Kol valstybinė kultūros politika regionuose ir toliau sėkmingai koncentruojasi į tautinius ir mėgėjų menus, norėtųsi, kad didžiųjų miestų kūrėjų prievole taptų plačios kelionės po Lietuvą.
Kompozicijų rinkinys ROOMMATES dabartyje aktualizuoja praeitį ir leidžia patikrinti, kiek gyvybingos ir įtaigios lieka choreografinės idėjos išsisklaidžius premjerinių spektaklių energetikai.
Skaitai „Kovido meto užrašus“ ir norisi su autore kalbėtis, svarbiausia – pratęsti kai kurias temas. Kiekviena Audronės Girdzijauskaitės „miniatiūra“ ar platesni apmąstymai yra tam tikra išvada.
„Kas tu esi?“ – žvelgdami į veidrodį klausia spektaklio aktoriai. <...> Susidurdami su teatro paradoksu, jog scenoje nevaidinti neįmanoma, aktoriai jau kurį laiką peržengia ir aktoriaus-personažo ribas.
Kaip ir ankstesniuose įspūdingos formos, ritmo ir montažo Antano Obcarsko pastatymuose, sėdėdama krėsle už rampos visą laiką kaifuoju, bet [i]post factum[/i] lieku it musę kandus.
Festivalis NOA unikalus tuo, kad imasi pasaulinių premjerų: festivalio dienoraštyje apžvelgiami penki nauji šiuolaikinio muzikos teatro kūriniai ir svečių iš Ukrainos spektaklis.
Teatras nėra tik tekstas, todėl jis parodo literatūros ribas, tačiau ir literatūra parodo teatro ribotumą. Tuomet net ir geriausi romanai namų bibliotekos kapinyne skamba geriau nei ištarti gyvųjų.
Visi trys filmai nepanašūs į tai, kas iki šiol buvo kuriama apie šokėjus ir choreografus. Vadinasi, ieškoma naujų kalbėjimo apie šokį būdų ir tai yra didžioji premjerų vertybė.
Teatrologės Godos Dapšytės ir choreografės, edukologės, šokio teatro „Dansema“ meno vadovės Birutės Banevičiūtės pokalbis apie teatro vaikams ir jaunimui kritiką.
