Damage is done, so I guess I´ll be leaving.
Iš Justino Timberlake´o dainos „Cry Me a River“
Pasisakyti viešu tekstu, pasirodo, nėra taip lengva. Jau kurį laiką norėjosi pasidalinti mintimis, kilusiomis stebint scenos menų kritikos tekstų turinį, kokybę bei išdėstytą požiūrį. Esminis elementas, ilgai sulaikęs mane nuo rašymo (ir ypač publikavimo), buvo nerimas dėl objektyvaus kritinio-analitinio teksto sukūrimo, į jį neįpainiojant (dažnai subtiliai paslėptos) ironijos ar net žeminančio tono.
Tekste paminėti kritikai (ir jų mintys) pasirinkti neatsitiktinai. Tai lyg atsakas į tekstus, kuriuose apmąstomi mano kuriami spektakliai.
Intro
Kritinius straipsnius skaitau dažnai – taip pat ir tų spektaklių, kurių dar neteko ar niekada neteks pamatyti. Man įdomi pati minties reprezentacija – kaip kūrėjas ar kūrėjų komanda geba komunikuoti pasirinktos temos tyrinėjimo procesą / rezultatą ir kaip jį regi bei suvokia rašantieji kritiką. Dažnai tenka nusivilti kritikos publikacijomis, kadangi jos nevengia atpasakoti siužetų ar reikšti tik įspūdžiu (be detalios analizės) pagrįstos minties. Nenoriu generalizuoti, tačiau šis aspektas gyvuoja, ypač kalbant apie jaunąją kritiką.
Šiais metais Klaipėdoje vykusiame festivalyje „TheATRIUM“ teko susipažinti su prancūzų kilmės teatro kritiku Victoru Inisanu. Drauge su bendraminčiais šią vasarą jis išleido žurnalą-internetinę platformą „Détectives Sauvages“ (Laukiniai detektyvai), skirtą vien tik jaunųjų kūrybai. Straipsniuose apžvelgiami jaunesnių nei 35-erių metų menininkų darbai, tekstus kuria taip pat jaunesni nei 35-erių metų kritikai. „Détectives Sauvages“ atliepia esminį poreikį: jaunai kūrybai skirti dėmesį teatro kritikoje ir šiuolaikinės estetikos apmąstymuose. Pasak žurnalo, tiek nacionalinėje, tiek nepriklausomoje Prancūzijos žiniasklaidoje jaunųjų menininkų darbus reflektuojančių straipsnių dalis vidutiniškai viršija vos 3 proc. nuo visų kritinių publikacijų.
„Détectives Sauvages“ apžvalgose laikomasi tikslių kriterijų. Kadangi žurnalo tikslas nėra išskirti ir reitinguoti, pagrindine kritiko užduotimi tampa gestų samprata ir analizė estetikos bei politikos aspektais, nepriklausomai nuo pasirinkto naratyvo ar temos. Čia kritika koncentruojasi į meninius tyrimus, kūrinio kontekstualumą (o ne meninio rezultato tobulumą). Tyrinėti – tai siekti pažinti, suprasti, užčiuopti nežinomą teritoriją. Jauniesiems prancūzams rašyti apie jauną kūrybą reiškia stengtis būti laiko (ženklų) dalimi, kuri kartais neapibrėžta ir fragmentiškesnė, nei mums įprasta.
Su kūrybinėmis komandomis ir kolegomis vis rečiau aptariame (bet kokius) publikuotus kritikos straipsnius. Manau, kad tam turi įtakos du aspektai: pasigendame aiškios krypties ir idėjos (kurie įvardijami jaunųjų prancūzų kritikų manifeste), be to, vis dažniau pastebime, kad tekstuose peržengiamos minčių raiškos kokybės ir profesionalumo ribos. Šiais aspektais ir svarstau apie tekste minimų kritikų refleksijas.
