Laura Karnavičiūtė
Apie šiuolaikinės (ir ne tik) operos vertinimą
2008 m. lapkričio 8 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir žurnalas Bravissimo jau trečią kartą pakvietė visus besidominčius į Tarptautinį operos kritikų seminarą. Šiais metais jis sutapo su naujausia teatro premjera – mistiškąja Peterio Eötvöso opera Meilė ir kiti demonai, tad natūralu, kad pasirinkta tema – Šiuolaikinė opera. Seminare gausiai dalyvavo tiek muzikos kritikai, tiek kompozitoriai, atlikėjai bei studentai. Pagrindinė tema lyg savaime skilo į dvi dalis: kritiko požiūris ir kūrėjo požiūris į mūsų dienų operą. Kompozitorės Loretos Narvilaitės (Kodėl aš nerašau operos?), jaunųjų kompozitorių Ramintos Šerkšnytės ir Mariaus Baranausko, jau pabandžiusių šį žanrą, ir daug operų sukūrusio Peterio Eötvöso (pokalbis įrašytas seminaro išvakarėse ) mintys sukėlė gyvas diskusijas.
Vienas iš seminaro svečių – Johnas Allisonas, žurnalo Opera redaktorius ir vyriausiasis The Sunday Telegraph muzikos skilties kritikas. J. Allisonas rašo straipsnius svarbiausiems pasaulio leidiniams, tokiems kaip The New York Times, šiuo metu nuolat bendradarbiauja su BBC Music Magazine. Jis taip pat yra dviejų knygų autorius (Edwardas Elgaras: bažnytinė muzika ir Kišeninis operos vadovas), naujausias jo darbas – skyrius Sibelius ir Kalevala neseniai išleistoje knygoje Žodžiai apie muziką: esė Andrew Porterio garbei.
------------------------------------------------
Savo pranešime J. Allisonas aptarė šiuolaikinės muzikos kritikos problematiką ir principus, pabrėždamas šios sferos svarbą mūsų dienų kontekste. Pats J. Allisonas užsiima dviejų tipų kritika: redaguoja specializuotą žurnalą ir kas savaitę rašo straipsnius laikraščiui. Šitai natūraliai pritraukia dvi visiškai skirtingas skaitytojų auditorijas, tad būtina nuolat sau priminti, koks žmogus skaitys sukurtą rašinį. Be to, laikraštyje spausdinamos recenzijos gerokai skiriasi nuo tų, kurias esame įpratę matyti muzikos specialistams ar bent mėgėjams skirtuose leidiniuose, todėl rašant reikia išlaikyti tam tikrą formą ir stilių.
Kalbant apie operos ir apskritai muzikos recenzavimą, neprošal apmąstyti specifinius terminologijos aspektus ir nubrėžti ribą tarp dviejų sąvokų: apžvalgininko ir kritiko. Labai dažnai vienas asmuo sugeba suderinti abu šiuos tipus. Oksfordo anglų kalbos žodynas kritiką apibūdina kaip žmogų, kuris skelbia savotišką nuosprendį ir geba profesionaliai įvertinti meno kūrinio vertybes. Būtent vertinimas neretai sukelia tam tikrų problemų, ypač jei nuklystame į šiuolaikinės operos erdvę. Recenzuojant visiškai naują, neseniai parašytą operą, daugiau dėmesio paprastai skiriama pačiai muzikinei medžiagai, o ne konkrečiam atlikimui – juk dažnai matyto vaizdo dar negalime palyginti su praeityje pristatytu variantu. O jei rašoma recenzija apie kūrinį, puikiai žinomą bent kiek muzika besidominčiam žmogui, tuomet aštresnis žvilgsnis krypsta būtent į atlikimą.
J. Allisonas užsiminė ir apie skaitytoją. Kai atlikėjai sako, kad neskaito su jais susijusių kritinių straipsnių, paprastai tai būna gryniausias melas. Tokiu atveju labai svarbu prisiminti, kad kritinis straipsnis nėra skirtas pačiam artistui. Kritikas neturėtų pateikti atlikėjui techninių detalių apie jo pasirodymą, net jei pats kritikas puikiausiai žino kūrinio subtilybes ar net pats yra jį grojęs ar dainavęs. Svarbiausias uždavinys – tapti tarpininku tarp meno ir žiūrovo. Būtent todėl pranešėjas apibūdino operos kritiką kaip pozityvų reiškinį, kuris visų pirma atsiranda iš meilės menui. Žinoma, kartais kritikui tenka apsilankyti ir nelabai vykusiuose spektakliuose – nieko nėra tobula, tačiau net ir tokiu atveju turėtų išlikti geranoriškumo gaidelė. Viena vertus, neretai rašant recenziją prireikia ir nemažai drąsos, ypač kai muzikos pasaulyje yra susiformavusi tvirta, plačiai pripažinta nuomonė apie konkretų atlikėją, kompozitorių ar kūrinį. Tokiu atveju atsiranda dvi rizikos: jei kritikas palaiko visuotinę nuomonę, jam kyla pavojus prarasti savo identitetą ir galiausiai pranykti tarp pagyras skelbiančių ar niekinančių balsų. Kita vertus, pernelyg drąsiai išreikšta kardinaliai kontrastinga nuomonė ilgainiui gali atrodyti kone juokinga (užtenka prisiminti kritikus, kurie rašė, kad maestro Bethovenas gyvenimą baigs šiukšlyne ir galės pasigirti tik menkavertėmis užstalės dainų lygio kompozicijomis).
