Knyga apie masiulišką paveikumą

2012-11-22 kamane.lt, 2012 11 19

aA

Vidmantas Kiaušas

Vasarai pakvietus atsipūsti, taigi - ne pačiu dėkingiausiu leidinių pristatymams metu, pasirodė prisiminimų, pokalbių, laiškų knyga „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais" (Kaunas: Kauno valstybinis dramos teatras, 2012). Informatyvų, spalvingos asmenybės kūrybą ir gyvenimą įamžinantį tomą sudarė teatrologė Elvyra Markevičiūtė. Didžiulis, pagiriamojo žodžio vertas darbas! Tik rudenį atsitiktinai išgirdęs apie šią dėmesio vertą knygą pastebėjau, kad Algimantas Masiulis gimė 1931 m. liepos 10 d., Surdegyje, Anykščių raj., tad 80-metis pažymimas šiek tiek pavėluotai... Tačiau pagalvojus, kad Amžinybėje mums įprasti laikrodžiai tikriausiai netiksi, norėtųsi nueiti į Kauno nacionalinio (kas nepastabus, atkreipiu dėmesį - pagaliau nacionalinio) dramos teatro organizuotą renginį, amžinai jauno aktoriaus A. Masiulio pagerbimo vakarą. Melpomenė tikriausiai pritariančiai linktelėtų galva, jeigu tai taptų iškiliausiems Kauno teatralams skirto ciklo pradžia.

Knyga išleista tik 500 egzempliorių, vikriems smalsuoliams, kurie spės ją įsigyti, trumpai apie leidinio struktūrą: įvadas - E. Markevičiūtės straipsnis „Sielos peizažo tapymas„ ir pokalbis su aktoriumi jo 70-mečio proga „Masiulis apie Masiulį“, užsklanda - „Paskutinis Raimondo Vabalo interviu" (kalbėjosi A. Masiulis), o tarp jų - Panevėžio valstybinio ir Kauno valstybinio teatrų aktorių, režisierių, literatų, dailininkų, aktoriaus žmonos Gražinos Masiulienės prisiminimai. Kaip tokiai knygai dera, tekstus palydi informacinė dalis: A. Masiulio biografijos faktai, svarbesnių vaidmenų sąrašas, bibliografija, ikonografija, garso ir vaizdo įrašai, šaltiniai.

Kauniečiai puikiai prisimena įspūdingą, inteligentišką, džentelmeniškai pasitempusį A. Masiulį, kuris iš tolėliau atrodė didingai nepasiekiamas, tačiau nevengdavo ir paprastų, kasdieniškų pokalbių. Ne kartą teko važiuoti tuo pačiu mikroautobusu, maestro dažniausiai sėdėdavo prie keleivių įlipimo durelių ir apie ką nors pogarsiai šnekučiuodavosi su vairuotoju. Vyrai, moterys ir net vaikai suklusdavo, primiršdavo niurkyti savo mobiliuosius telefonus.

Knygoje „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais" aktorius prisimenamas kaip intelektualus, apsiskaitęs, scenoje ir kasdieniame gyvenime elegantiškas žmogus, kryptingai nesiblaškantis, pasišventęs savo pašaukimui ir, ko nenutinka, kartais kamuojamas neįvardijamos graužaties menininkas. Kūrybos žmonės intuityviai jaučia vieni kitus, todėl taip įdomu skaityti, kokį A. Masiulį prisimena jo kolegos. Kalbant apie kolegas, aktyvesni teatro lankytojai pasiges keleto jo kartos aktorių iš Panevėžio ir Kauno pavardžių, kurie kažkodėl nepanoro tarti žodį. Kad ir kibesnį, spalvingiau netikėtą. Na, paspėliokime, ar daug žinome garsių žmonių, kuriems patogiai išsimiegoti trukdo angelo sparnai?

Apie A.Masiulį kalba daug aktorių, režisierių, literatų, dailininkų, tačiau visai negirdėti teatrologų balsų, būtų įdomu perskaityti ir rusų režisierių, kurių filmuose (pavyzdžiui, sovietmečiu labai garsus serialas „Skydas ir kalavijas") vaidinta, prisiminimus, bendravimo su anuometinėje Sovietų Sąjungoje plačiai atpažįstamu artistu, sukūrusiu įsimintiną nacį Vilį Švarckopfą, akimirkas.

