„Geras kritikas yra profesionalus ir sąžiningas, nevizginantis uodegos, nenorintis visiems įtikti, nebijantis sulaukti nemalonių reakcijų. Sunku. Todėl ir neturime gerų kritikų gausos.“
Nevengiama ir nebijoma pristatyti įvairios seksualinės bei lytinės orientacijos veikėjų. Čia jie – viena iš daugybės identiteto dalių, o ne sureikšmintas ir viso žiūrovų dėmesio reikalaujantis tabu.
Spektaklis, nupintas iš subtilių kūno judesio, muzikinio garso, šviesų ir kūnų-objektų formų jungčių scenos erdvėje, daro gerai apgalvoto, preciziškai atliekamo, švaraus ir estetiško kūrinio įspūdį.
„Nedavė ramybės klausimas, ką patyręs profesionalas gali duoti jaunam. Bet pradėjusi tyrimą supratau, kad ir jaunas gali duoti vyresniam“, – teigia B. Mikalauskaitė, atlikusi kartų̃ teatre tyrimą.
Apie Kanovičiaus romanus sakoma, kad tai žydų gyvenimo Lietuvoje epas – spalvinga miestelių gyventojų kasdienybė iki Antrojo pasaulinio karo; jo romanais grįstas ryškus spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“.
Negaliu nepagalvoti, kad yra brangūs ir kokybiški kūriniai, geri mažo biudžeto spektakliai, blogesni ar geresni vidutiniai pastatymai, ir jų turi būti, nes be jų neišryškėtų šedevrai, bei brangios nesėkmės.
Robertas Wilsonas visokiais būdais skatina jautrumą grožiui, kviečia pamatyti, pastebėti, pajausti. Kas visa tai vienija? Individualybės, kuriančio, išgyvenančio žmogaus aistra. Šaltomis rankomis šito nepadarysi.
Julijos Skuratovos koliažai neskirti provokuoti žiūrovo atmintį ieškoti pirminio šaltinio, aktualizuoti jo meninę patirtį. Jie patys yra patirtis, savotiškas rezultatas, kuris radosi Skuratovai suvokiant praeitį.
Viena vertus, nereikia manyti, kad lietuviai balsingiausi pasaulyje, antra vertus, jų ignoravimas teatre seniai bado akis, ypač kai kviečiami labai abejotinų balsų užsieniečiai.
