Vaizduotė kritikoje, arba Kritikos rašymo malonumas

Dovilė Zavedskaitė 2022 01 15 menufaktura.lt
Andrejaus Tarkovskio knygos „Įamžintas laikas“ ir Oscaro Wilde‘o knygos „Kritikas kaip menininkas“ viršeliai. MF fotokoliažas iš amazon.com ir librosdemario.com nuotraukų
Andrejaus Tarkovskio knygos „Įamžintas laikas“ ir Oscaro Wilde‘o knygos „Kritikas kaip menininkas“ viršeliai. MF fotokoliažas iš amazon.com ir librosdemario.com nuotraukų

aA

Planavau parašyti tekstą apie vaizduotę kaip kritikos įrankį. Tačiau dabar, jau atsitraukusi, matau, kad parašiau tekstą apie kritikos misiją, kritiką kaip kūrėją ir jo palaimingą susiliejimą su meno kūriniu. Todėl turbūt teisingiau būtų keisti pavadinimą ir tiesiai šviesiai iššauti - tai yra Odė Meno Kritikai.

- - -

Dauguma žmonių išmoksta skaityti tik dėl patogumo, taip pat, kaip išmokstama skaičiuoti, kad žinotum išlaidas ir kad tavęs neapgautų, tačiau apie skaitymą kaip kilnų intelektualinį užsiėmimą jie beveik nieko nežino; tačiau tai būtent ir yra skaitymas aukštąja šio žodžio prasme - tai, link ko mes stiebiamės ant pirštų galų ir kam paskiriame savo budriausias ir gyvybingiausias valandas.

(H. D. Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“)

Tokią mintį straipsnio apie vaizduotę meno kritikoje pradžiai pasirinkau norėdama apibrėžti skirtumą, kurį turiu minty, kalbėdama apie kritiką be vaizduotės ir kritiką, kurioje vaizduotė yra niekur nesitraukianti ir fundamentali pagalbinininkė. Lygiai kaip pažinti raides ir gebėti jas sujungti nelygu tikrajam skaitymui, taip ir įvertinti meno kūrinį, jį apžvelgti nėra tapatu kritikai, kuria mėginama atskleisti giliąsias meno kūrinio savybes ir „sukelti suvokimą“ (Arnoldo Isenbergo terminas): t. y. ne tiek informuoti, kiek išreikšti kūrinį kitokiomis ekspresijos formomis, iliuminuoti jį, pasitelkiant patirtį, blaivų protą bei vaizduotę. Jungti raides, suprasti žodžius ir net paaiškinti juos kitam geba kiekvienas raštingas žmogus, o leistis į tekstų, piešinių, scenų meluojamą tikrovę ir pavilioti kitus į ją taip, kad šiems kiltų noras ten nukeliauti patiems - tai, mano supratimu, tikroji kritikos misija ir vertė, kurią sukurti be vaizduotės vargu ar įmanoma.

Kas yra vaizduotė?

Pirmiausia kyla poreikis bent lakoniškai apsibrėžti, kas yra vaizduotė. Visi jos apibūdinimai akcentuoja gebėjimą iš atminties vaizdinių ir suvokimų kurti naujus darinius - vaizdinius, garsinius, jausminius. Kitaip tariant, vaizduotė - tai gebėjimas pertvarkyti pažintą tikrovę taip, kad iš jos sukurtum naują, netikėtą formą.

Man patinka, kaip vaizduotę knygoje „Įamžintas laikas“ aprašo Adrejus Tarkovskis: „Poetas - žmogus, pasižymintis vaiko vaizduote ir psichologija, pasaulio sukelti jam įspūdžiai išlieka betarpiški, kad ir kokiomis giliomis idėjomis apie pasaulį jis vadovautųsi. Kitaip sakant, jis pasaulio „neaprašinėja“ - jis pasaulį atranda.“ Manau, vaizduote paremto kritinio darbo idėja yra būtent atrasti meno kūrinį kaip pasaulį, o ne aprašyti jį kaip statistinį meno vienetą. Taip mąstant, kiekvienas kūrinys atsineša savo atmosferą: įsileisti kūrinį į save ir jį atrasti, sukurti jam jo vieno žodyną yra kūrybingo kritiko privilegija, kuriai pasitarnauja vaizduotė.

Kritika kaip tarnaitė

Vaizduotės vieta kritikoje visuomet kėlė dvejonių: bendrame žanro ūke nesunku atskirti sausesnės ir kalbiškai turtingesnės kritikos kūrėjus, ir būtent pastarųjų tekstuose retsykiais pajunti balansavimą kažkur ant ribos, ties kuria pasimeti - ar kritika čia dar nevirtusi kūryba? Ar jai nederėtų būti mažiau kūrybiškai, daugiau utilitarinei?

