Komentaras skaitytas Lietuvos radijo „Kultūros savaitėje” 2007 04 21
 |
| Nuotrauka iš fr.trekearth.com |
Viena stipriausių man šio sezono teatrinių patirčių: Šiaulių dramos teatro „Daktaras ir Mangaryta“ Vilniaus nacionaliniame. Dailininkės Dalios Klimavičiūtės ornamentai, atkeliavę nuo senų kuparų, nuo liaudies raštų ir kilimėlių tampa scenine vertybe, kai sentimentalus kičas apgaubiamas švelnia režisieriaus Vytauto V. Landsbergio šypsena, ironija ir natūralaus patriotizmo gaidomis, o aktoriai pagaliau azartiškai žaidžia ir žino šio žaidimo prasmę. Nacionalinio didžioji salė pustuštė, nes reklamuoti buvo pirmiausia neseniai pastatyti kūriniai. Tačiau man susidarė įspūdis, kad lenkdamiesi aktoriai patys dėkojo publikai, kad jie pajuto, kaip itin įdėmiai jų buvo klausoma, subtiliai reaguojama, ir negausiõs salės plojimai be ovacijų jiems atstojo stadiono mases: jie buvo išgirsti ir suprasti iki menkiausios užuominos. Jie buvo to vakaro malūnus nugalėję Šiaulių donkichotai, t.y. žmonės, suvokę ir atlikę savo susikurtą misiją.
Kaip gyvena teatrai provincijoje? Ar didmiestyje sėdintiems pakanka pajusti tą kvapą vien iš kelių dienų gastrolių ir keleto naujausių spektaklių? Ar tai tik fejerverkai, degtukai, kuriuos užžiebia Nekrošiaus Don Žuanas, įžengdamas į Madridą? Tyliai daugelio apšnabždėtą seną problemą pagarsino viena Panevėžio teatro žiūrovė, tiesiai išvardinusi teatro ir jo žiūrovų rūpesčius: teatrui vadovaujama prastai, jau seniai nesukuriami įdomesni spektakliai, einama lengviausiu prastų komedijų keliu, žiūrovų skonis bukinamas, vaidina tie patys aktoriai, o jie nepasistengia keistis kartu su skirtingais vaidmenimis, neieškoma naujų režisierių ir taip teatras įklimpsta į krizę, metai po metų vaidindamas, kad kažką vaidina.
Iš centro į provinciją visada žvelgiama su užuojauta ir žavesiu, nes pabosta kasdien matomi veidai. Bet tai panašu, lyg kalbėtum apie egzotiką: žiūrėk, šie paukščiai dar ir vaikšto! Tačiau laiško autorė tarp eilučių išsakė esminį skirtumą: jai toje provincijoje gyventi tenka. Ir tenka rinktis iš vieno ir to paties. Kaip ir aktoriams, kurių dienos dar sunkesnės, nes kažko tikintis valanda po valandos paprasčiausiai prabėga gyvenimas. Štai kur tikrasis Čechovas.
Tačiau neneigdami aštriai akis badančios tiesos pagalvokime – ar to paties, kas buvo išsakyta apie Panevėžį, negalima būtų pasakyti apie daugelį teatrų, ypač repertuarinių ir turinčių savo trupes? Neteigiu, kad juose visai nesukuriama gerų spektaklių. Bet tai problemos nešvelnina. Panevėžys čia – tik pats ryškiausias pavyzdys, nes jį tebemaitina Juozo Miltinio legenda. Nors ji realiai baigėsi bent prieš porą dešimtmečių. Legendą gali pakeisti tik kita: taip Miltinio mitą keitė nekonformistinis Saulius Varnas, kad ir buvęs kai kam nepriimtinas, bet turėjęs aiškų savo scenos pasaulėvaizdį ir susiformulavęs savo teatro misiją. Jo vadovavimo metais Miltinis buvo tiesiog graži istorija, bet praeitis. Tačiau po Sauliaus Varno sunkių eiliniams žiūrovams spektaklių ir nelengvų, bet kartais įdomių intelektualesniems, atėjo kita banga – lengvų masinei TV publikai ir nepakeliamų šio to daugiau už televiziją reikalaujančiai. Ir vėl prisimenamas Miltinis. Senos legendos atgyja, kai nepasiūlomos jokios.
Į tokius žiūrovės kaltinimus, o tiksliau – problemų pagarsinimus, buvo atsakyta įprastai: kažkas taip siekia vadovų kėdžių. Bet tai mažų mažiausia nesolidu ir išduoda tą pačią išpažįstamą teatro estetiką: vadovų skoniui artimesnė buitinė komedija, o ne klasikinė ir dar socialinė tragedija. Socialinė – itin aštri, nes miestas, kokius 50 metų augęs ant teatro pamatų, šiandien neteko savo kultūrinio pagrindo. Kokių spektaklių personažus prisimena 16-mečiai panevėžiečiai?
Teatro kaip meno tragedija keliauja jau už šio miesto sienų. Aktorius, 10-yje spektaklių vaidinantis vieną, geriausi atveju – pats save: tai jau tapo realybe daug kur. Šiandien ne 7-asis ano amžiaus dešimtmetis, ne Grotowskio ir Barbos laikai. Teatrų laboratorijos, aktorių galimybių tyrinėjimai, jų poveikio erdvė seniai iškeisti į TV poveikio eterį ar įvairius vakarėlius: jei tavęs nėra „Žmonėse“ – tavęs nėra visai. Bet nepamirškime – ir televizijose dažniausiai mes matome geriausius, eteris visai prastų aktorių neįsileidžia. O teatre režisieriai su aktoriais vis mažiau dirba, o jei dirba – tai tik didieji, kiekvienu spektakliu paneigdami kažkurio diletanto sukurtą mitą, kad režisūrinis teatras nėra ir aktorinis.