Verse
Pradėti dėstyti mintis norisi aptariant kino ir teatro kritikės Jūratės Visockaitės reiškiamą poziciją. Labiausiai suputoti vertusius tekstus perskaičiau savaitraščio „Literatūra ir menas“ puslapiuose. Jei neteko skaityti Visockaitės tekstų, pacituosiu autorę iš Virginijos Cibarauskės paruošto interviu, publikuoto 2021 metais: „Manau, kad skaitančiųjų masei reikia žmoniškai įskaitomai parašytų ir jau kitą rytą portaluose išleidžiamų, azartiškų publikacijų. Specialiųjų kultūros leidinių (mano galva, pernelyg išsidauginusių) masės neskaito. Kiek užmatau svetur, dabar kritika yra pagauli, nebesausa, subjektyviai vertinanti, ji nebeskirta tik savajam kolegų ratui ir autoriams, kaip kad yra pas mus“.
Tačiau ar atvirai save diskredituojančiais, dažnai autorius žeminančiais ir savo nuomonę peršančiais tekstais galima pasiekti „pagaulios“, „azartiškos“ publikacijos viziją? Tai labiau atrodo kaip pretenzingi ir sunkiai tikslią mintį išartikuliuojantys tekstai. Tokių egoistiškų pareiškimų publikavimas ir taip Olimpe nesančią kritiką nuleidžia į neregėtas pažemes. Tad kyla klausimas, kaip, pavyzdžiui, vyriausioji „Literatūros ir meno“ redaktorė palaiko šį mėgėjiškos kritikos publikavimą? Ar tiesiog numojama ranka į žurnalo turinį (nes niekas kitas ten nerašo?) Tuomet kyla eretiška mintis: galbūt metas iš viso suabejoti tokių leidinių leidyba? Kaip mini pati Visockaitė, „specialiųjų kultūros leidinių masės neskaito“.
Norintiems susipažinti su autorės pozicija, tačiau taupantiems savo laiką, pacituosiu vieną jos minčių, užrašytą jau minėtame interviu: „Pasakysiu trumpai ir aiškiai: #metoo skandaliukus prilyginu antivakserių idiotizmui. Lytinė diskriminacija, taip, buvo ir dar yra, tačiau po kurio laiko, jei taip sparčiai veršimės į priekį, cyps jau vyrai“.
Ilgai svarsčiau, ar lįsti ten, kur galiu būti greitai pagautas. Tuomet prisiminiau posakį: nothing to lose. Ingridos Ragelskienės fenomenas man visuomet turėjo prorusišką atspalvį. Dar bebūnant konteksto nesuvokiančiu antro kurso studentu, sklandantis „mitas“ apie šio asmens partnerį (nežinantiems Lauryno Ragelskio veiklos konteksto – siūlau pasinaudoti viena iš paieškos sistemų, ilgai neužtruksite) – radikalių prorusiškų pažiūrų asmenį, ne kartą vykdžiusį įvairias provokacijas (šis asmuo Valstybės saugumo departamento grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime įvardytas kaip tas, kuris kuruoja antivakarietiškus ir prorusiškus straipsnius iš įvairių interneto platformų lietuvių kalba). Vieną paskutinių tokių provokacijų teko liudyti savo akimis. Ji vyko prie Jono Meko vizualiųjų menų centro dar visai neseniai, 2021 metų žiemą, Antanui Zabielavičiui atidarius parodą-instaliaciją-obeliską laisvės gynėjams Baltarusijoje „ЖЫВЕ БЕЛАРУСЬ“. Įvykio metu Ragelskis įkyriai, peržengdamas parodą apžiūrėti susirinkusiųjų asmeninę erdvę filmavo pats save, verbaliai tyčiodamasis ir žemindamas baltarusių laisvės kovotojus. Žinoma, negalima vienareikšmiškai tapatinti suaugusiųjų šeimos narių poelgių ir pažiūrų. Tačiau iš galvos neiškrinta posakis: „pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu“.