Akademinio, žurnalistinio ir kūrybingo, atmosferinio rašymo stilių sankirtoje iš tiesų kyla tūkstančiai klausimų. Kiek vaizduotės gali būti meno kritikoje? Ar apskritai čia ji legali? Ar kritika yra autonomiška kūryba, ar tik dirba tikrą meno kūrinį aptarnaujantį darbą? O gal ji, kaip gera literatūra, gali drauge gerai atlikti tiek estetines, tiek tiesiogines - kritines - funkcijas? Ar gera kritika ta, kuri kontekstualiu žvilgsniu įvertina kūrinį ir padeda susiorientuoti rinkos gausoje, ar ta, kurią įdomu skaityti kaip kūrinio tęsinį - tekstą, gyvenantį nebe meno objekto, o jau savo paties gyvenimą? Ir ar tokiu atveju neatsitinka taip, kad kritikas pradeda ne rūpintis meno kūriniu, bet reikšti savo menines intencijas? Tuomet kyla nerimas, jog kūrybiškumas kritikoje atveria kelius impresionistinei manierai, o taip neretai pametami esminiai tikslai ir nutolstama nuo standartų.

Kritinė galia - žemesnė už kuriamąją

XIX a. buvo pradėta piktdžiugiškai lyginti menininko ir kritiko vaizduotės galias: kritikų komentarais nepatenkinti autoriai imdavosi gretinti menininko kaip kūrėjo ir kritiko kaip kūrėjo galimybes pastarojo nenaudai. „Kritinė galia yra žema, neabejotinai žemesnė nei kuriamoji. Laikas, praleistas kritikuojant literatūrą, verčiau būtų praleistas ją kuriant. Negalime paneigti fakto, kad laisva kuriamoji veikla yra aukščiausia žmogaus būties funkcija, joje atrandama tikroji laimė. Tačiau, žinoma, negalime paneigti ir idėjos, kad šią tikrąją laimę žmogus gali atrasti ir kitose srityse - geros savijautos puoselėjime, mokymesi ar netgi kritiko darbe“, - knygoje „The Function of Criticism at the Present Time“ rašo Matthew Arnoldas. Šiandien tokios ironiškos įžvalgos tarsi kelia šypseną, bet, tiesą pasakius, kartu ir nekelia: galime apsimesti, kad jau seniai nebegyva idėja, jog kritikai yra menininkai, iš kurių nieko neišėjo, ir kad tokiu būdu - kritikuodami kitus - jie bando atstatyti savo vertę. Arba, atvirkščiai - kad tai yra žmonės, visada labai norėję būti mene, bet dėl talentų stygiaus likę tik prie meno. Visa tai - juokai, sparnuotos frazės, šmaikštumai, vis dėlto kartkartėmis nuaidintys už recenzijas supykusių menininkų socialiniuose laukuose. Pati idėja, kad meno kritika yra žemiau už tikrąją kūrybą, kurią ji aprašo, vis dar inertiškai ir ne iki galo įsisąmonintai gyvybinga.

Kritikos niekas nekritikuos

M. Arnoldo tezėms aršiai prieštaravo Oscaras Wilde´as. Jis ypač advokatavo kritikai kaip nepriklausomai kūrybai. Vadinamoji vaildiškoji kritikos tradicija į kritiką ėmė žvelgti kaip į kitokiai kūrybai lygiavertį procesą. Maža to, kaip į aistros pilną veiklą, kurioje aktyviai, intelektualiai, bet sąmoningai (nepaskęstant) susiliejama su meno kūriniu. Į M. Arnoldo mintį apie kuriamąją galią kaip viršijančią kritinę savo esė „The Critic as Artist“ O. Wilde´as atsikirto taip: „Būtent kritiško žvilgsnio būsena - kaip gebėjimas atsirinkti niuansus - yra ta, kuria remdamasis menininkas atsijoja realybę ir sukuria kūrinį. Tas, kuris neturi kritinės galios, iš viso negali kurti meno.“ Į Arnoldo teiginį, jog puikus meno kūrinys „bus toks išbaigtas ir idealus, kad kritikui nebus ką su juo veikti“, Wilde´as atsako: „Kritika pati savaime yra menas. Kaip meninė kūryba reikalauja kritinių gebėjimų, taip Kritika kaip tokia yra ta pati Meninė literatūrinė kūryba aukščiausiu kūrybos lygiu. Drįsčiau teigti dar daugiau - kritika yra ne tik laisva, bet ir nepriklausoma. Kritikos jau niekas nekritikuos.“

