Visą šį mėnesį Kauno valstybinis dramos teatras atsisveikina su didžiąja scena. Šis seniausias šalies teatras, 2010 metais švęsiantis 90-metį, žiūrovus ketina pakviesti į atnaujintą teatrą, kuriame bus įdiegta moderni technika
Už gatves, plaunamas šampūnu, o ne šampanu! Už netikėtas erdves, virstančias menu, ir už meną, kurį randame ten, kur jis būti privalo! Už Naujus metus su šūkiu „Rytoj bus dar gražiau!”. Ir už rytojų, kuris nelauktai būtų gražesnis!
…Viena radijo stočių kviečia siųsti kalėdines istorijas. Maniškė būtų tokia: VEKS sėkmingai įvykdo savo programą, mokesčiai nesužlugdo kultūrinės spaudos, įgyvendinami visi sumanyti teatro, muzikos, dailės, kino, šokio, literatūros projektai…
Čia kaip kazino – niekada nežinai, kada laimėsi. Dabar „Domino“ teatras su vienais spektakliais pralošia, tačiau su kitais laimi. Teatro pelnas yra labai sąlyginis, nes spektaklis kuria spektaklį.
O, kad Lietuvoje būtų brandi, įvairi, pilietinio įkarščio apimta publika! Menkas į C.Graužinio spektaklius nupirktų bilietų skaičius verčia abejoti, ar Lietuvoje iš viso kam nors įdomus teatras.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir žurnalas „Bravissimo“ surengė Tarptautinį operos kritikų seminarą. Vienas iš seminaro svečių – žurnalo „Opera“ redaktorius ir vyriausiasis „The Sunday Telegraph“ muzikos skilties kritikas Johnas Allisonas.
Lapkričio 7, 8 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko premjera – Peterio Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai“. Žurnalas „Bravissimo“ siūlo paskaityti muzikologės Živilės Ramoškaitės recenziją.
Kodėl taip dažnai šiuolaikinio teatro ir šokio publika atsiduria „Menų spaustuvėje“? Ar joje pradėjo dirbti dauguma garsiųjų Lietuvos teatro režisierių, choreografų ir jų trupių? Kodėl kitose scenose nevyksta tiek daug premjerų?
Režisierių teatrinė kalba, kad ir kokiomis atstumiančiomis formomis ji reikštųsi, tęsia klasikinių tragedijų adaptacijos paieškas, išlaikydama ne tik estetinį, bet ir etinį santykį su mirtimi, smurtu, žiaurumu.