Šio straipsnio publikavimo išvakarėse, žiniasklaidoje pasirodė informacija apie Lietuvoje veikusį tinklą, perduodantį jautrią informaciją Baltarusijos KGB – teigiama, kad Laurynas Ragelskis sulaikytas kaip įtariamasis šnipinėjimu.
Ingrida Ragelskienė dirba literatūrinės dalies vedėja Lietuvos rusų dramos teatre, oi, Vilniaus Senajame teatre, aktyviai reiškia „aštrią“ nuomonę savo rašliavose, kuriose „kritiškai“ nagrinėja scenos menų pastatymus. Mano mėgstamiausias „profesionalios“ išvados pavyzdys – tai 2020 metais pasirodęs nekrologas, skirtas apžvelgti tuometinį „Sirenų“ festivalį, kuriame veiksmas instaliacijoje „fabrica“ įvardytas kaip nuolankus dalyvavimas „rituale, kuris smirdi sušvinkusiu sūriu ir elementaraus lyties organo stokojančio mažylio šlapiais sapnais“[1].
Ragelskienės susidomėjimą rusų teatro tradicija ir naujienomis galima lengvai pastebėti skaitant recenzijas. Viena jų, publikuota 2012 metais[2], prasideda taip: „Norėčiau kitame gyvenime atgimti Maskvos teatro žiūrovu – ypač laimingu asmeniu, galinčiu kiekvieną vakarą leisti viename iš 88 valstybinių teatrų, arba vienoje iš 100 nepriklausomų teatrinių aikštelių“. Kitame, publikuotame jau 2021 metais[3], ji apžvelgia Marinos Davydovos sudarytą „Russian Case“ (Rusijos vitrina). Šiame tekste jau dingęs susižavėjęs tonas. Tačiau, suvokiant skaudų 2014 metais įvykusios realybės pokytį, nedingsta klausimas: kodėl apskritai gręžiojamasi Rytų pusės link?
Noriu būti suprastas teisingai. Aš nekalbu apie dešinės ir kairės pozicijos neįmanomybę koegzistuoti bendrajame diskurse. Kalbu apie viešą paslaptį bei šimtus pasakojimų, liudijančių apie šio asmens galimą prorusišką poziciją. Šiuo metu, kai bet kuris sukrebždėjimas tokiu požiūriu atneša aiškias pasekmes, mūsų bendruomenė pasirenka apie tai nekalbėti. Neverta dėmesio?
Kitas reaguoti paskatinęs atvejis – Vaido Jauniškio recenzijos ir komentarai – dažnai laviruojantys ties ironijos, sarkazmo ir intelektualaus pranašumo demonstravimo riba. Gerai pamenu Jauniškio 2020-aisiais vykusių „Sirenų“ lietuviškos-kovidinės programos apžvalgą-recenziją „Kultūros baruose“. Beveik visa tuometinė festivalio programa iš esmės buvo sutriuškinta, sulyginta su žemėmis. Aptikau dvi citatas, ilgam įsirėžusias mano atmintyje. Apie teatrinę instaliaciją „fabrica“: „Ačiū Dievui, baigėsi? <...> Pakeliui į namus apsiperku prekybos centre. Jis veikia puikiai, šilta, jauku, susimoku savitarnos kasoje. Kai suklystu aparatas mane pataiso, nes suprogramuotas daugeliui atvejų ir klaidų. Prekybos centras darosi pranašesnis už meną, ir tai pavojinga“[4]. Ir dar viena apie Agnės Matulevičiūtės bei Saulės Bliuvaitės performansą „Synth porn“: „Didžiausios lėšos, pasak autorių, ir nuėjo interneto transliacijai. Įdomu, kiek jų skirta „Synth porn“ apmąstymui? Spėju, išlaidos siekė keliolika puodelių kavos“[5].