Įžvelgiu ir kitą kritikos privilegiją: būtent meno kritikos žanre esama erdvės retam malonumui - kautynėms dėl meno kūrinio, aistringoms ir aršioms. Tai - dėmuo, neegzistuojantis meno kūryboje - ten kuri savo pasaulį. O čia eini į grumtynes dėl to, ką sukūrė kitas. Kad ir kiek kritikai būtų maišomi su žemėmis, iš tiesų kritikos misija artimesnė tarnystei - ne norui gauti dėmesio, o troškimui jo suteikti, įšviesti vietą, kurioje gimsta grožis, ir tam pasitelkti visas kritines bei kūrybines galias.

Kritiko tikslas

Kam šiam įšvietimui reikalinga vaizduotė? - paklausite jūs. Pamėginkime įsivaizduoti pačią paprasčiausią situaciją: prieš akis - kolonų eilė. Vienas kritikas ją apibūdins kaip keliančią įtampą, blokuojančią, atgrasią. Kitas - kaip statišką, ramią, meditatyvią. Savo jautrumą architektūrai bet kuriuo atveju teks išreikšti pasitelkiant įvairias kalbos figūras, kurios priskiria meno kūriniui tam tikras savybes. Jau nekalbant apie faktą, kad stokojant vaizduotės galima objektą nusakyti kaip raudoną, kvadratinį, akmeninį; o pasitelkiant estetinius epitetus - kaip pilną gyvybės, niūrų ar giedrą. Metaforiniai apibūdinimai ypač reikalingi rašant apie muziką ar šokį, kurie patys savaime nesiūlo siužetų, žodžių, akivaizdžių minčių.

Apibūdinti meno kūrinio sukeliamą efektą bet kuriuo atveju tenka pasitelkiant vaizduotę, ir „būtent vaizduotės suaktyvinimas, kurį sukelia meno kūrinio mąstymas, yra apdovanojantis“, - teigia James´as Grantas knygos „The Critical Imagination“ įžangoje. Tačiau kaip tik vaizduotės pasitelkimas drauge kritiką ir mistifikuoja; tai atskleidžia faktas, jog net ir skaitant daug kritikos tekstų vis tiek lieka neaišku, kaip „kritikas prieina prie savo išvadų, kiek patikimi yra jo teiginiai ir koks, galų gale, apskritai kritiko tikslas“.

Jei jau atsidūrėme aklavietėje ieškodami, koks iš tiesų yra kritikos ar kritiko tikslas, trumpam stabtelkime. O. Wilde´as savo garsioje esė „The True Function of Criticism“, arba „The Critic as Artist“, provokatyviai kviečia įsivaizduoti meną egzistuojantį patį sau, be kritikos, paskendusį savo palaimingoje vienatvėje: „Kodėl tie, kurie nekuria meno kūrinių, imasi nustatinėti kitų sukurtų kūrinių vertę? Kodėl menininkas negali būti paliktas su savo kūriniu vienas? Juk vaizduotė gražiausiai skleidžiasi vienumoje, o meno kūrinys geriausiai veikia tyloje ir izoliacijoje. Kodėl menininkas turi būti trikdomas aštraus kritikos triukšmo?“ Sugluminęs tokia vizija, Wilde´as prabyla apie chaosą, kuriame be kritikų kūriniai pasimestų: „Amžius be meno kritikos yra amžius, kuriame menas statiškas, sustingęs, hierarchiškas, įkalintas, arba amžius, visai neišsaugojęs meno kaip nuosavybės. <...> Yra pasitaikę kritikos amžių, kurie nebuvo kūrybiški, tačiau nėra buvę kūrybiškumo amžių, kuriuose nebūtų kritikos. Menas linkęs kartotis, kritika atranda naujas formas; kritiniam instinktui priklauso pajusti naujas mokyklas, pajusti naujas dirvas.“ Suteikti vietą meno kūriniams, įtraukti juos į istoriją, tiesą pasakius, sukurti pačią istoriją, kurioje galėtų gyvuoti kūriniai, kitu atveju rizikuojantys išnykti, kaip išnyksta gyvūnai - be žymės, - čia slypi kritinio darbo prasmė.

Ką daro geras kritikas?

