Dramaturgijos apie žmones

Rimgailė Renevytė 2022-09-12 „Teatro žurnalas“, Nr. 24
Scena iš spektaklio „Terapijos“, režisierius Kirilas Glušajevas, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Terapijos“, režisierius Kirilas Glušajevas, dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Dramaturgijos – ne veltui šį žodį rašau su moteriška galūne, šiame tekste gana aiškiai nukreipdama žvilgsnį į „jas“. Užbėgdama už akių tarsi skubu teisintis, tarsi be kita ko sakau, jog nemanau, kad dramaturgija pati savaime turi lytį ar kad ji yra vien moterų arba vien vyrų reikalas. Juk dramaturgija, kaip rašymas ar teatras apskritai, yra žmonių reikalas, ne lyties. Girdžiu, kaip naiviai tai skamba šiandieniniame kontekste, kai absoliučiai viskas (net ir belytiškumas) turi lytį. Puikiai suprantu, jog žvelgiant ne tik į teksto autorių/-es, bet ir į patį tekstą esama tam tikrų lyties aspektų: kaip skirtingai tam tikras temas interpretuoja dramaturgai vyrai ir dramaturgės moterys. Tačiau visą vargą dėl lyties klausimų paliksiu tiems, kam ši tema svarbesnė nei man, nes šiuo metu man kur kas svarbesnis klausimas – kaip skirtingai tam tikras temas interpretuoja skirtingi ŽMONĖS? Būtent todėl labai neatsargiai ir belytiškai vartosiu žodžius „žmogus“ ar „personažas“, galvoje neturėdama jokios lyties. Žodį „dramaturgija“ taip pat vartosiu nesuteikdama jam vien moteriškos perspektyvos. Galbūt kiek lengviau su žodžiu „autorė“, kuriam šįsyk priskirsiu labai konkrečius vardus – Birutė Kapustinskaitė, Teklė Kavtaradzė ir Virginija Rimkaitė.

Saugiai nutolstant nuo dramaturgijos lyties klausimo ir pereinant į antrąją pavadinimo dalį – „apie žmones“, norisi kiek sukonkretinti šią neatsargią frazę. Žmonės dramaturgijoje arba dramaturginiai žmonės – tai tokie žodžiais pripildyti padarai, kurie savo tikrąjį pavidalą įgyja tik tapę teatriniu kūriniu. Kuo abstrakčiau pjesėje savo istorijas pasakoja dramaturginiai žmonės, tuo konkrečiau jų žodžius skaito šiuos žmones į save priimantys aktoriai. Suprantu, kad šiame tekste teatrines ir dramaturgines sąvokas sąmoningai peraiškinu visiškai ne moksliniais žodžiais, tačiau turbūt viena iš priežasčių – negalėjimas pradėti šio straipsnio kaip teatrologinio teksto, t. y. negalėjimas išlaikyti atstumo su savo aptariamais objektais, mėginimas iš savo aptariamo objekto tapti subjektu. Galbūt tai mėginimas dramaturgiškai pažvelgti į patį žodį „teatrologija“, nesilaikant įsikibus „teatro mokslo“, o pereinant į tam tikrą „teatrinę logiką“, t. y. mėginimas ne tik papasakoti apie pjesę, bet ir ją išgyventi apsigyvenant šiosios viduje. Visi šie pasiteisinimai skirti ne tik skaitytojui, bet ir teatrologei, mėginančiai ne tik suprasti (tai ji jau moka), bet ir patirti dramaturgiją kaip siužeto, personažų ir žodžių kevalą, kurį aprengia teatras. Tad turbūt tai yra bandymas grįžti vienu žingsniu atgal iki dramaturgijai tampant spektakliu, iki žiūrovui susirandant savo vietą salėje, iki teatrologui susumuojant rezultatus savo profesionaliame tekste. Nesu tikra, ar tai pavyks, galbūt nejučia vėl nutūpsiu mokslinių terminų ir profesionalių frazių žodyne. Tačiau, norėdama bent šiek tiek priartėti prie šių dramaturgijų, mėginsiu neįsipatoginti vien teatrologiniame tekste.

Visų pirma, norisi klausti, kas yra dramaturgija. Tačiau suprantu, kad kiekvienu dramaturginiu t. y. tiek autorės, tiek pjesės atveju atsakymas bus skirtingas. Tad galbūt šį klausimą verta formuluoti kiek kitaip – kaip dramaturginis turinys susijungia su teatrine forma ir kaip vienas be kito atrodytų ir dramaturginis turinys, ir teatrinė jo forma?

