Iškilusis teatras - žemiau bambos

Rūta Oginskaitė 2010-10-14 lrytas.lt, 2010 10 14
Teatro kritikė Rūta Oginskaitė. Menų faktūros archyvo nuotrauka

aA

Artėja konkursas eiti Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pareigas. Teatro profesionalams - svarbiausias šio sezono įvykis.

Ar po šio konkurso bus pakeistas A.Večerskis, kuris vadovauja teatrui jau penkeri metai? Atrodytų, nieko bloga šis vadovas nepadarė. Teatras pilnas publikos. Viskas švaru. Apie jokius kriminalinius nusikaltimus negirdėti.

Tačiau Nacionalinis dramos teatras yra bankrutavęs kūrybine prasme. A.Večerskis, dar nebūdamas teatro vadovas, į šią sceną atvedė vulgarias komedijas, kurių pati pirmoji - „Bamba" - įkvėpė šiuo vardu pavadinti ironiškus apdovanojimus blogiausiems sezono spektakliams.

A.Večerskio vadovavimo metais teatras tokias „bambas" savo repertuare ėmė dauginti. Pagrindinės problemos, kurias ėmė spręsti spektakliai nacionalinėje scenoje, - tos, kurios žemiau bambos.

Mąstyti šiame teatre, regis, nebereikia. Atsipalaiduokite. Publika į teatrą renkasi linksmai praleisti laiko. Tarsi į nešvankių anekdotų vakarėlį. Ir tokį teatrą valstybė išlaiko iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Iškilių režisierių premjeros šiame teatre nenumatomos. Scena retkarčiais išnuomojama „Meno fortui" arba seniems Mažojo teatro spektakliams.

Tačiau kaip iškilusis teatras priima E.Nekrošiaus, R.Tumino kūrybą? Pabandykite ateiti nusipirkti bilieto, tarkime, į E.Nekrošiaus „Faustą„, jei jų ten dar bus. Jums nepaaiškins, jog bilietus parduoda kita organizacija, - jums pasakys, kad jokio „Fausto“ čia iš viso nėra.

Tai gal ir Nacionalinio dramos teatro nebėra, kaip ir tradicinio laivelio, plaukusio ant šio teatro uždangos 70 metų - nuo pat pirmojo spektaklio „Viltis"? Gal šis teatras virto Nacionaline varjetė?

Todėl ir įdomu, kaip baigsis viešas konkursas eiti teatro vadovo pareigas. Ar jo rezultatai suteiks galimybę pakilti aukščiau „bambos"?

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Kaip parašyti knygą apie teatrą?

    Dauguma rašančiųjų apie teatrą šios veiklos imasi ne kartą, vis grįžta su naujomis temomis ir naujais tyrimo objektais. Vadinasi – verta. Ne tik skaitytojams, visam laukui, šaliai, bet ir rašytojams.

  • Apie intymumą ir nuogumą

    Kaip veikia kūnas Lauros Kutkaitės režisuotame spektaklyje „tremolo“: atsisakiusios geismo ženklų, atlikėjos nuogumą paverčia tiesiog dar viena išraiškos priemone, padedančia perteikti pagrindinę spektaklio žinutę.

  • Garso Kolumbas. Arturas Bumšteinas ir jo garso teatras

    Garsas ir įvairios jo formos yra menininko Arturo Bumšteino apsėdimas ir kasdienybė. Jo kūrybai išties galioja Johno Cageʼo idėja, kad „kiekvienas garsas yra muzika“.

  • Lėlininkų stovykla: erdvė būti čia, dabar ir po 5000 metų

    Lėlininkai erdvę išpreparavo įvairiais masteliais: nuo mechaninio modelio iki žmogaus pojūčių, nuo teatro salės iki Visagino miesto, nuo šiandienos iki ateities po 5000 metų, nuo Žemės iki kosmoso tolybių.

  • Iš bloknoto (68)

    Ankstesnėse kartose skaičiuodami nuo Rūtos gal dar atrastume keletą, bet dabar tokių kandidačių nematau. Nors kiekviename teatre yra gerai vaidinančių, publikos mėgstamų aktorių, bet kultinių, savo epochos teatro „žvaigždžių“ nebematyti.

  • „ConTempo 2026“: pažvelgti į kūrėją iš visų pusių

    Nuo tamsaus bunkerio iki dailaus universiteto fontano, nuo sinagogos iki laike sustingusios renginių salės, šiemet „ConTempo“ vėl suteikė progą leistis vedamam į įdomiąsias scenos menų paraštes.

  • Stebėti spektaklį ir kraštovaizdį

    Peizažas tampa performatyvia erdve, kurią pagauna mūsų akis, kai esame pasodinami priešais lauke vykstantį spektaklį. Todėl, kad patirtume meną, nebeužtenka įgūdžio stebėti meną – reikia įgusti stebėti ir kraštovaizdį.

  • Menama draudimų galia

    Režisierius Árpádas Schillingas: „Šiuolaikinei cenzūrai naudojamų minkštų poveikio technikų tikslas – savicenzūra. Svarbu sukurti situaciją, kai menininkai patys susipranta, kur yra ribos, ir nereikia jų garsiai įvardyti.“