J. Grantas, kalbėdamas apie gero kritiko savybes, išskiria du svarbiausius faktus, kuriuose vaizduotė nedalyvauja: pirma, geras kritikas efektyviai komunikuoja savo žinutę; antra, jis negali būti nuspėjamas - gero kritiko mąstymas privalo žingsniu lenkti eilinio žiūrovo, jis kūriniui būdingas savybes turi pastebėti geriau nei masinė auditorija. Trečia - ir čia jau įžengia vaizduotė - geras kritikas privalo atkreipti dėmesį į dalykus, kurie nėra akivaizdūs ir prieinami kiekvienam. Ir jeigu iki šio punkto geram kritikui užteko giliai, blaiviai mąstyti ir gebėti tai perduoti auditorijai, t. y. artikuliuoti, šiame punkte atsiranda papildomas - sunkiai apibrėžiamas ir suvaldomas - dėmuo: gebà išreikšti kūrinio jausmą pasitelkiant vaizduotę. Geras pavyzdys būtų giliai įstrigusi vieno tapytojo replika apie kito tapytojo darbą: Joanas Miró, žvelgdamas į Gustavo Courbet paveikslą „The Stormy Sea“, pasakė: „Net jei šis darbas būtų mums už nugarų, mes jaustume jį ten esant.“ Tai - nei informacija, nei įvertinimas; tai vidinis pojūtis, labai taikliai apibrėžiantis giluminį meno kūrinio poveikį.

Taigi, kritikoje neužtenka pasakyti „paveikslas yra raudonas“ - turime išreikšti kur kas daugiau: ne tik kaip kas skamba ar atrodo, bet ir kaip į tai reaguojame, minimizuodami asmeniškumus, įsiliedami į bendros turimos meninės patirties blaivų gausmą. Būtent blaivų - paremtą aštriu protu ir maksimaliai atvira estetinei patirčiai dvasia. Vizualinę, garsinę, tekstinę kokybę kritikas patiria ne kaip susitapatinimo džiaugsmą, bet kaip estetinę kontempliaciją. Anot J. Granto, atsakui į meno kūrinį išreikšti metaforinė, vaizduotę atverianti raiška pasirenkama tuomet, kai jo poveikio negalima nusakyti kitaip, be metaforos ir vaizduotės. Tačiau čia iškyla daug pavojų: sakykime, pavyzdį duoda Grantas, kritikas apibūdina muziką kaip „tauškalus“. Kad suprastų šią metaforą ir pamėgintų susikurti įspūdį, kurį kelia į tauškalus panaši muzika, recenzijos skaitytojas turi pasitelkti patirtį, kas būtent gali būti identifikuojama kaip „tauškalai“, t. y. suvokti „tauškalų“ charakteristiką ir pamėginti įsivaizduoti, kokios muzikinės kompozicijos savybės galėjo nulemti tokį palyginimą. Taigi kiekviena metafora šiek tiek paklaidina, o drauge - sukuria ir meno kūrinio, ir kritinio teksto suvokimo įvairovę priklausomai nuo patirčių ir asmeninio žodyno reikšmių.

Naujų metaforų kūrimas

Turbūt nebekyla nuostabos, kodėl taip sunku įvertinti kritiko ėjimą savo išvadų link: kuo spalvingesnė jo kalba, tuo sunkiau suvokti ją kaip tiesą - labiau kaip kažką tikėtina, kažką numanoma, nujaučiama. Kritikai, prieštaraujantys kritikai kaip vaizduotės menui, dažnai kabinasi būtent už šios minties: metafora nėra tiesa, ji neišreiškia objektyvių meno kūrinio savybių, todėl, anot jų, reikia rinktis taupų, konstruktyvų, kuo tiesesnį žodį, kuris ne paklaidintų skaitytoją, o leistų jam suprasti.

Šiai nuomonei knygoje „The Aesthetics of Music“ atsikerta Roger´is Scrutonas. Pasak jo, kritikai pasitelkia metaforinę kalbą, kad apibūdintų ne materialias sukurto pasaulio savybes, bet vaizdą, „kaip tas pasaulis atrodo iš aktyvios kritiko vaizduotės perspektyvos“, taigi, ne koks pasaulis yra, o kokį jį mato kritikas. Jeigu kritikas sako, kad spektaklis - lyg per gausiai prisikvepinusi dama, jis nepriskiria spektakliui įkyraus kvapnumo kaip savybės, tik išreiškia savo įspūdį. Toks apibūdinimas recenzijos skaitytojui atveria galimybę prie to erzinančio kvapnumo prieiti asmeninės patirties keliu, tačiau iškart sukelia stiprų ir net kūnišką pojūtį.

