Naujasis teatro vadovas įsivaizduoja daugiakalbystę scenoje

2008-03-20 Veidas, 2008 03 17

aA

Renata Baltrušaitytė

Lietuvos rusų dramos tetras įsikūręs šiame pastate sostinės Basanavičaus gatvėje. MF archyvo nuotrauka

Jonas Vaitkus daugiausiai priekaištų turi paveldėtam teatro repertuarui

Vasario pabaigoje Kultūros ministerijoje vykusį konkursą Lietuvos rusų dramos teatro vadovo pareigoms užimti, kuriame dalyvavo septyni kandidatai, laimėjo režisierius prof. Jonas Vaitkus. Anksčiau penkerius metus šiam teatrui vadovavusi Tatjana Rinkevičienė pernai rugpjūtį pasirinko teatro meno vadovės pareigas.

Ar gabi vadybininkė, užimanti meno vadovės postą, ir talentingas menininkas, einantis teatro vadovo pareigas, jau savaime nesuponuoja asmenybių konflikto grėsmės? „Aš esu optimistė ir tikiuosi geriausio, jog sugebėsime dirbti kartu“, – „Veidui“ sakė T.Rinkevičienė. O J.Vaitkus užsiminė, kad taip ilgai neturėjus savo nuolatinio teatro jam būtų pats laikas „pakeisti profesiją“. Nors režisūros, suprantama, neatsisakys – dar šiais metais norėtų statyti pirmąjį spektaklį Rusų dramos teatro scenoje. Tik neapsisprendžia, kokį.

Rusų režisierius keis lietuviai

Tačiau keletą vakarų lankęsis jam patikėtame teatre dabartinį jo repertuarą naujasis vadovas supeikė. „Labai daug lėkštų veikalų, kurie statomi visur: Kaliningrade, plačiojoje Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Juose jokio sąryšio su mūsų dienomis. Ir režisierių dauguma man visai nežinomų. Neįsivaizduoju, už kokius nuopelnus jie čia buvo kviečiami“, – pasakojo J.Vaitkus. Pasiteiravus, ar bent vieną regėto spektaklio režisierių pats kviestų statyti spektaklio, atvirai prisipažino to nedarysiantis.

„Stengsiuosi pritraukti į Rusų dramos teatrą daugiau lietuvių menininkų: jau kalbėjausi su Oskaru Koršunovu, Pauliumi Budraičiu, Agniumi Jankevičiumi. Kalbėsiu ir su kitais. Įsivaizduoju, kad pastatymai šiame teatre galėtų būti daugiakalbiai: lietuvių aktoriai juose kalbėtų lietuviškai, o rusų – rusiškai. Nereikia to bijoti“, – aiškino J.Vaitkus.

Ateidamas į naują postą režisierius „paveldėjo“ 32 aktorių trupę. Kaip ketina su ja elgtis? „Neatėjau niekinti žmonių. Susipažįstu, kalbuosi. Nesu kritikas, kad jų darbus analizuočiau ir moralizuočiau. Bet naujų jėgų reikia, gerai būtų tam studentų kursą organizuoti“, – atskleidė vadovas. Teatro repertuare jis norėtų matyti daugiau įdomiai interpretuojamos rusų klasikos.

Paklaustas, ar nebijo prisiimti atsakomybės už visą teatro ūkį, kuris anaiptol nėra blizgančios būklės, J.Vaitkus atšovė, kad ne jam vienam tais buitiniais dalykais teks rūpintis. Teatre dirba žmonių, kurių pareiga ir yra tvarkyti tokius dalykus.

