriams sukurti žaismingus teatrinius etiudus.