Prisimenu, kaip prieš kokius metus rašydama esė „Kritikos rašymo malonumas“ citavau sakinį: „kritika yra galutinė stotelė, nes kritikų niekas nekritikuoja“. Ir jaučiau tame klaidą, nors tai atitiko realybę. Todėl perskaičiusi Nauberto Jasinsko „Kritika kritikai“ džiaugiausi, kad konstanta nebėra konstanta - kritika pagaliau susilaukė kritikos, ir galutinė stotelė išnyko iš žemėlapio. Nebūtinai pritariu konkrečioms Jasinsko mintims - šiuo atveju man svarbesnis faktas, kad dėl to teksto kritikai per naktį nustojo būti neliečiami. Kai perskaičiau viską, kas vėliau vyko ant Jasinsko feisbuko sienos, supratau, kad juos (mus) būtinai reikia liesti. Tad imu estafetę ir liečiu toliau.
Aš visą laiką veikiau ir tebeveikiu abiejose meno pusėse - ir kūrybinėje, ir kritinėje. Sąžiningumo dėlei pasakysiu, kad kritikoje atsidūriau iš išskaičiavimo: norėjau žiūrėti viską iš eilės nemokamai ir taip tobulėti būtent kūrybine prasme. Bet nuėjusi į kritiką, ėmiau jausti mano jau aprašytą kritikos rašymo malonumą. Nesibaigiantį, totalų, apimantį. Taip skilau į dvi dalis ir dabar galiu kalbėti už du.
Pradžiai pasakysiu tiek: nereikia ir kritiko, kad tave kaip menininką sutraumuotų, ir tikrai ne kritikai dėl visko kalti. Tačiau yra esminis skirtumas, skiriantis kritiką nuo bet kurio kito menininko savivertę žalojančio žmogaus: kritikas savo nuomonę paskelbia viešai. Ir kūrėją veikia ne tik jo nuomonė, bet ir tai, kad ta nuomonė turės įtakos formuojantis kitų nuomonėms. Šitas taškas yra labai svarbus. Čia jėgos tampa nelygios: menininkas atsiduria nesaugioje zonoje, kur ant jo gali būti pilama bet kas (kritiko nuožiūra). O kritikas yra visiškai saugus: sėdi, rašo, ir niekas jam nieko, visiška celė. Neapšaudoma, neprakertama. Jis turi teisę ir turi platformą, jam už šią teisę mokami pinigai.
Kitas svarbus momentas - kritikas niekada nebūna nuogas, nebent yra kritikas-kūrėjas. Kai kritikas yra tik kritikas, ir nedalyvauja kitoje - kūrybinėje - pusėje, jo gyvenime nesusidaro sąlygos pačiam gauti kritikos ir pažiūrėti, kaip tai veikia. Ir gauti kritikos ne recenzijai, kuri rašoma protu (nes tada galima protingai atsišaudyti), bet būtent tam, ką sukuri iš savo jautrumo tikrovei, iš vietos, kuri yra pažeidžiama, nuoga. Šitos galimybės nebuvimas mažina jautrumą menininko padėčiai. Blogiausia, kai kritikai gal net nesąmoningai atsiduria labai pavojingoje zonoje: pajutę kaifą vertinti, skirstyti, atmetinėti, rūšiuoti, susitelkia į šią savo funkciją ir svarbiausiu ūmai palaiko ryšį su skaitytojais, su kuriais veda savo žanro dialogą. Tame, ką girdžiu iš menininkų kaip „kritikų sukeltas traumas“, tas žanras, deja, neprimena profesionalaus, tokio, iš kurio būtų aišku, kad kritikui rūpi visų pirma menas ir menininkas, o tik tada - auditorijos dydis ir like´ų kiekis.
Tiesa, LMTA mums buvo diegiama kita mintis: kad kritikas, dirbantis ir teatro pusėje, yra nebešvarus, nebetyras, šališkas. Manęs ji nepaveikė, tačiau yra kritikų, prisimenančių tai kaip traumą. Ir taip pat, beje, aš tikrai nesu prieš kritikus, kurie yra tik kritikai (savotiškai net jiems pavydžiu): aš tik sakau, kad išeiti iš savo reikšmės vakuumo ir kritikui yra labai svarbu. Antraip gali patikėti tos reikšmės didingumu.
Vis dėlto skaitydama Jasinsko mintis ir kitų kolegų pasisakymus jaučiu, kad laistomasi ne visai teisingai: dabar atpirkimo ožiu tampa visas kritikų cechas, nors iš tiesų su negebėjimu adekvačiai reikšti kritiką susijęs ne universalus kritiko fantomas, bet konkrečios asmenybės. Tos, kurioms sąvokos criticism (menkinimo prasme) ir critique (kritikos meno prasme) yra vienas ir tas pats. Taip į kritikos tekstus patenka turgaus leksika. Tačiau tokia leksika būdinga ir nemažai daliai teatro bendruomenės, tik viskas vyksta slaptai, už uždarų durų. Ir aš ne apie #metoo, o apie visiškai normalią (postsovietinę?) normą statyti vieni kitus į vietą, mokyti, aiškinti, lyginti, palyginti ir sulyginti, menkinti ir žeminti. Mes visi apie tai kalbame koridoriuose, mes visi turime tūkstančius istorijų, kaip dėsningai ir uoliai buvo ar tebėra trypiama mūsų meninė savivertė. Nes tokia, deja, mūsuose yra paradigminė tezė (būk storaodis, plonaodi!), ir tai persismelkia visose srityse. Tačiau kai kviečiu žmones atviriems interviu, niekas nenori apie tai kalbėti garsiai: nes esame per maži, per arti. Dėl to mums visiems belieka migruoti iš vietos į vietą, iš teatro į teatrą, iš trupės į trupę, kol pagaliau surandame terpę, kurioje bendravimo kultūra yra aukšto lygio ir kur yra sąlygos pagaliau susitelkti į kūrybą, ir nustoti kautis, gintis, šaudytis.
Būtent todėl vertinu kiekvieną garsų žodį apie tai, kad „ei, jaučiuosi blogai“. Tik, mano nuomone, iš esmės kalba čia turėtų eiti ne apie kritiką kritikams, bet apie kritiką neturintiems duotybės vertinti kitą taip, kad tas nepasijustų spardomas. Kitaip tariant, kalbame apie negebėjimą komunikuoti, apie būtinybę mokytis mintį „sveika, tavo pjesę perskaičiau, einu išsivemsiu, iki“ perteikti bent jau be vėmalų paralelės (taip, esu gavusi tokį laišką iš savo dramaturgijos mentoriaus, ir tuo laiku prie tokio tono jau buvau įpratusi - vargšelis vėmė nuo manęs visus metus). Kiekvienas, kūręs užsienyje, grįžęs nebegali nematyti tos šventės, kuri švenčiama žeminant kitus tam, kad tą akimirką pasijustum didesnis ir svarbesnis. Yra žmonių, kuriems tai - jų cukrus, jų energija, ir jie būtinai susiranda vietą, kur galėtų legaliai maitintis. Dabar galėtų eiti tokių žmonių sąrašas, bet ir man viskas per arti. Negaliu.
