Sudėlioti personažams teksto gabalus, sudurstyti atkarpas – ypač inscenizacijų – tai ne tas pat, kas parašyti pjesę, nes tie tekstai, nesumegzti į dramaturginį mazgą, nelaiko dėmesio.
Tarp lietuviškoje „Naujojo Baltijos šokio“ programoje matytų darbų beveik nėra nieko bendra. Akivaizdūs yra pasirinktų formų skirtumai, tačiau ne mažiau įdomūs kūrėjų santykiai su tema.
Teatrologės, kritikės Sigitos Ivaškaitės pokalbis su režisiere, prodiusere, „Vilnius City Opera“ vadove Dalia Ibelhauptaite apie operos režisūroje vis dar (ne)egzistuojančias moteris.
Kaip rodyti užsienio kūrėjų darbus vaikams? Ypač kai spektakliai nėra kultūriškai neutralūs, universalūs ar abstraktūs. Kodėl šis darbas patikėtas tik vaikus atlydėjusioms mokytojoms?
Kol valstybinė kultūros politika regionuose ir toliau sėkmingai koncentruojasi į tautinius ir mėgėjų menus, norėtųsi, kad didžiųjų miestų kūrėjų prievole taptų plačios kelionės po Lietuvą.
Kompozicijų rinkinys ROOMMATES dabartyje aktualizuoja praeitį ir leidžia patikrinti, kiek gyvybingos ir įtaigios lieka choreografinės idėjos išsisklaidžius premjerinių spektaklių energetikai.
Skaitai „Kovido meto užrašus“ ir norisi su autore kalbėtis, svarbiausia – pratęsti kai kurias temas. Kiekviena Audronės Girdzijauskaitės „miniatiūra“ ar platesni apmąstymai yra tam tikra išvada.
„Kas tu esi?“ – žvelgdami į veidrodį klausia spektaklio aktoriai. <...> Susidurdami su teatro paradoksu, jog scenoje nevaidinti neįmanoma, aktoriai jau kurį laiką peržengia ir aktoriaus-personažo ribas.
Kaip ir ankstesniuose įspūdingos formos, ritmo ir montažo Antano Obcarsko pastatymuose, sėdėdama krėsle už rampos visą laiką kaifuoju, bet [i]post factum[/i] lieku it musę kandus.
