„Naujojo cirko savaitgalio“ atradimai ir iššūkiai

2020-10-05 menufaktura.lt
Stovi: teatrologė Ramunė Balevičiūte, scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Sėdi: teatrologė Vlada Kalpokaitė ir teatro kritikė Ingrida Ragelskienė. Nuotrauka iš MF archyvo
Stovi: teatrologė Ramunė Balevičiūte, scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Sėdi: teatrologė Vlada Kalpokaitė ir teatro kritikė Ingrida Ragelskienė. Nuotrauka iš MF archyvo

aA

Scenos menų naujienas ir refleksijas pristatanti interneto svetainė „Menų faktūra“ kviečia klausytis pirmosios šiais metais radijo laidos. Joje kalbėsime apie 2020 m. rugsėjo 8-12 dienomis Vilniuje vykusį jau šešioliktąjį tarptautinį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“, pristatantį vieną jauniausių (o galbūt vis dar patį jauniausią) ir neabejotinai įspūdingiausių scenos menų žanrų.

Lietuvoje tai tikriausiai vienas iš nedaugelio šiemetinių tarptautinių renginių, įvykusių tomis dienomis, kuriomis ir buvo planuotas. Vis dėlto, tikėtina, kad festivalio programą lėmė ne tik organizatorių skonis bei finansinės galimybės, bet ir pandemijos padiktuotos sąlygos. Ne vienas tarptautinis renginys nukentėjo ir privalėjo keisti atlikėjus, pavyzdžiui, dėl privalomos keturiolikos dienų saviizoliacijos iš tam tikrų valstybių atvykusiems asmenims. „Naujojo cirko savaitgalio“ organizatoriai apie tokias pasekmes neskelbia, tačiau galima numanyti, kad privaloma saviizoliacija buvo viena priežasčių, dėl kurių Lietuvoje negalėjo pasirodyti Švedijoje gyvenantis amerikietis žonglierius Jay´as Gilliganas - jo žongliravimo pamoką nutarta pristatyti tiesioginės transliacijos metu „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje. Nesėkmių neišvengta ir dėl vienos trupių artistų traumos, dėl to teko atšaukti spektaklį likus vos kelioms dienoms iki festivalio.

Užtat kitiems penkiems spektakliams pavyko pasiekti Vilniaus scenas „Menų spaustuvėje“ ar Lukiškių kalėjimo cerkvėje. Tai - Nathano Israëlio ir Lunos Rousseau „Molio žmogus“ iš Prancūzijos, Jungtinėje Karalystėje sukurtas Nikki&JD spektaklis „Mazgas“, vokiečių trijulės „Still Hungry“ darbas „Varnos“, suomių „Agit-Cirk“ diptikas „Stipruolis / Lidija“ bei prancūzų „Cie Aléas“ duetas „Meteoras“.

Nepaisant sudėtingų aplinkybių, festivalis įvyko, todėl įdomu aptarti, kokiu cirku džiaugtis ir ko mokytis pakvietė šiemetinė programa, kokius iššūkius ji pasiūlė žiūrovams ir ką apie visa tai mano profesionalūs scenos meno vertintojai. Todėl apie tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio programą ir jai keliamus lūkesčius kalbėsimės su teatrologe Ramune Balevičiūte, teatro kritiku Vaidu Jauniškiu, teatrologe Vlada Kalpokaite ir teatro kritike Ingrida Ragelskiene. Pokalbį moderavo scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Tinklalaidės kūrimą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Twine: Be a better creative

Komentarai
  • Nomadės šokis ir šuolių epocha

    Emilijos Tumės herojė ir jos kūryba „Nomadės šokyje“ nei padidinta, nei suvulgarinta. Autorė šokio ir laiko tėkmę tiria su akademiniu tvirtumu, o į pačią šokio stichiją žengia su nuolankia ir jautria viešnios pagarba.

  • Laiškai iš „Sirenų“

    Šūkis „Teatras yra pabėgimas“ atrodo provokuojančiai apgaulingas, nes kad ir į kokį savitą scenos pasaulį nukelia kūrinys MAMI, jis „nepabėga“ nuo skaudžių būties aspektų. <...> O ar teatras yra pabėgimas iš tikrovės, ar būdas dar giliau į ją panirti?

  • Prãdžios, kurios neturi vienos formos

    Galbūt „Išeities taško“ vertė ir slypi galimybėje jaunąjį teatrą pamatyti ne kaip dar nebaigtą būsimojo versiją, o kaip teatrą, kurio kūrėjų pasirinkimai dar ypač gerai matomi. Taigi „išeities taškas“ čia nėra vien graži metafora.

  • Keistos emocijos nesvarumo būsenoje

    „Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.

  • „Helium 2026“: savęs nepavijusio laiko paradoksas

    Festivalio užduotis neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.

  • Pasaka tarp undinių, pelenų ir šikšnosparnių (darbinis pavadinimas)

    „ConTempo“: apie pirmus profesinius žingsnius, jaudulio neslepiančius jaunuolius ir improvizacijos išsisukti iš bet kokios situacijos meną pažabojusius scenos senbuvius.

  • Iš mūsų vaidybų (XXXV)

    Teatro kritiko santykis su premjera visuomet kiek paradoksalus. <...> Todėl kyla klausimas: ar kritikas turėtų vertinti kūrinį būtent jo gimimo akimirką, ar vis dėlto palaukti, kol spektaklis įgaus didesnį stabilumą?

  • Teatras be kondicionieriaus

    Vasaros spektaklių užrašai: nuo Atėnų iki Alytaus, nuo Kauno iki Rygos šios vasaros maršrutai priminė, kad teatras nebūtinai prasideda tada, kai užsidaro durys į salę. Kartais jis prasideda tada, kai tos durys apskritai išnyksta.