Pasiutusiu greičiu artėja spalio dvidešimt šeštoji. Sakinys iš pirmo žvilgsnio skamba absurdiškai ir kvailai, nes lygiai taip pat artėja ir Kalėdos, ir Naujieji metai, ir kitų metų Velykos, tačiau ne visur ir ne visiems tolygiai smėlio laikrodyje byra smiltelių srovė.

Mes nesame austrai, kurie, pasak tyrinėtojų, „krizes Vienos „Burgtheater” ir aferas „Staatsoperoje” aptaria ne mažiau įnirtingai nei rinkimų rezultatus ar mokesčių reformas“.

Gresiančių socialinių ir kitų tektoninių katastrofų akivaizdoje išlaisvėjusi Vakarų visuomenė buriasi į bendruomenes. Tos bendruomenės instinktyviai stengiasi hermetiškai užsiverti savo pačių susikurtuose „akvariumuose”.

Kitaip nei dauguma naujojo Europos teatro lyderių, Oskaras Koršunovas ir Thomas Ostermeieris neklibina teatro meno pamatų. Teatras jiems yra scena, kurioje aktoriai vaidina pagal pjeses. Tam pasitelkiami kiti menai, o ne atvirkščiai.

Šiandieninis Nacionalinis dramos teatras pataikauja žiūrovui. Tarkim, Brodvėjus yra grynai komercinis, pramoginis teatras, bet jis yra aukšto lygio profesionalus teatras.

Hamletas įkurdintas nedidelėje, beveik kameriškoje erdvėje – ją nuo žiūrovų dengia uždanga, šiais laikais ypač retas scenos atributas. Vaidybos aikštelę supa matinės sukrešėjusio kraujo spalvos uždangos.

Artėja konkursas eiti Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pareigas. Teatro profesionalams – svarbiausias šio sezono įvykis.

Paskui Ginsbergo eiles jie priešinosi militarizmui, politikai, kultūrai – kaip gyvenimui, tekančiam srutose. Amerikoje. Tuometinėje. Pasirenkant politiškumu „užtaisytą“ literatūrą dažnai įstringama jos epochoje.

„Normalūs, teatrą suprantantys ir mylintys žmonės į LNDT jau nebevaikšto, – gūdžią tiesą patvirtino G. Varnas. – Penkeriems metams mes jau buvome praradę šią sceną, o jeigu ją prarasime dar penkeriems, tai bus tragiška.“