Teklės Kavtaradzės pjesę „Namisėda, arba Kambarys, pilnas personažų“ perskaičiau pati dar tik besiruošdama studijoms Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Turbūt ji buvo viena pirmųjų atsietai nuo spektaklių ar viešų, tuo metu daugiausia „Versmėje“ vykusių teatrinių skaitymų, savarankiškai perskaityta lietuviška pjesė. Turbūt perskaičiusi tą pjesę tuo metu pirmą kartą suvokiau, kas yra dramaturgija. Dabar, žinoma, suprantu, jog tai buvo gana seniai ir kad visa tai buvo gana naivu, bet neabejoju, jog pradžia visada būna pati svarbiausia. Taigi, pažintis su dramaturgija kaip savarankišku tekstu prasidėjo ir tuo metu, kai Gabrielė Tuminaitė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šią pjesę mėgino paversti spektakliu. Kadangi tai buvo pirmas kūrybinis procesas, kurį stebėjau, vis dar ryškiai prisimenu, kaip be jokių teorinių žinių, grynai iš praktikos mėginau suprasti, kas yra ir koks turi būti tekstas, skirtas teatrui. Turbūt įdomiausia, jog mintys ir intuicija, kuriomis tąsyk pasiklioviau, nebuvo tokios visai niekam tikusios ir, galima manyti, jog savo darbą bent iš dalies atliko. Tad veikiausiai nuo to laiko į dramaturgiją ėmiau žiūrėti kaip į žodžius be konteksto, kuriame jie gali būti ištarti. Nebijodama, kad nuskambės kiek sentimentaliai, galiu sakyti, jog dramaturgija – tai galimybė tuos žodžius ištarti. Tačiau tam, kad norėtųsi juos išvis ištarti, dramaturgija turi būti apie žmones, apie skaitytojus, apie tariančiuosius, apie klausančiuosius. Tuo metu „Namisėda…“ man atrodė esanti būtent apie tai. Apie žmones, nors iš tiesų apie žmones, kurie dar tik tampa žmonėmis, t. y. apie paauglius, yra ir Teklės kūrinys „Kissmas“. Tai ne tik jos pjesė, bet ir jos pačios režisuotas spektaklis, tyrimas, vaidmuo. Nors neskaičiau „Kissmo“ kaip atskiro teksto, tačiau stebėdama spektaklį labai aiškiai jaučiu tą žodžio ir vaizdo atitikimą, tą teksto jautrumą teatrui, kurio nėra teatrui skirtuose, tačiau dramaturgija taip ir netampančiuose tekstuose. Žvelgiant į teatrinį „Kissmo“ kūną, dramaturgija čia, atrodo, yra tik žodinė ir fizinė schema aktoriams. Norisi prisiminti Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Lokis“, kurio dramaturgės Ankos Herbut asistente buvo pati Teklė – čia dramaturgija yra režisūrinė ir aktorinė schema, tačiau pati savaime ji nesudaro nei vieno, nei kito struktūros. Kitaip tariant, tai tik koordinatės, kuriomis besivadovaudamas aktorius / režisierius braižo savo grafiką. Atrodytų, „Kissmas“ kuria tokį pat dramaturginį modelį, t. y. iš konkrečių taškų koordinačių ašyje leidžia pačiam sukurti tą išbaigtą vaizdą.

Itin panašiu ryšiu su teatru susijusi Birutės Kapustinskaitės dramaturgija. Arčiausiai šios schemos matyčiau vieną iš naujausių Birutės pjesių „Detoksikacija“. Šį tekstą perskaičiau gerokai anksčiau, nei pamačiau teatrinį jos variantą, tad ją irgi laikyčiau tam tikra erdve režisūriniam ir aktoriniam planui įgyvendinti. Galbūt šios schemos atsiranda tik tuomet, kai pjesė rašoma bendradarbiaujant su būsima spektaklio kūrybine komanda. Tačiau tai nereiškia, jog repeticijų metu išsikristalizavusi dramaturgija negali surasti naujo savo atvaizdo. Dramaturgija čia vėlgi veikia kaip turinys arba kaip vidus be aiškios išorės. Kalbėdama apie išorę ir vidų labai aiškiai vienam priskiriu teatrą, o kitam – dramaturgiją. Tačiau, atrodo, jog net ir sukeisdama šiuos dėmenis vietomis lygties nesugadinčiau. Turiu galvoje, kad būdami skirtingais poliais, dramaturgija ir teatras visada gali susijungti į mažą absoliutą, telpantį ir tamsioje dėžutėje, ir kiekvieno, žiūrinčio į tą dėžutę, galvoje. Nusakant konkrečias naratyvines aplinkybes, t. y. sukuriant schemą, joje įveiklinami tam tikri tekstiniai žmonės, kurie patys taip pat yra tam tikros schemos. Suprantu, kad taip kalbėdama galiu nuskambėti lyg šiek tiek žeminčiau dramaturgiją prieš kitokio pobūdžio tekstus, tačiau tai nėra tai, ką šiomis schemomis noriu pasakyti. Tiek kalbėdama apie Kapustinskaitės „Detoksikaciją“, tiek apie Kavtaradzės „Kissmą“, noriu išryškinti, jog dramaturgija čia yra nuogas tekstas, o sukurti kažką, kas galėtų būti nuoga ir leistųsi matuotis įvairius apdarus, yra gana sudėtinga užduotis. Ji pavyksta ir „Terapijose“. Net sceniniame „Terapijų“ (rež. Kirilas Glušajevas) variante tekstas lieka itin nuogas. Pridengtas tik smulkiomis scenografinėmis detalėmis, minimalia vizualine režisūra, spektaklis susitelkia grynai į vaidybą arba, tiksliau sakant, į grynąją vaidybą. Tokioje terpėje labiausiai išryškėja dramaturgija, kuri, čia, vienu atveju, veikia kaip schema aktorėms, kitu atveju, kaip gyvybei svarbūs ištekliai personažams (štai vėl noriu teisintis, nes „Terapijose“ veikia vien tik moterys, tačiau žodis personažės skamba labai nevykusiai). Nors nemačiau, koks rūbas „Terapijoms“ pasiūlytas Pietų Korėjoje, tačiau čia tas dramaturginis vidus toks pilnas, jog kažką dangstyti norisi tik minimaliai. Nes kam pridengti žmones, kai jie patys savaime yra tokie ryškūs?

