Dorianas ir mylimieji

Rūta Oginskaitė 2022-10-04 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka

aA

Sekmadienį Kaune žiūrėjom Roberto Wilsono „Dorianą“, pirmadienį tyrinėjau labai išsamią spektaklio programėlę-knygą su visų herojų ir kūrėjų pristatymais ir pačia Darrylo Pinckney´io pjese, šiandien vis dar esu sekmadienio spektaklyje, kurį absoliučiai meistriškai suvaidino Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas, ir net šokanti scenos technikų komanda, ir visiems jiems plojome stovėdami (nuoširdžiai, o ne kad visi stojasi) ir kuo garsiau kartodami „Bravoooo!“

Spektaklyje veikia Oscaras Wilde´as ir jo sukurtas Dorianas Grėjus, ir Oscaro mylėtas Alfredas Douglasas, veikia dailininkas Francis Baconas, jo pieštas ir jo mylėtas Georgas Dyeris. Menininkai, jų kūriniai ir jų likimai. Nėra labai svarbu, kada kuris prabyla, šoka, dainuoja ir kuriame monologe kieno motyvas. Viskas viename, toje paslaptingoje figūroje su juodu paltu ir juoda skrybėle ar baltu kostiumu ir baltomis pirštinėmis - lyg iš nebyliųjų filmų, kurtų Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo (vokiečių ekspresionizmas - Wilsono pamėgta stilistika). Aktoriai nugrimuoti taip, kad abu su lyg tokia pačia kauke, idant publika gautų malonumą net ir paspėlioti, kada kuris scenoje.

Wilsonas keri vaizdu, apšvietimu, itin tiksliais ir tikslingais aktorių veiksmais, kur atidirbtas kiekvienas gestas, net galvos pasukimas, intonacijos taipogi. Aktoriai laisvi tokioje, atrodytų, režisieriaus nelaisvėje. Laisvi ir kerintys ne mažiau už Wilsono sukurtus vaizdinius. Statišką, sukauptą, mąslią vieno menininko-herojaus stilistiką keičia vieno artisto - to paties menininko-herojaus - kabaretas, šou, reviu, t. y. tai, kas turi svaiginti pramogos geidaujančią publiką. Publika akimirksniu pasiduoda, vidury vaidinimo sprogsta dėkingumo ovacijomis, menininkas (Wilsonas ir jo aktoriai) jas skatina, provokuoja, po to iškart taip suironizuoja, taip gnybteli, kad toji publika juokiasi pati iš savęs. Džiaugiasi.

Džiaugtis yra dėl ko.

Pažiūrėkime į spektaklio, jo kūrėjų ir aplinkos kontekstus, žinomus ir iš bendro kultūrinio išsilavinimo, ir tvarkingai surašytus „Doriano“ knygoje-programėlėje. „Nederanti pora“ - tai apie Oscarą Wilde´ą ir jo mylimąjį, „Dailininkas ir įsilaužėlis“ - apie Francisą Baconą ir jo mylimąjį, pjesės autorius Darrylas Pinckney´is, su kuriuo Wilsonas bendradarbiauja nuo 1988 metų, informuojama, „kartu su savo gyvenimo partneriu britų poetu Jamesu Fentonu gyvena Oksfordšyre, Anglijoje ir Niujorke. Savo tekste, sukurtame Roberto Wilsono režisuotam spektakliui „Dorianas“, jis perfrazuoja citatas iš romano „Doriano Grėjaus portretas“, taip pat iš „paleistuvystės“ proceso prieš Oscarą Wilde´ą teismo protokolų bei jo mylimojo Alfredo Douglaso laiškų ir eilėraščių“.

Wilsonas iš tų perfrazuotų dokumentų padarė šou ir sukėlė puikiai sumanytą apžavėtos publikos ekstazę. Ir tai įvyko Kaune, spėjusiame išgarsėti kaip gana homofobiškas miestas, kurio valdžia ilgai laužėsi prieš LGBT+ eitynes 2021 m. rugsėjį ir dėl jų jautė mieste „blogą kvapą“, o eitynių dalyvius Laisvės alėjoje lydėjo neapykantos replikos. Premjeros metu toji valdžia patenkinta pozavo prie spektaklio sienelės greta skrybėlėto gėjaus-kūrėjo-herojaus... Kauno centre, teatre, kuris yra toje pačioje Laisvės alėjoje.

„Doriane“ triumfuoja įvairių epochų ir valstybių gėjų kūryba, seniai įrodžiusi atsparumą laikui ir universalumą. Spektaklyje nėra jokių protestų ar reikalavimų. Nėra TOS temos. Yra visiška kūrybos laisvė ir šventė tai matyti.

Šitas kūrinys nereikalauja reklamos. Bilietai išpirkti iki Naujųjų metų.

Komentarai
  • Teatras be kondicionieriaus

    Vasaros spektaklių užrašai: nuo Atėnų iki Alytaus, nuo Kauno iki Rygos šios vasaros maršrutai priminė, kad teatras nebūtinai prasideda tada, kai užsidaro durys į salę. Kartais jis prasideda tada, kai tos durys apskritai išnyksta.

  • Kaip parašyti knygą apie teatrą?

    Dauguma rašančiųjų apie teatrą šios veiklos imasi ne kartą, vis grįžta su naujomis temomis ir naujais tyrimo objektais. Vadinasi – verta. Ne tik skaitytojams, visam laukui, šaliai, bet ir rašytojams.

  • Apie intymumą ir nuogumą

    Kaip veikia kūnas Lauros Kutkaitės režisuotame spektaklyje „tremolo“: atsisakiusios geismo ženklų, atlikėjos nuogumą paverčia tiesiog dar viena išraiškos priemone, padedančia perteikti pagrindinę spektaklio žinutę.

  • Garso Kolumbas. Arturas Bumšteinas ir jo garso teatras

    Garsas ir įvairios jo formos yra menininko Arturo Bumšteino apsėdimas ir kasdienybė. Jo kūrybai išties galioja Johno Cageʼo idėja, kad „kiekvienas garsas yra muzika“.

  • Lėlininkų stovykla: erdvė būti čia, dabar ir po 5000 metų

    Lėlininkai erdvę išpreparavo įvairiais masteliais: nuo mechaninio modelio iki žmogaus pojūčių, nuo teatro salės iki Visagino miesto, nuo šiandienos iki ateities po 5000 metų, nuo Žemės iki kosmoso tolybių.

  • Iš bloknoto (68)

    Ankstesnėse kartose skaičiuodami nuo Rūtos gal dar atrastume keletą, bet dabar tokių kandidačių nematau. Nors kiekviename teatre yra gerai vaidinančių, publikos mėgstamų aktorių, bet kultinių, savo epochos teatro „žvaigždžių“ nebematyti.

  • „ConTempo 2026“: pažvelgti į kūrėją iš visų pusių

    Nuo tamsaus bunkerio iki dailaus universiteto fontano, nuo sinagogos iki laike sustingusios renginių salės, šiemet „ConTempo“ vėl suteikė progą leistis vedamam į įdomiąsias scenos menų paraštes.

  • Stebėti spektaklį ir kraštovaizdį

    Peizažas tampa performatyvia erdve, kurią pagauna mūsų akis, kai esame pasodinami priešais lauke vykstantį spektaklį. Todėl, kad patirtume meną, nebeužtenka įgūdžio stebėti meną – reikia įgusti stebėti ir kraštovaizdį.