Skaudžiausias klausimas – dėl jaunų ar tiesiog kitų režisierių – yra susijęs su dar platesniu problemų lauku. Taip, geri režisieriai reiškia didelius pinigus, taip, rėmėjų rasti sunku. Tačiau vieni tai bando spręsti, ir sėkmingai, kai nenuleidžia rankų. Pagalvokime, kaip šiandien atrodytų ir kaip būtų kitų tarpe kotiruojamas Klaipėdos dramos teatras, jei jame nebūtų pastatyti du Oskaro Koršunovo spektakliai. Teatro vadovai, žinodami, kad turi gerą trupę, matė prasmę ieškoti pinigų, nes tai buvo investicija be nuostolių: net nepavykus spektakliams aktoriai būtų buvę išjudinti, ėmę dirbti, gavę daug naujų impulsų. „Šalto vaiko“ ir „Kelio į Damaską“ kūrimas po daugelio vidutinių spektaklių aktoriams priminė, kaip grūdinamas Damasko plienas. O pelnyti apdovanojimai – tik patvirtinimas, kad teatras eina teisinga kryptimi. Čia buvo sujudintas vanduo. Šiaulius, kurie turėjo ne menkesnį už Miltinio Aurelijos Ragauskaitės laikotarpį, kaskart šiek tiek pajudina atvykstantys režisieriai; šįmet kraujo apytakai sužadinti buvo tinkamas jubiliejus. Nors tenka pripažinti, kad Šiauliai nuo Panevėžio visgi arti ne tik kilometrais. Todėl aprašytasis „Daktaras ir Mangaryta“ tik išryškina aktoriaus egzistavimo provincijoje problemą.
O jei žiūrėtume į grynąjį teatro meną ir teatro misiją – išimkite iš Nacionalinio dramos teatro Valentino Masalskio kūrinius, ir kaip atrodys repertuaras? Laimė, kad jis įvairus ir žiūrovų Vilniuje daugiau, tačiau tik tai ir sukuria iliuziją, kad teatras kažko ieško, o ne stato gan atsitiktinius kūrinius su atsitiktiniais režisieriais.
Štai čia ir susiduriame su labai aštria problema, ir tenka pakartoti lenkų kritiko Lukaszo Drewniako giljotina kertantį teiginį, kad Lietuvoje nėra antros lygos režisierių, ir po didžiųjų eina trečioji lyga. Tai reiškia, kad mes neturime stiprių nei jaunųjų, nei kiek pagyvenusių kūrėjų, kurie galėtų normaliai ir be didelių meninių ambicijų sukalti gerą spektaklį. Vieni kuria lyg statytų paskutinįsyk, ir buitinę pjesę bando iškelti iki metafizinio lygmens, kiti – lyg gyventų dar 100 metų ir jų lauktų šimtai spektaklių ir galimybių atitaisyti savo vardą. Ties kuriuo spektakliu jie gaus tikrąjį, o ne Muzikos ir teatro akademijos diplomą?
Čia ir yra viena pagrindinių priežasčių. Muzikos ir teatro akademiją kas keleri metai baigia keletas režisierių. Žvelgiant į jų darbus, net ne specialistui aišku, kad jie čia neišmokomi režisūros kaip amato. Akademijoje pakviesti dėstyti geri režisieriai, bet tai anaiptol nereiškia, kad jie yra geri pedagogai. Problemos, susijusios su vadovavimu akademijos teatro fakultetui ir akademijos, kaip mokymo įstaigos, misijos – ne menkesnės nei Panevėžio teatro. Nemanau, kad joje dirbantieji to nemato, priešingu atveju tai būtų dar blogiau. O inercija ir nenoras keisti esamą situaciją garantuoja tik vieną dalyką – ten dirbančių socialinį saugumą. Tačiau po šių žodžių labai tikiuosi nesulaukti pseudoatkirčio, neva kaltindamas noriu užimti kieno nors vietą. Tai tik išduotų tuos pačius prioritetus buitinei intrigai scenoje ir už jos.
Tokia virtuali šio komentaro kelionė – nuo Šiaulių teatro Vilniuje iki Panevėžio ir atgal į sostinę – visai suprantama, problemos keliauja už vieno miesto ribų. Tačiau tai nereiškia, kad jas reikia spręsti kažkur, ir geriausia globaliai, bet tik ne savo namuose. Amerikos aktorė Tallulah Bankhead viena šmaikščia fraze suduoda neatremiamą smūgį visiems, pamiršusiems apie dirbančių teatre misiją, ir apie šio meno specifiką: „Karti teatro ironija, kad vienintelis, kas čia gali tikėtis ramaus ir pastovaus darbo – tai naktinis sargas“. Lietuvoje, atrodo, daugumą teatro kėdžių yra užsėdę vien naktiniai sargai. Kurie, beje, pirmiausia sukūrė profsąjungą apsisaugoti nuo neramumų. Vadinasi – ir nuo teatro.