Kiek kitokį dramaturginį audinį galima apčiuopti Virginijos Rimkaitės pjesėse „Virimo temperatūra 5425“ ir „Patina“, nes šalia dramaturginės schemos tekste esama ryškių stilistinių nuorodų. Ir anksčiau minėtose pjesėse žanras iškelia reikalavimus dramaturgiją interpretuojančiam režisieriui, tačiau Virginijos dramaturgijoje esantis absurdas, groteskas, siurrealizmas siūlo tam tikras taisykles teatrui ir jų paisyti čia būtina vien tam, kad pjesė būtų perskaityta taip, kaip ji buvo parašyta. Nes žmonės, apie kuriuos yra šie tekstai, patys savaime yra kiek kitokie žmonės. Tai keisti žmonės, tai bejausmiai žmonės, tai logikos ir pragmatizmo karikatūros, tai antžmogiškumo koncentracijos. Tačiau sykiu tai visuomenės veidrodis, tai žmonės, ne kokie mes esame, o kokie mes galime tapti. Nors pjeses Rimkaitė rašo atsietai nuo teatrinio proceso, t. y. į spektaklio repeticijas atsinešdama jau beveik galutinį pjesės švarraštį, tačiau tai nereiškia, kad teatras nebegali būti šios dramaturgijos išore. Veikiausiai ir čia veikia tokie patys dramaturginiai principai, kai teatrinė išorė susijungia su dramaturginiu vidumi. Tik vidus čia kiek konkretesnis, kiek aiškiau koordinačių plokštumoje Rimkaitė dėlioja taškus, kuriuos sujungs režisierius. Žinoma, kai pjesė jau baigta ir turi gana ryškią savo stilistiką, visuomet esama abejonių, ar ji bus tiksliai ir teisingai perskaityta bei interpretuota. Šių abejonių kilo stebint pjesės „Virimo temperatūra 5425“ (režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė) teatrinę pradžią. Galbūt vizualinei šio teksto išraiškai norėjosi kiek subtilesnio absurdo ir ne tokių akivaizdžių jo vaizdavimo priemonių. Žinoma, visai kitoks spektaklis atsirado Artūro Areimos teatre – čia šalta ir plieninė estetika kur kas labiau išreiškė dramaturgijos groteskiškumą. Lygiai tokį pat įspūdį susidariau stebėdama pjesės „Patina“ skaitymą šiuolaikiniame dramaturgijos festivalyje „Versmė“. Įspūdį, kad tokiam pilnam tekstui reikia itin subtilios režisūros, itin minimalios vizualinės raiškos, itin didelio aktorių susitelkimo ne tik į aplinkybių, bet ir į paties teksto vaidinimą. Todėl galbūt sąmoningai kalbėdama apie Virginiją Rimkaitę kur kas laisviau vartoju žodį „pjesė“ nei „dramaturgija“. Teatro kontekste, rodos, dar tik mėginame apčiuopti ir įsisąmoninti skirtį tarp šių dviejų žodžių. Veikiausiai jau atsirado ir įsitvirtino kur kas daugiau žodžių ar terminų, nusakančių tarpinę pjesės ir dramaturgijos būseną. Todėl, autorių akimis, tikrai galiu pasirodyti kiek neprofesionali ar pernelyg grubi tik taip beįvardydama įvairialypio dramaturgijos lauko būklę. Tačiau gana stipriai Lietuvos teatre jaučiu dramaturginę apykaitą, tęsiamą ir kuriamą tradiciją bei šalia teksto vilkų įsitvirtinančias dramaturgijas. Tai be galo džiugina, stebina ir verčia didžiuotis autorėmis, kurios taip stipriai jaučia ir vidinę, ir išorinę žodžio pusę. O jeigu žodis virto kūnu, visada galima tą kūną vėl paversti žodžiu. Nes taip teatre veikia dramaturgijos apie žmones.

„Teatro žurnalas“, Nr. 24

Komentarai
  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

  • Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

    Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.