Dabar, praėjus keletui metų nuo publikacijos, šios mintys skamba kaprizingai ir paviršutiniškai. Iš naujo perskaičius visą kritikos tekstą, susidaro įspūdis, kad apžvalga parašyta skubotai, atmestinai, nesistengiant suvokti festivalį ištikusios realybės. Įdomu tai, kad šios Jauniškio mintys tuomet mane įžeidė (ir dar taip, kad šiais pavyzdžiais dalinuosi po dviejų (!) metų), o dabar verčia apmąstyti kitą – mūsų visuomenėje egzistuojantį ir vienas kitą maitinantį „triuškintojo ir sutriuškintojo“ šokį. Šios mintys, tuomet skambėjusios galvoje kaip gniuždanti mantra, paskatino permąstyti daugelį aspektų, stiebtis ir ieškoti naujų perspektyvų. Ir dėkoju savo psichikai, kad taip nutiko. Tačiau tai byloja apie polinkį progresuoti tik per patyčias ir netiesiogiai kuriamas traumines patirtis. Regis, mūsų visuomenę raginti keistis ir tobulėti galima tik pasitelkus (ir, matyt, jau nebesąmoningai) agresyvias, smurtines priemones. Suprantu, kad iš šalies šios mintys gali atrodyti naivios ar impozantiškos. Tačiau šis mechanizmas (kai pokyčiams ryžtamasi tik tuomet, kai priverčia situacija, ar atsiradus erdvei, kurioje galima kultivuoti asmeninę naudą) yra gyvas ir tik jis verčia mus visus stiebtis į priekį. Deja.
Ilgai svarsčiau ar dalintis mintimis, susijusiomis su publikuoti šį tekstą pasiūliusia ir paskatinusia Aušra Kaminskaite. Regis, vien ši dialogo galimybė verčia iš naujo peržvelgti tam tikrus aspektus.
Dovilė Zavedskaitė vienoje recenzijoje mini, „Galiu apsimesti, kad nepažįstu žmonių, apie kurių spektaklius rašau. Galiu nuduoti, kad dar vakar nekalbėjau su Naubertu Jasinsku, apie kurio spektaklį „bowel“, kuriamą Kauno miesto kameriniame teatre, dabar rašau. Galiu būti nešališka ir nutaisyti neutralų toną. Bet kam?“. Tikrai, o kam? Negaliu būti nešališkas ir aš – Dovilės tekstai yra tai, ko visuomet laukiu.
Ir pabaigoje – išimtis. Niekaip negaliu užmiršti Almos Braškytės įrašo jos asmeninėje socialinėje paskyroje, kuris prasideda „Nu BLIAMBA“. Popremjerinis emocinis pliūpsnis buvo skirtas Adomo Juškos spektakliui „Guašas“. Pasisakymą galima tyrinėti iš daugybės skirtingų perspektyvų, tačiau apsiribosiu keletu. Pirmiausia – tai tekstas, kuris po dviejų dienų sklandymo internetinėje erdvėje, buvo pašalintas. Todėl, kad, kaip kitame viešame įraše teigė Braškytė, „nėra gerai rašyti adrenalinu“. Tačiau šaukštai po pietų: sunku sunaikinti savo pėdsakus interneto erdvėje.
Įdomiausia – post scriptum – įrašo dalis – spekuliatyvi, spektakliu nusivylusių žiūrovų reakcija į įvykusį pasirodymą (emoji, kuris iškelia rankas į šonus). Aš suprantu, kad Braškytė savo tariamu nusivylimu neskatina galimų fizinių (smurtinių?) priemonių raiškos, bet… (ir vėl emoji, kuris iškelia rankas į šonus). Vien tai, kad tokia reakcija atsirado viešojoje erdvėje (kontekste su kitais pavieniais scenos menų profesionalų įrašais ir jau pasirodžiusiomis recenzijomis, išreiškiančiomis priešingą, itin pozityvią, poziciją) skatina apmąstyti dialogo neįmanomybę. Nepaisant po dviejų dienų pasirodžiusio komentaro, kuriame post post scriptum dalyje objektyviau išdėstoma pirmojo įrašo pozicija, vis tiek tai ne diskusijos, o barimo ir viską žinančiojo, pranašesniu besijaučiančiojo išreikšta pozicija. Tikrai, kad BLIAMBA.