Puikus pavyzdys - Berninio kolonadų Švento Petro aikštėje, Vatikane, apibūdinimas pasitelkiant apkabinančių rankų įvaizdį; toks palyginimas išreiškia ne tik formos sukeliamą jausmą, bet ir svetingumo, artimo ryšio pojūtį. Taip taikli ir vaizdinga kritika sugeba sukelti ypatingą efektą: žmogus gali keliauti ne apžiūrėti kolonados formų, bet pajusti priglaudžiančių rankų.

Aktyviausiai netikėti palyginimai, vaizduotės elementai paveikia tada, kai juos tekstų lauke sutinkame pirmą kartą, t. y. kai kritikas geba suteikti meno kūriniui tokią charakteristiką, kokios nesame girdėję, kuri sukelia nuostabą. Todėl vertinga ne remtis pažįstamomis metaforomis, o pajungti vaizduotę ir praminti naujus kelius meno suvokimui bei aprašymui. Vaizduotės specifiškumas, unikalios paralelės sukuria anksčiau minėtą konkretaus meno kūrinio žodyną ir skaitytojui leidžia įsivaizduoti arba prisiminti meno kūrinį juo taikliau, kuo specifiškiau prie jo prieina kritikas. Dažnai kartojuosi vieną ne kritinio, o grožinio teksto metaforą, kuri tiksliai išreiškia šią idėją. Kūrinyje, kurio nebeprisimenu, buvo vienintelis geras sakinys - autorius mintį „išgėriau daug arbatos“ išreiškė taip: „Išgėriau tiek jonažolių arbatos, kad nuo jos būtų pralinksmėjęs visas rusų gulagas.“ Kuo akivaizdžiau, universaliau apibūdiname šiuo atveju linksminančios arbatos kiekį („daug“), tuo mažiau paralelė paliečia skaitytoją ir tuo greičiau jį palieka, o kuo specifiškiau ties juo užsibūname („tiek, kad tremtiniams pasimirštų tremtis“), tuo aiškesnę vietą metafora mumyse užima, nes sukelia nuostabą ir įsikuria vaizduotėje kaip naujovė. Čia grįžtu prie minties, kad kiekvieną meno kūrinį turime atrasti su pirmo karto pojūčiu, šalia leisdami gausti patirties kontekstams.

Kritika nėra tiesa

Norėtųsi pabrėžti, kad, be abejonės, nėra reikalo kiekvienos draperijos lyginti su spagečiais. J. Grantas „The Critical Imagination“ puikiai apibrėžia - metaforos ir vaizduotė reikalingos nusakyti tik tam atsakui į meno kūrinį, kurio nėra galimybių išreikšti kitaip. Drauge - tik norint skaitytojui sukelti konkrečias patirtis, paskatinant kažką įsivaizduoti ar prisiminti arba siekiant pabudinti vizualius įvaizdžius, kad tas, kuris klauso ausimispamatytų akimis.  

Pabaigai stabtelėkime prie A. Tarkovskio minties apie menininko pareigą neprimesti žiūrovui minčių. Jei sutinkame, kad kritikas - irgi menininkas, tuomet jam galioja tos pačios taisyklės. „Kas sakė, kad jis protingesnis už žiūrovą, sėdintį salėje, už skaitytoją su knyga rankose, už teatralą parteryje? Tiesiog poetas mąsto vaizdais ir moka, skirtingai negu publika, išreikšti jais savo pasaulėžiūrą. Akivaizdu, kad menas negali nieko išmokyti, jeigu per keturis tūkstančius metų žmonija nieko taip ir neišmoko“, - knygoje „Įamžintas laikas“ svarsto A. Tarkovskis. Panašu, jog ir kritikas tegali perteikti savo įspūdžio vaizdą, nubrėžti patirties žemėlapį, bet ne pamokyti apie kūrinių vertes ir pareigas, sėkmes ir nesėkmes. Kritika tegali suteikti postūmį geriau suprasti kūrinį arba sukurti dingstį, troškimą patirti dvasinį, estetinį išgyvenimą. Ne tiesa, o postūmis - štai kas tėra kritika.

Būtent todėl verta turėti tikslą sukelti kritikos skaitymo malonumą. Taip, kritikas turi būti vienu žingsniu toliau už paprastą žiūrovą, ir taip, jis privalo atsiriboti nuo asmeniškumų; būtent čia praverčia turtinga vaizduotė - kaip būdas išreikšti įspūdį ne perleidžiant per save, bet iš visuomenei pažinios tikrovės sukonstruojant netikėtus meno kūrinio patyrimo pasakojimus. Sukurdama gyvybingą, žaižaruojantį, intelektualų ir pagaulų žemėlapį po meno kūrinį - štai kaip vaizduotė įžengia į rimtą, padorią, griežtą ir taurią kritikos sielą.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai