Plaukiant reikšmingų ir mažiau reikšmingų sostinės kultūrinių įvykių srovėje, ima ir ištinka Kaunas. Buvusi laikinoji, o šiemet dar ir Europos kultūros sostinė šių eilučių autorę dažniausiai pagauna netikėtai, lyg ir nieko ypatingo nesitikint. Taip buvo su Gintaro Varno „Sombru“, Gildo Aleksos „Kandidu“, o dabar impresija trinktelėjo iš Kauno valstybinio muzikinio teatro pabūklų. Gioachino Rossini´o 2 dalių operos „Turkas Italijoje“ - bendro KVMT ir Pernu tarptautinio operos festivalio „Prom Fest“ spektaklio - premjera įvyko 2021 m. rugsėjį. O štai kitų metų kovą, bėgdama per pertrauką pirkti programėlės (įdomu, kas gi čia šitaip dainuoja, kas diriguoja, kas čia tokį neįtikėtiną pokštą suskėlė), stebiesi, kad mūsų žiniasklaidoje nieko neskaitei apie Kaune apsireiškusį G. Rossini´o šedevrą ir beveik tokio pat lygio pastatymą. Remiu prie sienos profesionaliai muzikinį lauką tyrinėjančią muzikologę Beatą Baublinskienę.
Beata, kas tave nustebino?
Jau nuo pirmų uvertiūros garsų kilo nuostaba, kas taip dinamiškai, rosiniškai diriguoja? Estas Erki Pehkas! Tempai, štrichai, charakteris, technika, na, viskas tiesiog blizga.
Didžiausią įspūdį iš atlikėjų paliko Gabrielė Bukinė-Fiorila. Puikus balsas ir puiki technika, juo labiau kad čia Rossini, čia bel canto. Ir taip gražiai jos balsas skamba, veriasi visos galimybės, pagražinimai lengvi, lakūs... Ji dar labai jauna, ką tik baigusi studijas, Fiorila su Violeta jos pirmieji dideli vaidmenys. Smagu, kad Kauno teatras pasitiki savu jaunimu ir būtent operoje, ne tik operetėje ir miuzikle, savo duonoj kasdieninėj.
Mano galva, teatras gerai padarė surinkęs tokį džiazuojantį, vitališką jaunimėlį. Kokia puiki buvo Ieva Goleckytė, tarsi iš Comedia del Arte atkeliavęs don Geronio-Žygimantas Galinis, Meilužis-Mindaugas Jankauskas ir kiti... Pats pastatymas, kuriame su sveiku sarkazmu žvelgiama į bukas TV laidas, į prodiuserių sumanytas dirbtines aistras, į fluorescencinę neva realybę reikalauja artistų, organiškai gebančių perteikti visą tą atvirą kičą balansuojant ties tikiu ir netikiu riba. Man padarė įspūdį estų režisieriaus Andruso Vaariko koncepcija ir gebėjimai iš tokios gana primityvios dramaturginės medžiagos išlaužti kažką labai dinamiška, juokinga ir netgi prasminga. Negalėjau neatkreipti dėmesio ir į choreografo, režisieriaus padėjėjo Dainiaus Bervingio indėlį. Gerai žiūrima improvizacija toli gražu nėra improvizacija, o nuosekliai sudėliotas, atidirbtas sceninis judesys.
Yra toks pasakymas - G. Rossini yra šampano purslai! Kauniečių „Turkas Italijoje“ labai rosiniškas, lengvas ir dilgantis, su burbuliukais, poskoniu, elegancija. Apskritai apie estų operos režisierius nelabai daug žinome ir čia, Lietuvoje, nelaikome Estijos tokia operine šalimi, kaip Italija ar Vokietija. Operos libretas, sumaišytas su televiziniu realybės šou, kičo kiče interpretacija susilydė į stilingą spektaklį, kuriame nesijaučia prakaito (o tai dažnokai nutinka bandant šiuolaikiškai interpretuoti klasikinius veikalus, išvengiama chaoso), jaučiama vidinė logika, veiksmas suveržtas nuosekliai. Toks jausmas, kad G. Rossini muziką parašė būtent šiam pastatymui.
Sakyk, kodėl muzikiniame lauke šis spektaklis liko nepastebėtas?
Galbūt čia kažkokia popandeminio nuovargio pasekmė, juk buvo toks momentas, kai susikaupęs kūrybiškumas smarkiai išsiveržė, o žiūrovas buvo vis dar vangus. Kita vertus, kaip minėjau, nepažįstam šiaurės kraštų operos. Neseniai mačiau suomių taip pat išradingai režisuotą mocartišką „Visos jos tokios“. „Turkas Italijoje“ akivaizdžiai iš kitos kultūrinės tradicijos atkeliavęs spektaklis. Lietuvoje apskritai neatsimenu kurti operą pakviestų estų, gal todėl viskas taip nauja.
Štai ir išryškėjo mūsų tokio, regis, turtingo ir turiningo kultūrinio lauko trūkumas - per toli dairomės, daug gerų dalykų egzistuoja šalia. Po įspūdingo klaipėdiečių „Skrajojančio olando“ šiandien vėl išgyvenu kone šoką. Viliuosi, kad kaip atradome šiaurės šalių kiną, taip ir šiaurės šalių opera nušvis mūsų padangėje, neliks vienkartiniu siurprizu.
