 |
| Aktorius Valentinas Masalskis - grimo Goethes „Faustui“ eskizas. MF archyvo nuotrauka |
Artėjanti Tarptautinė teatro diena, konceptualiai besiribojanti su balandžio 1-ąja, ir jos fone atsiskleidžiantis sezono paveikslas su dabartinėmis teatrų judėjimo kryptimis ir kultūros politika masina pažvelgti, kaip visa tai toliau gali rutuliotis toliau. Ir nors ateities spėliojimai visados leidžia išvengti atsakomybės, šįkart pravers neseniai vieno remontuojamo teatro griuvėsiuose rastas laiškas iš ateities, rašytas vaiduoklio, kuriam buvo sudrumsta ramybė.
Panorama
„2012 metai, artėja Teatro diena, – datuoja laiką laiško autorius,– bet „Briliantinio kryžiaus“ komisija pasimetusi. Kritikai liko vieni su savo pažiūromis ir keistu, pasenusiu supratimu apie teatrą, – neva jis turi mums atskleisti ar pasakyti kažką naujo apie Žmogų ir Gyvenimą beigi paties Teatro kalbą. Dar egzistuoja keletas jų skonio režisierių, bet jie – arba reti svečiai Lietuvoje (Nekrošius Italijoje, Tuminas tarp Maskvos Vachtangovo ir Novosibirsko „Malyj“ teatrų, Koršunovas visame pasaulyje), arba be nuolatinio darbo ir scenos (Vaitkus išėjo iš Rusų dramos teatro, nes prieš jį sukilo trupė, Gintaro Varno „Utopija“ įkūrė bendruomenę prie Ventės rago). O komisija pagal Kultūros ministerijos reglamentą negali vertinti trupių, neturinčių pavadinime žodžių „Lietuvos teatras“.
Kadangi paskutiniais eretiškojo anuometinio kultūros ministro Jono Jučo metais nacionalinio teatro vardas ir statusas tapo pereinamas, šįmet juo pasipuošė „Lietuvos Domino teatras“. Nestebėtina – jame vaidina įvairios trupės, nes čia salės nuoma mažiausia. Buvęs nacionalinis, šiandien persivadinęs į „Gedimino 4“, siūlo tik savą produkciją (nuostabi populiarumo rekordus mušanti Adolfo Večerskio „Dvyliktoji naktis pagal grafiką“ su žavingąja Viola – Rimante Valiukaite), bet teatro vadovas Ramutis Rimeikis atkakliai drauge su dabartiniu ministru Julium Dautartu bando keisti įstatymą ir susigrąžinti nacionalinio vardą.
Šiandien stabiliausias Jaunimo teatras, kurio vairą patikimai laiko Algirdas Latėnas. „Patriotai“ buvo uždrausti po skandalo – spektaklyje apsilankė anuometinis premjeras su savo žmona, ir ši kažką šūktelėjo ant aktorės Baukutės, Baukutė nuo scenos jai atkirto, tada nacionalinės premijos laureatas Rolandas Kazlas nusiplėšė barzdą... Bet publika buvo susigrąžinta Kostui Smoriginui drauge su styginių kvartetu pastačius „String Show – viskas apie mergaites“. Beje, brolis Faustas Algiui nebepadeda – jis jau kuris laikas dirba Maskvoje ir kuria muziką Tumino spektakliams („Žuvėdra“, „Meška“, „Vyšnių sodas“ Novosibirske, „Mirusios sielos“ Vilniaus mažajame).“
Sostinės politika
Toliau laiške pereinama prie konkrečių miestų. „Oskaro Koršunovo teatras, pasikeitus Vilniaus savivaldybės kultūriniams prioritetams, neteko miesto teatro vardo, ir trupė, trumpam prisiglaudusi Rusų dramos teatre, 2010 m. suskilo, dalis jos išvyko iš Lietuvos. Koršunovas sutiko tapti Europos kultūros sostinių ambasadoriumi ir rengti jų atidarymo ceremonijas ir šių metų olimpiados Londone uždarymą. Paskutinis jo spektaklis buvo pastatytas Vilniuje ant vandens – Gintaro Sodeikos opera „Išėjimo knyga“: ir publika, ir kritikai – verkė visi.