(Dėl ištrintų įrašų publikavimo susisiekiau su Alma Braškyte, ji sutiko išarchyvuoti ir paviešinti šiuos įrašus, kad šio straipsnio skaitytojas galėtų susidaryti kuo objektyvesnę nuomonę. Ačiū, Alma!)
Outro
Kalbant apie jaunuosius kritikus (Aistė Šivytė, Greta Vilnelė, Vaiva Martišauskaitė, Ignas Zalieckas ir kt.), daugelio jų recenzijos vis dar tampa ne režisieriaus(-ės) ar kūrybinės komandos idėjų analize, o siužeto ar pavienių, mažiau ar daugiau paveikių elementų atpasakojimu. Tuomet kyla klausimas, kam skirti šie tekstai? Jie tampa betiksliai, tarsi neturėtų adresato. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (vienintelė Lietuvoje švietimo įstaiga, ruošianti aktyviai rašančius, į kritikos lauką įsiliejančius autorius), Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos bakalauro programos tikslas apibrėžiamas taip: „parengti profesionalius ir visuomeniškai aktyvius plataus profilio scenos ir kino menų specialistus, išmanančius šiuolaikinių scenos ir kino menų specifiką, jų raidos dėsningumus, gebančius kompetentingai nagrinėti ir kritiškai vertinti teatro, šokio, kino ir televizijos meninės raiškos procesus istoriniu, teoriniu ir visuomeniniu aspektu“. Tačiau jei jauniesiems kritikams dėsto tie, kurie kritikos straipsniuose patys neartikuliuoja (arba neturi) aiškios krypties ir idėjos, patenkame į kilpą – Lietuvoje nematau nė vieno ryškaus, įdomaus ir savo požiūrį atskleidžiančio jaunojo teatro kritiko.
Taip pat liūdina lėtas kritinių tekstų publikavimo tempas. Publikavus tekstus, kūrinys, apie kurį rašoma, dažniausiai jau būna primirštas, arba nebeaktualus pagausėjusiame naujų scenos kūrinių kontekste. Vis įkvepia užsienio šalių pavyzdžiai, kai kritines mintis galima perskaityti savaitės pradžioje, po tik ką, savaitgalį, įvykusios premjeros.
Tad kyla klausimas – kaip išjudėti iš šio mirties taško? Kai užsienyje matome nemažai gerosios praktikos pavyzdžių, kurių net fragmentiškas aidas nesuskamba mūsų scenos menų kontekste – tenka giliai įkvėpti ir nusivilti – tik šį kartą – ne kritikams, o praktikams. Daugelio kritikų apkalbėtas, nusivylimo perpildytas naratyvas-klausimas – o kas gi pakeis mūsų režisierius-scenos grandus-dinozaurus? – vis dar skamba. O jei klausimą, pakeitus žodį režisierius į kritikas, užduočiau atgalios? (emoji, kuris išeklia rankas į šonus)
[1] Ragelskienė, Ingrida. Žmogus krizės ištiktame pasaulyje. In: 7md.lt, 2020-10-23. Prieiga per internetą: https://www.7md.lt/teatras/2020-10-23/Zmogus-krizes-istiktame-pasaulyje.
[2] Ragelskienė, Ingrida. Teatrinė Maskvos nemiga I. In: menufaktura.lt, 2012-04-13. Prieiga per internetą: https://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=64775
[3] Ragelskienė, Ingrida. Dešifruojant Rusijos teatrą. In: 7md.lt, 2021-04-30. Prieiga per internetą: https://www.7md.lt/teatras/2021-05-07/Desifruojant-Rusijos-teatra
[4] Jauniškis, Vaidas. Klausimai iš Sirenų visatos. In: Kultūros barai, 2020, Nr. 11.
[5] Ten pat.
