Violeta Juodelienė
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė iki rugsėjo 1-osios laukianti pretendentų į šį apdovanojimą pavardžių.
Dėl situacijų, kai mūsų visų pinigus kas nors paskirsto konkretiems asmenims, Lietuvoje mėgstama aistringai diskutuoti. Nacionalinės kultūros ir meno premijos šiuo požiūriu - išimtis. Kontekstas iš anksto pasmerkia bet kokią kitokią nuomonę, abejonę dėl to, ar pinigai skirstomi tinkamai.
Kokios diskusijos? Gi kalbama ne apie bet ką - apie kultūrą! Sritį, kuri pas mus ir šiaip yra podukros vietoje. Premijos dydis „800 bazinių socialinių išmokų" tik skamba ypač išdidžiai: tai viso labo ketvirtadalis sumos, skiriamos sportininkams už olimpinį auksą! Galų gale ir suteikiama ji tik sykį ir ne bet kam - tebūnie ji savotiška kompensacija nusipelniusiam kūrėjui už visa, ko jis negavo iš valstybės, paskata visiems kuriantiems.
Visus šiuos argumentus sunku paneigti. Ir vis dėlto išdrįskime padiskutuoti, juolab kad klausti provokuoja ne vienas faktas.
Šiemet ypač akivaizdi premijos už olimpinį auksą paralelė su premija „už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų darbus kultūros ir meno srityje arba už ilgametį kūrėjo indėlį į kultūrą ir meną" - būtent taip formuluojama sąlyga nacionalinei premijai gauti.
Sportininkai, kurie dėl apverktinos pasirengimo bazės Lietuvoje emigruoja, už savo pinigus samdo gerus trenerius, kad gimtinei atstovautų aukščiausiu lygiu, yra verti didžiausios pagarbos. Klausimų kyla ne tiek dėl jiems skiriamų premijų, kiek dėl kultūros atstovų nuopelnų piniginės išraiškos.
Kad nuplauktų, nuvažiuotų, nubėgtų greičiau už kitus, sportininkai treniruojasi paprastai kur kas daugiau nei septynerius metus. Tik ar jų išlietas prakaitas ir paaukota sveikata yra kuo nors vertingesnė nei bemiegės aukščiausio lygio menininko naktys, kūrybinėse kančiose deginama širdis?
Olimpiniais metais, kai džiaugiamės kad ir negausiais, bet vis dėlto brangiais apdovanojimais Londone, toks klausimas kai kam gali pasirodyti nekorektiškas, nors toks anaiptol nėra. Tai tik kvietimas pamąstyti, ar tikrai pasiekimai kultūros srityje gali būti mažiau vertingi (visais požiūriais) nei sporto laimėjimai.
O gal mums pagrindinis pasiekimų vertinimų kriterijus vis dar yra pasaulinis kontekstas, svarbiausia varžytis ir aplenkti estus, amerikiečius ar rusus? Tokiu atveju menas pasmerktas pralaimėti sportui.
Kad ir kokia apverktina būtų sportininkų rengimo bazė, nė viena potenciali baleto žvaigždė, gimę būti menuchinais ar saukomis nesulaukia tiek valstybės paramos kiek sportininkai. Dalyvavimas konkursuose, taigi, ir galimybė laimėti olimpiniam auksui svoriu prilygstantį apdovanojimą baleto ar pianistų konkurse, pirmiausia yra mažojo menuchino - tiksliau, jo tėvų kišenės - reikalas.
Gal valstybė bent suteikia galimybę aukščiausio lygio muzikantams groti aukščiausio lygio instrumentais? Anaiptol. Prisiliesti prie Heckelio fagoto ar Stradivarijaus smuiko jie gali tik privačių rėmėjų dėka.
Ar pastarųjų yra daug, galima spręsti iš meno (ne)populiarumo. Kiek reportažų (ką jau kalbėti apie tiesiogines transliacijas, specialiai komandiruojamus žurnalistus) iš prestižinių meno festivalių, bienalių pastaraisiais metais matėme nacionalinio transliuotojo eteryje? Šioje kategorijoje lyginamas su sportu menas yra absoliutus autsaideris.
Žinoma, sporto aukštumų mūsų atletai siekia ne dėl pinigų. Lygiai kaip ir tikri menininkai dirba ne tam, kad kada nors gautų nacionalinę premiją. Tačiau kodėl valstybė sportininkui leidžia užsidirbti neribotą skaičių medalių, o kultūros ir meno veikėjai nacionalinę premiją gali gauti tik kartą gyvenime? Ar tam, kad nustotų kūrę ir užleistų vietą kitiems? Tad gal tuomet sąžiningiau būtų išdalyti daugiau mažesnių premijų, neribojant galimybės užsidirbti ją nors ir kasmet?