Naujų scenų Vilniuje neatsirado. Meras Vidmantas Martikonis baigiantis 2009 m. iš projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ infrastruktūrinių objektų ryžtingai išbraukė taip ir nepastatytą Menų spaustuvę, ir jos patalpose įrengė riedulių tašymo cechą su viešbučiu „Puntukas“. Skulptūros dabar puošia Rotušės aikštę. Europos kultūros sostinė buvo tyliai abiejų direktorių – Elonos Bajorinienės ir Audriaus Nako – atidaryta, tyliai ir praėjo. Šiandien abu jie įsteigė firmą „Būk kuklus“ ir konsultuoja šių metų Europos sostinę Gomelį“.
Laivai, klojimai
Toliau plačiu žvilgsniu aprėpiama visos Lietuvos panorama: „Daugelis teatrų vyksta gastrolių į Klaipėdą, kur naujai pastatytame teatre (pastatas Muzikiniam teatrui buvo pertvarkytas į kultūros centrą „Tabako fabrikas 2“) sales užpildo publika iš kruizinių laivų. Pastatymais rūpinasi Ramūnas Kaubrys, laivais – Audronė Žigaitytė, kompanijos „Kruizinis rugpjūtis pajūryje“ vadovė. Programos kulminacija – Neptūno pasirodymas, kurį vaidina Benas Šarka. Svečiams pateikiamos komedijos laužyta anglų ir švaria vokiečių kalbomis ir šiuolaikinio kordebaleto „Šikšnosparnis“, vadovaujamo Agnijos Šeiko, programa. Klaipėdos dramos teatro trupei pastatytas moderniai rekonstruotas klojimas Gargžduose, kur dažniausiai rodoma istorinių šaknų su regionu turinti „Amerika pirtyje“ (režisierius – Povilas Gaidys, Agota – Nelė Savičenko).
Šiaulių drama skilo į kelias trupes. Ištikimiausieji iki šiol vaidina „Princesę Turandot“, kuri režisieriaus ir dabartinio teatro vadovo Aido Giniočio atnaujinama kas savaitę politinėmis ir krašto aktualijomis. Aidas Giniotis pristatytas „Briliantiniam kryžiui“ už atsiminimų knygą „Išpažintis. Uždaras ratas“.
Panevėžyje teatrui tebevadovauja Rimantas Teresas ir meno vadovas Algimantas Pociūnas. Pirmasis kasmet remontuoja teatrą ir šalia esantį Juozo Miltinio paminklą (pernai kažkas nuplėšė ragiukus), o abu drauge pastatė Marco Camoletti dramų triptiką „Šešios pižamos“, kurį vežioja po visą Aukštaitiją.
Pradžių pradžia
„Kada tai prasidėjo?“ – klausia laiško autorius ir prisimena teatrologijos studento kursinį darbą, kuriame buvo analizuojama anuomet vieno populiariausių spektaklių „Boeing Boeing“ strategija: „Spektaklio kūrėjai, pastebėję televizijos ir politikos bukinamą publiką (dabar žinoma, kieno tai darbas), po „Urvinio žmogaus“ pasiūlė „Boeing Boeing“. Taip „Urvinis žmogus“ išlindo iš urvo ir tapo barbaru. Šiandien „Boeing Boeing“ vaidinamas lėktuvuose pagal specialią sutartį su „FlyLAL“ kaip priedas prie kavos.“
„Todėl, – baigia laišką autorius, – dabar „Briliantinio kryžiaus“ komisija ir suka galvą, kam šįmet skirti padėkos prizą – naujosios bekonfliktinės dramaturgijos festivaliui „Tyras gyvenimo lašas“ ar teatro ir TV žvaigždžių konkursui „Relax, Lietuva!“.