Tačiau grįžkime prie kritikos. Labai gerai pamenu jausmą, kai pajutau, kad žmonės skaito mano kritinius tekstus ir jais pasitiki. Tai buvo labai slidus momentas: nuo tos akimirkos nustojau didelėmis dozėmis naudoti ironiją, tačiau likau prie teisės spektaklio kūrėjams nepaploti. Išbalansuoti ant šios ribos išsaugant pagarbą nėra paprasta, nes yra kūrėjų, kurie net už profesionalią, konstruktyviai dėstomą kritiką nustoja sveikintis. Tačiau svarbiausiu matmeniu ilgainiui man tapo jausmas, kad turiu teisę rašyti tai, kame visa savimi kovoju UŽ gerą teatrą ir UŽ tobulėjantį menininką. Tai, apie ką rašo Jasinskas, yra kritiko kova PRIEŠ menininką, lyg kritikai ir kūrėjai būtų priešai. Tada menininkams tenka užsiiminėti deklaracijomis „aš jau seniai nebeskaitau kritikos“ arba „o gal davai patys rašykim vieni kitiems kritiką“. Tačiau profesionali kritika, o ne draugiškas draugų paplekšnojimas, kiekvienam menininkui yra būtina: ji išplėšia kūrėją iš jo genijaus zonos ir įtalpina į kontekstą, taip leisdama suvokti savo situaciją ir neleisdama plūduriuoti savo sultyse. Šiuo metu, beje, sociume einama į kitą kraštutinumą - kai niekam nebegali pasakyti nieko vertinančio ir kvestionuojančio: turi glostyti visus kaip kačiukus, antraip jie pasišiaušia, užlenkia ausytes ir užsiblokuoja. Kritikos eliminavimas iškreipia bet kokį lauką ir veda į regresą, sustabdo bet kokio reiškinio augimą. Kritiškas mąstymas ir gebėjimas suvokti save ir savo meną tikrovės žemėlapyje, o ne savo svajonių legendariume, yra sveikas, išblaivinantis, sukuriantis galimybę išeiti iš svaiginančio savipakankamumo ir iš savęs norėti daugiau (ir šią mintį visų pirma taikau pačiai sau). Todėl išsaugoti kritiko teisę kritikuoti ir laisvai reikšti nuomonę, kol ji neperžengia etikos ribų ir netampa dar vienu ad hominem pasireiškimu, per kurį kritikas terapinasi, - aš kovoju ir už tai.
Tiktai svarbu nuolatos prisiminti, kad kritika nėra priešingame menui fronte: kritika turėtų būti ten pat, kur kondensuojasi menas. Ir jos funkcija - cituoju Jasinską - turėtų būti „siekti pažinti, suprasti, užčiuopti nežinomą teritoriją“, o ne užsilipus ant savo nesugriaunamo kalno tarti savo reikšmingą nuosprendį. Žeminantis kritiko tonas yra išimtinis, vis dėlto tai, kad jis patenka į eterį, yra demokratijos išdava (juk redakcijos nesiims cenzūruoti?). Aš pati kritikos tekstuose dažniau pastebiu antgamtinį kūrėjų minčių numatymą; gerai / blogai, patinka / nepatinka kategorijas (pamiršus skirtingo skonio ir įvairovės politiką); patariamąjį toną (žiūrėti nerekomenduoju); kandžią ironiją; taip pat neatsižvelgimą į paties kūrėjo evoliuciją, jo kūrybos kontekstą, ir prisirišimą prie įsivaizduojamo idealaus spektaklio (ar tokio spektaklio prisiminimo, kurį per amžių amžius imi kaip etaloną). Esu savikritiška ir savęs neaukštinu: visais šiais vojažais esu pasimėgavusi ir aš, be to, užsiiminėju dar ir grožinio teksto / kritikos teksto samplaikomis, kuriose kartais užsižaidžiu kūrybine prasme. Vis dėlto svarbiausias aspektas čia kitas: juk mes kalbame ne apie tai, kad vieni kitus turime girti - mes kalbame apie tai, kad vieni kitus turime gerbti. To, beje, kai kuriais klausimais pasigedau ir paties Jasinsko tekste, ypač ten, kur kertama trečiojo, su kritikos lauku nesusijusio asmens teritorija.
Tačiau apskritai Jasinskui noriu padėkoti: nes jis - vienas iš nedaugelio, kuriam rūpi ne tik savas menas, bet ir visas socialinis teatro laukas. Jis išties skaito ne tik sau skirtas recenzijas, jis išties lankosi kolegų darbuose, ir jis išties kelia klausimus, norėdamas išjudinti palaimingai tyvuliuojantį mūsų status quo. Tegul juda, aleliuja.
Redakcijos pastaba: kalba netaisyta