Kėdės tebeplėšo pėdkelnes

Tuo tarpu T.Rinkevičienė, paprašyta išvardyti, kokie ūkiniai darbai per penkerius vadovavimo metus atėmė daugiausiai jėgų, pirmiausia mini nuolat lopomą teatro stogą: „Padarėme remontą trečiame aukšte, bet po lietaus jį vėl užpylė… Sutvarkėme koridorius, patiesėme naujus kilimus. Sutvarkėme aktorių grimo kambarius ir siuvyklos cechą. Sandėlio vietoje įrengėme repeticijų salę. Modernizavome pagrindinės teatro scenos apšvietimą“. O paklausta, ką, jos manymu, teatre šiuo metu būtiniausia keisti, teatro meno vadovė prisimena žiūrovų salės kėdes: „Jos tokios tragiškos, kad moterims kojines plėšo. Bet viena nauja kėdė kainuoja apie tūkstantį litų, o mums jų reikia daugiau kaip penkių šimtų.“

Dar pasiteiravome T.Rinkevičienės, ar jai lengvesnės buvo teatro vadovės, ar dabar meno vadovės pareigos. „Čia kaip pažiūrėsi. Anksčiau, kai imdavausi atsakomybės ką nors daryti, pati už viską ir atsakydavau. O dabar kažką planuoti, kai neturi realios valdžios, gerokai sunkiau. Bet aš toks žmogus, kad visada noriu eiti į priekį, negaliu stovėti vietoje. Kita vertus, dabar daugiau laiko lieka kūrybai“, – prisipažino buvusi Rusų dramos teatro vadovė.

Šiandieninis Rusų dramos teatras

Teatre dirba 120 darbuotojų, iš jų 32 aktoriai.

Pagrindinėje teatro salėje – 537 vietos.

Per mėnesį rodoma 15–20 spektaklių.

Teatro repertuare – 19 spektaklių vaikams ir 17 suaugusiesiems.

Bilietų kainos: 5–10 Lt į vaikų ir 10–50 Lt į suaugusiųjų spektaklius.

VEIDAS

Komentarai
  • Iš bloknoto (70)

    Labiausiai įsiminė labai jau vilsoniškai aitri Berniuko tema – lyg operos suvokimo raktas – ir nenusakomas Šiaurės grožis, jos didybė, leidžianti įvairiai ją suvokti, ir jau minėtas įspūdingas Vyro (suaugusio Berniuko?) nevilties šokis pabaigoje.

  • Nomadės šokis ir šuolių epocha

    Emilijos Tumės herojė ir jos kūryba „Nomadės šokyje“ nei padidinta, nei suvulgarinta. Autorė šokio ir laiko tėkmę tiria su akademiniu tvirtumu, o į pačią šokio stichiją žengia su nuolankia ir jautria viešnios pagarba.

  • Laiškai iš „Sirenų“

    Šūkis „Teatras yra pabėgimas“ atrodo provokuojančiai apgaulingas, nes kad ir į kokį savitą scenos pasaulį nukelia kūrinys MAMI, jis „nepabėga“ nuo skaudžių būties aspektų. <...> O ar teatras yra pabėgimas iš tikrovės, ar būdas dar giliau į ją panirti?

  • Prãdžios, kurios neturi vienos formos

    Galbūt „Išeities taško“ vertė ir slypi galimybėje jaunąjį teatrą pamatyti ne kaip dar nebaigtą būsimojo versiją, o kaip teatrą, kurio kūrėjų pasirinkimai dar ypač gerai matomi. Taigi „išeities taškas“ čia nėra vien graži metafora.

  • Keistos emocijos nesvarumo būsenoje

    „Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.

  • „Helium 2026“: savęs nepavijusio laiko paradoksas

    Festivalio užduotis neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.

  • Pasaka tarp undinių, pelenų ir šikšnosparnių (darbinis pavadinimas)

    „ConTempo“: apie pirmus profesinius žingsnius, jaudulio neslepiančius jaunuolius ir improvizacijos išsisukti iš bet kokios situacijos meną pažabojusius scenos senbuvius.

  • Iš mūsų vaidybų (XXXV)

    Teatro kritiko santykis su premjera visuomet kiek paradoksalus. <...> Todėl kyla klausimas: ar kritikas turėtų vertinti kūrinį būtent jo gimimo akimirką, ar vis dėlto palaukti, kol spektaklis įgaus didesnį stabilumą?