Paskui Ginsbergo eiles jie priešinosi militarizmui, politikai, kultūrai – kaip gyvenimui, tekančiam srutose. Amerikoje. Tuometinėje. Pasirenkant politiškumu „užtaisytą“ literatūrą dažnai įstringama jos epochoje.
„Normalūs, teatrą suprantantys ir mylintys žmonės į LNDT jau nebevaikšto, – gūdžią tiesą patvirtino G. Varnas. – Penkeriems metams mes jau buvome praradę šią sceną, o jeigu ją prarasime dar penkeriems, tai bus tragiška.“
Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui švenčiant garbingą septyniasdešimtmetį, apie šiandienę teatro padėti su režisieriumi, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Gintaru Varnu kalbasi Viktorija Ivanova.
Sąvoka „Nacionalinis dramos teatras“ mano vaizduotėje nesukuria jokio nūdienio vaizdinio. Nematau teatro nei kaip statinio, nei kaip institucijos, o imu regėti žmones bei spektaklius, dažnai beveik nesusijusius su šiandieniniu pastatu Gedimino prospekto pradžioje.
Nacionaliniu veikalu laikome mūsų autorių sukurtą opusą, kūrėjo statusą pirmiausia siedami su visumos idėjas generuojančiais žmonėmis, kurių veikalai tampa (arba netampa) mūsų kultūrinės tapatybės ženklais.
Bunkeris ir baugiai priartėjusi naktis. Minimalistinės estetikos šriftu užkoduotų egzistencinių paslapčių matrica, kurioje išdėstyta žonglieriaus choreografo buvimo laike, erdvėje ir daiktuose paslaptis. Virtuoziškas ir laiką sustabdantis daiktų dėliojimas ore.
Broliams Presniakovams socialumas – visiško absurdo sfera, norisi pasiūlyti žmogui ką nors kita. Jų herojai to ir ieško.
Esminė šiandieninio lietuvių teatro problema: užuot laikęs „veidrodį prieš gamtą“, kaip savo aktorius mokė Danijos princas, mūsų teatras vis dažniau ir vis mažiau drovėdamasis narciziškai gėrisi savo paties atvaizdu.
Šiuo metu apie šiuolaikinę lietuvių operą kalbama kaip apie svarbų ir reikalingą dalyką, tačiau realybėje situacija yra kitokia. Lietuvoje nėra operos strategijos, matymo ir netgi noro matyti, kokia kryptimi galėtų toliau vystytis šis žanras.