Dažnai teiraujamasi, kokias kvalifikacijas turėtų įgyti profesionalus muzikos kritikas, ir šis klausimas itin aktualus šiuolaikinės muzikos kontekste. J. Allisonas išskiria vieną ypatingą reiškinį – „nesėkmingo atlikėjo sindromą“; taip apibūdinami žmonės, kurie kadaise mokėsi atlikimo meno, tačiau nepadarę sėkmingos karjeros scenoje pasuko į muzikologijos, rašymo sferas. O gal toks sindromas nėra išimtinai negatyvus bruožas; labai svarbu, kad pats kritikas būtų bent kiek prisilietęs prie atlikėjo kasdienybės. Tai labai naudinga, nes kritikai dažnai pamiršta už akinamų rampos šviesų egzistuojančią žmogišką būtybę. Gal ši būtybė šįvakar serga ar šiaip prastai jaučiasi, o gal tai tiesiog nesėkmingas pasirodymas – juk taip nutinka visiems, ir scenos naujokams, ir daugybę metų dainuojantiems, grojantiems profesionalams. Jei kalbėsime apie šiuolaikinę muzika, ko gero, kiekvienam muzikologui labai praverstų kompozicijos studijos, kurių metu būtų nagrinėjamos ir praktiškai išbandomos įvairiausios muzikos kūrimo priemonės. Yra kritikų, kurie niekada nesimokė muzikos, kai kurie net nepažįsta natų, jų sprendimai pagrįsti tam tikra intuicija ir puikia prigimtine klausa. Ir vis dėlto J. Allisonas pabrėžia, kad recenzuojant šiuolaikinę muziką svarbiausias kritikos komponentas yra itin profesionalus dalyko išmanymas, išaugęs iš praktinių sugebėjimų ir žinių.
 |
| Scena iš spektaklio "Meilė ir kiti demonai". Michailo Raškovskio nuotrauka |
Muzikos kritika – tai kone magiškas reiškinys, kurio neįmanoma išmokti. Jei priimsime tai kaip žurnalistinį reiškinį, tuomet netarnausime muzikai. Geriausias būdas „išmokti“ muzikos kritikos yra aplankyti kuo daugiau koncertų, operos spektaklių ir t. t., sukurti savotišką įspūdžių fondą. Tuo pat metu privalu įvaldyti aiškią, įdomią ir informatyvią rašymo manierą – tai ypač svarbu rašant straipsnį laikraščiui. Žmonės dažnai klausia, dėl ko kritikas atlieka savo darbą; anot J. Allisono, vienintelis atsakymas – Muzika. Ir jokiu būdu ne konkretus atlikėjas, operos teatras ar kompozitorius. Visada svarbu žinoti savo paskirtį. Žinoma, kartais pasitaiko gana subtilių situacijų, pavyzdžiui, recenzentas apsilanko jauno debiutanto koncerte, į kurį, ko gero, joks kitas kritikas net kojos nekėlė. Jei bus parašyta vienintelė šiurkšti recenzija, gali būti, kad tai labai pakenks jaunajam atlikėjui. O štai jei kritikas apsilanko gerai žinomo, šimtus įrašų išleidusio solisto koncerte, kurio pasiklausyti susirenka muzikologai net iš kitų šalių, tuomet viena neigiama nuomonė greičiausiai pranyks teigiamų recenzijų pluošte. Tie patys principai galioja ir vertinant šiuolaikinės muzikos kompozitorius. Rašant kritinius straipsnius apie jaunus kompozitorius, kurie dar tik pristato pirmuosius kūrybinius bandymus – kartais nelabai vykusius, – būtina matyti ne vien šiandieną, bet ir tai, kas bus po dešimtmečio, o gal ir dar vėliau.