Regis, tik maestro pasiekus brandų amžių daugiau sužinojome apie jo aistringą potraukį dailei, padaugėjo publikacijų, kurių nuotraukose A. Masiulis ne tik scenoje, bet ir prie molberto. Dailininkas grafikas Romualdas Čarna sako: „... jis mokėjo apibendrinti ir tuo skyrėsi nuo mėgėjų, kurie bando pavaizduoti kiekvieną lapelį. Masiuliui gamta buvo stimulas kūrybai ir jis ją suvokė kaip menininkas - savaip interpretuodamas, nenuklysdamas į smulkmenas, pasirinkdamas motyvą, ieškodamas esmės".

Perskaitę ir peržiūrėję gausiai iliustruotą teatrologės E. Markevičiūtės sudarytą knygą „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais" įsitikiname, kad aktorius visą gyvenimą ieškojo esmės, vengdamas atsainaus, nors kartais nutinka - dailaus, slydinėjimo paviršiukais, o jo griežtai analitiškas protas veik unikaliai gebėdavo rasti santarvę su dvasingai laisva, reglamentuotų apribojimų neišpažįstančia kūryba.

Smalsiam skaitytojui turėčiau pateikti garsių aktorių, kalbėjusių apie A. Masiulį, sąrašą? Manau, kad neverta. Pirkdami bilietą į Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklį paprašykite ir pristatomos knygos. Jeigu dar gausite, įdomaus skaitymo.

KAMANE.LT

Komentarai
  • Tikrovė, kuri gaudžia už šokančių kūnų (1)

    Scenos meno kritikių Ugnės Kačkauskaitės ir Dovilės Zavedskaitės pokalbis apie 2026 metų Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ užsienio programą.

  • Lėlių teatro vaidmuo švietime ir ideologijoje sovietmečiu

    Sovietmečiu kultūra, įskaitant teatrą, buvo laikoma svarbia ideologinio auklėjimo priemone. Tačiau iš spektaklių programų ir Kauno lėlių teatro veiklos labiau ryškėja edukacinė, ugdymo kryptis nei tiesioginė ideologinė kontrolė.

  • Iš bloknoto (65)

    Iš pradžių spektaklis man lyg ir patiko, patiko gyvas kontaktas tarp žiūrovų ir aktorių. <...> Nejaugi edukacinė dvasia – būtinai visko mokyti, viską aiškinti nepaliekant paslapčių, o kartu ir suprimityvinant reiškinį – užvaldys ir lėlių sceną?

  • Išmokę švęsti

    Šių metų „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremoniją būtų galima pavadinti skoningu kompromisu – kažkuo tarp išlaikyto santūrumo ir gebėjimo neįklimpti į gryną patosą, gebant jame atrasti žiupsnius sveikos ironijos.

  • Iš mūsų vaidybų (XXXI)

    Aidai ir interpretacijos man artimesnės: žiūrėti atkartojimą ar tikslų vienos meno rūšies kūrinio vertimą į kitos kalbą nėra itin įdomu. Kaip tik mačiau gero knygos ir teatro ryšio pavyzdį – Mildos Mičiulytės spektaklį apie autizmą.

  • „Teatro genas“: festivalis kaip erdvė auginti žiūrovą

    Skirtingų teatrinių kalbų sambūvis čia veikė ne kaip atsitiktinė repertuaro įvairovė, o kaip nuoseklus bandymas regiono žiūrovui pasiūlyti platesnį šiuolaikinio teatro patyrimo horizontą.

  • Teatro menininkai ir pasienio žmonės

    Tai retas LRT radijo teatro bandymas sujungti dokumentiką ir fikciją. „Ne ryšio zona“ leidžia skambėti konkrečioms žmonių patirtims, todėl pasakojimas apie gyvenimą pasienyje yra itin tikslus ir skaudus.

  • Iš bloknoto (64)

    Aleksandros Jacovskytės parodoje „Teatras. Kostiumai. Eskizai“ – daugiausia kostiumų eskizų operoms ir baletams. Kartais atrodo, kad matai pirmą, dar neišbaigtą, tik svarstomo „užmetimo“ variantą. Bet ekspozicijos visuma daro gerą įspūdį.