Šiųmetinio tarptautinio teatrų festivalio „Sirenos„ importinių spektaklių kompaktiškas blokas užsimojo supažindinti mus su kelių teatrinių bendruomenių reiškiniais. Bet patirti spektaklių įspūdžiai privertė susimąstyti ir apie visos šiuolaikinės Vakarų teatrinės kultūros situacijos ypatumus.
Paskutinis iš trijų parodytų spektaklių, estų teatrinės trupės NO99 „akcija“ „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui„, deramai ir sceniškai itin įspūdingai vainikavo šią žiūrovų dėmesiui pateiktą trijų dalių teatrinių eksperimentų studiją. Ją galima būtų įvardinti maždaug taip: „Teatrinių bendruomenių „akvariumai“ ir jų santykis su kitų socialinių ir meninių bendruomenių „akvariumais„.
Kad šio teksto skaitytojams ir minėtų spektaklių žiūrovams nesusidarytų klaidingas įspūdis, jog teksto autorius čia ketina dirbtinai išlaužti abejotiną problematiką, verta pradžiai trumpai panagrinėti kukliausią (efekto prasme) ir minėtu aspektu charakteringiausią pavyzdį iš trijų matytų - Jerzy Grotowskio ir Thomaso Richardso teatrinio centro iš Pontaderos miesto (Italija), jo Atviros programos trupės spektaklį „I am America“.
Toks ilgokas reginio kilmės apibūdinimas rodo, kokį ilgą kelią nukeliavo įvairūs „para-grotowskiniai„ judėjimai nuo jų pirmapradžio reiškinio. Tai, ką dar prieš trejetą dešimtmečių demonstravo tiesioginis Grotowskio pasekėjas Eugenio Barba, eksploatuodamas pasąmoninius ir giluminius fizinius aktoriaus asmenybės bei kūno išteklius, jau tuomet atrodė ganėtinai formalizuota ir sektantiška. Spektaklis „I am America“ pademonstravo to formaliojo kelio taip toli nutolusį tašką, kai Grotowskio vardas jau tampa tik savotišku „brendu„, o jo metodas - tokiu pat pasenusiu atributu, tarsi iš senelio paveldėtas limuzinas, atrastas garaže tarp kitų sendaikčių.
Palaidoti Ameriką savyje
Reginio režisierius (ir 11 aktorių grupės, iš kurių 7 - moterys) „guru“ Mario Biagini savo įtaigos dėka sugebėjo sujungti į viena, atrodytų, artimus, bet iš tiesų tarpusavyje sunkiai derančius dalykus. Spektaklyje „I am America„ (kuris šiaip jau yra poetinis vaidinimas pagal bitnikų ideologo Alleno Ginsbergo eiles) gana organiškai sulydyta ir amerikiečių universitetinių miuziklų tradicija, ir afrikietiška kontinentinė muzika, ir afroamerikietiški liturginiai „gospelo“ atgarsiai, ir hipių (ne bitnikų!) epochos karnavališkumo elementai; akivaizdžiai neapsieita ir be hipių (vėlgi - ne bitnikų!) įvaizdžių bei ritmų iš Rado/Ragni/McDermoto miuziklo „Plaukai„ įtakos...
Kadangi Ginsbergo eilių šokiruojantys įvaizdžiai, prieš pusšimtį metų vertę iš koto puritoniškąją pokario Vakarų visuomenę, nūnai skamba beveik kasdieniškai, tarsi žvirblių rytinis čiulbėjimas, tai ši plotmė savaime iškrito iš reginio dramatinio lygmens. Agresyviojo socialinio protesto aspektas, buvęs būdingas ir bitnikų, ir hipių karnavališkumui, čia buvo visiškai ignoruotas. Liko lengvabūdiškas, retkarčiais pasiekiantis emocinio muzikinio transo būseną (čia ir išsenka „para-grotowskiškumas“), karnavalinis jaunimo pasibuvimas, amerikoniško stiliaus „party„ su pseudohipiškais atributais. Virš viso to plevėsuoja gerokai padėvėta JAV vėliava, kuri čia yra ne tiek valstybingumo simbolis, kiek abstraktus ženklas, fikcija, miražas viso to, kas europiečiams susiję su Amerika, amerikoniškumu, „amerikietiškąja svajone“ ir dešimtmečiais godotomis amerikietiškomis vertybėmis. Štai tokios europietiškojo jaunimo „linksmos gedulingos mišios„ ant amerikietiškos svajonės kapo (tokia esti šio reginio finalinė metafora, kai suoliukas, uždengtas JAV vėliava, tampa kario karsto simboliu); savotiškas artistiškas Amerikos savyje laidojimas ...
Tačiau tikrasis šio reginio fenomenas atsiskleidė vėliau, kai per spektaklio „I am America“ aptarimą kūrėjai parodė tikrus savo veidus ir pasakojo, kas jie tokie. Ir tuomet tapo aišku, kad spektaklio magija galioja tik tuomet, kai žiūrovai yra drauge su aktoriais bendroje kompaktiškoje studijinėje erdvėje, drauge su jais murkdosi vienoje bendroje garsų, judesių ir emocijų terpėje. Akivaizdu, kad režisieriaus Mario Biagini artistiškų sugebėjimų ir iškalbos, jo kūrybinio „smegenų plovimo„ dėka vyksmo dalyviai šventai įtiki ne tik jo, bet ir viso tokio egzistavimo prasmingumu. Tuo tarpu pašalietį stebėtoją toks ritualas gali užhipnotizuoti tik tuo atveju, jeigu jis yra pasinėręs su jais į tą patį jų iliuzijų, ritualinių judesių ir emocinio transo akvariumą. Stebint gi iš šalies, akivaizdūs tokio sceninio mišinio paradoksai atrodo keisti ir svetimi, tarsi stebėtum juos iš išorės pro stiklinę akvariumo sieną.
Vendeta Elsinore
Komentarai
Naršykite menų faktūroje
© 2005 - 2026 Perspausdinant ar kitaip viešinant svetainėje esančią medžiagą būtina gauti raštišką redakcijos leidimą ir publikuoti nuorodą į www.menufaktura.lt
Sukūrė
|