Anot J. Allisono, dabar šiuolaikinė opera išgyvena gana sudėtingą laikotarpį: labai dažnai kritikų pasaulyje daugiau dėmesio skiriama „tradicinių“ operų premjeroms, tuo tarpu šiuolaikinės turi nuolat kovoti dėl vietos po saule. Net jei ta vieta iškovojama, tuomet žurnalų puslapiuose mirga operos atlikėjų, o ne kompozitorių veidai. Pats J. Allisonas pripažįsta mėgstantis rašyti apie šiuolaikinę muziką ir konkrečiai operą; jo nuomone, tokia kritika yra netgi ne tokia sudėtinga ir komplikuota. Išklausius labai vidutiniškai atliekamą, pavyzdžiui, Bramso simfoniją, neretai būna labai sunku parašyti išties įdomų straipsnį. Tokiu atveju nemažai Anglijos kritikų yra linkę labai sutirštinti, dramatizuoti savo vertinimus vien tam, kad skaitytojas susidomėjęs perskaitytų visą recenziją. Būtent taip atsiranda šūksniai „fantastiška!“, „nepakartojama!“, apibūdinantys tiesiog gerą operą ar jos pastatymą, o bent kiek prastesnis variantas, kuris nebūtinai yra katastrofiškas, gali būti sumaišytas su žemėmis kaip visiškai netinkamas scenai. Tiesa ta, kad nemažai šiuolaikinių operų balansuoja tarp gėrio ir blogio: jos nėra nei stulbinamos, nei itin prastos. Būtent todėl rašant gana sunku perteikti „įdomumo“ veiksnį. Pati savaime muzika yra kone stebuklingiausia iš visų meno formų: garsai mūsų sąmonėje ir sieloje virsta žodžiais, iš kurių mezgamos ištisos istorijos. Gero kritinio straipsnio pagrindinis uždavinys – perteikti skaitytojui muzikos skambesį. Žinoma, tai labai sudėtinga, tačiau būtent tokie straipsniai yra įdomiausi skaitytojui.
J. Allisonas pasakojo, kad po operos spektaklio pirmas klausimas prieš sėdant rašyti recenziją yra „ar man ši opera patiko, ar nepatiko, ir kodėl“. Paprasta ir, anot paties kritiko, nelabai moksliška, tačiau svarbu. Visiškai nebūtina ateiti į teatrą pasiruošus sąrašą su būtinais reikalavimais naujajam kūriniui ir tikrinti, ar visi jie buvo įvykdyti. Vis dėlto šiuolaikinėse operos žanro apraiškose neretai egzistuoja tam tikros problemos, kurias kritikas turėtų pastebėti. Visų pirma, kai kurie kompozitoriai traktuoja operos muziką kone taip pat, kaip kino filmo garso takelį. Tokiu atveju muzika praranda savo dramatinę jėgą ir tėra nuolanki, nieko nesukurianti veiksmo stebėtoja. Antra, visiškai netinkamas libretas, kuris akimirksniu sunaikina operos muzikinės medžiagos potencialą. Vienu iš pavyzdžių galėtų būti Johno Adamso opera Doctor Atomic, jos libretas yra neįtikimas mokslinių tekstų, slaptų dokumentų ir poezijos mišinys – šiuo atveju teksto svoris užgožia muziką. Operos žanrui nepadeda ir naujausia mada transformuoti įvairius kino filmus ar literatūrinius kūrinius į sceninius veikalus. Anot J. Allisono, tokiame kontekste gražia išimtimi tampa jau ir Lietuvos publikai pažįstama Peterio Eötvöso opera Meilė ir kiti demonai. Šis kūrinys – tobula konstrukcija, sujungianti kompozitoriaus muziką ir G. G. Marquezo mintį, puikiai išsidėstanti laiko erdvėje.
Šiuo metu tarp kompozitorių ryškėja tendencija kurti kamerines operas, šis žanras išgyvena atgimimą. J. Allisonas teigė, kad toks reiškinys, ko gero, yra lemiamas ir dabartinių operos teatrų finansinės situacijos: žinoma, grand opera stiliumi parašytas kūrinys plačiai nuskamba ir pritraukia daugybę žiūrovų, tačiau jo pastatymas kainuoja milžiniškus pinigus.
Šiuolaikinė opera – tai tikras išbandymas tiek kritikams, tiek žiūrovams. Atrodo, kad lietuviškoji publika šį išbandymą išlaikė: baigdamas savo pranešimą Johnas Allisonas džiaugėsi, kad Eötvöso opera Meilė ir kiti demonai Vilniuje buvo sutikta itin šiltai: pilnutėlė teatro salė ir audringi aplodismentai. Tokio karališko priėmimo naujos operos retokai sulaukia net didžiausiuose pasaulio teatruose.
