Mintys apie teatrą ir pokalbiai su režisieriais Oskaru Koršunovu ir Eimuntu Nekrošiumi. Juos išprovokavo režisierių pasirinkimai statyti chrestomatinius klasikos kūrinius – „Hamletą“ ir „Idiotą“.

Artėjanti Tarptautinė teatro diena ir jos fone atsiskleidžiantis sezono paveikslas masina pažvelgti, kaip visa tai gali rutuliotis toliau. Šįkart pravers vieno remontuojamo teatro griuvėsiuose rastas laiškas iš ateities.

Vaitkus sako, kad taip ilgai neturėjus savo nuolatinio teatro jam būtų pats laikas „pakeisti profesiją“. Nors režisūros, suprantama, neatsisakys – dar šiais metais norėtų statyti pirmąjį spektaklį Rusų dramos teatro scenoje. Tik neapsisprendžia, kokį.

„Aš viską pergyvenau: buvau storas, žvairas, dar tada negydydavo, tai nešiojau akinius, kur vienas stiklas užklijuotas. Ir kai ateina vaikas su akiniais į sceną, visada sakau: kaip gerai, kad tu su akinukais. Visados atsimink, kad labiausiai žmogų nuo gyvulio skiria akiniai“.

Kodėl nėra galimybių pamatyti naujus spektaklius? Kodėl, vos parodyti per premjeras, jie išnyksta iš repertuaro ilgai pauzei?

Ne visiems tinka vienodi receptai. Tačiau akivaizdu, kad lenkai jau susivokė gyvenantys Europoje. O mes?

Teatro menas čia supakuotas į popmelodraminio saldainio popieriuką, kuris vartotoją vilioja lengvu, saldžiu turiniu, beje, neatitinkančiu blizgančios savo išorės.

Stebint Šiaulių dramos teatro gastroles Vilniuje ir rūpėjo ne vien žiūrovo, bet ir aktoriaus būsena: kaip jiems „vaidinasi“ šiame teatre?

Būtų nedovanotina nepaklausti Svetlanos Dimcovič, ką reiškia būti Marku Ravenhillu, t.y. ką reiškia rašyti pjeses, ypač kad kalbėjomės Lietuvoje, kur gimtasis žodis teatro scenoje vis dar sunkiai tampa išlavintu kūnu.