Pernai „Monobaltijoje„ matytas švedo Rogerio Westbergo spektaklis „Hamletas: komedija“ išjudino visą festivalį, todėl organizatoriai šiais metais vienareikšmiškai vėl pakvietė universalumu garsėjantį aktorių. Šį kartą „katė maiše„ nebuvo tokia bloga, tačiau po pernykščio triumfo smarkiai kritęs naujojo spektaklio „Komiškoji tragedija“ meninis lygis, aišku, kiek nuvylė. Aktoriaus talentas niekur nedingo, jis buvo toks pat regimas ir jaučiamas, tačiau pats kūrinys, nors ir kurtas to paties režisieriaus Peterio Engkvisto, tapo nebaigtu pirmosios dalies tęsiniu. Nors stilistiškai spektakliai ir panašūs, tačiau medžiagos pasirinkimas abiem atvejais buvo svarbus. Jeigu „Hamlete...„ regėjome Shakespeare´o kūrinio transformacijas ir gyvai veikiančią ženklų partitūrą, tai 1988 metais belgų Yves´o Hunstado ir Eve Bonfant parašyta „Komiškoji tragedija“, nors ir yra garsiosio Dante´s „Dieviškosios komedijos" komentaras, tiesiog nėra tokia medžiaga, kuri leistų ir aktoriui, ir režisieriui atsiverti naujiems eksperimentams.
Rogerio Westbergo teatrinis atvejis įdomus tuo, kad tai aktorius, kuriam svarbus ne tiek spektaklio gimimas, kiek vaidmens paieška. Tai aktorius, kurį tikrai be teatro sunku įsivaizduoti. Panašu, kad net nekurdamas oficialioje teatrinėje erdvėje, jis tarp aplinkinių kurtų teatrą. Westbergas yra teatrinis atradėjas, išradėjas, ieškotojas. Gyvo teatrinio kraujo žmogus, tačiau išbaigtam kūriniui, kaip bet kuriame normaliame teatre, būtinos visos sąlygos, kad galima būtų kalbėti apie spektaklio visumą.
 |
| Januszas Stolarskis spektaklyje „Kodas“ |
„Komiškojoje tragedijoje" Westbergas kartu su savo personažu ieško meilės, svajoja. Jis kuria švelnų, jaukų pasaulį, kuriame žiūrovas dažnai priverčiamas nusišypsoti. Retai aktorius nekomikuodamas dažnoje situacijoje išgauna komiškumą. Nors spektaklis didelių aistrų ir nesukėlė, tačiau šis aktorius liko dėmesio centre.
Bet festivalis nebūtų festivaliu, jei nusivylimų nelydėtų nauji atradimai. Šiek tiek galima buvo tikėtis, kad buvęs Árpádo Schillingo aktorius Peteris Schereris, šiuo metu aktyviai vaidinantis Budapešto vaikų ir jaunimo teatre „Kolibri„, parodys įdomų spektaklį. Vokiečių autoriaus Kai Henselio „Klamo karas“ tapo šilingišku spektakliu-projektu, kuris ne tik su pasisekimu rodomas stacionariame teatre, bet nuolat vaidinamas įvairiose Vengrijos mokyklose. Režisierius Jánosas Novákas spektaklį pastatė lyg tikroje mokyklinėje klasėje: žiūrovai susodinami už mokyklinių stalų, o aktorius, sakydamas mokytojo išpažintį lyg nesibaigiančio mūšio lauke sužadina aistras, įvairius prisiminimus, ir, galima įsivaizduoti, didelę paauglių ir mokytojų intrigą. Tai revoliucinis teatras, tikra „Pink Floyd„ „Siena“. Aktorius vaidina tipišką mokytoją neurasteniką, kuris mokinius moko ne tik Goethe´s „Fausto" tiesų, bet kai kuriuos stumteli net savižudybėn. Žiūrovai, sėdėdami netradicinėje erdvėje ir kažkuriuo momentu pildydami kruopčiai parengtą anketą, tampa aktyviais spektaklio dalyviais.
„Klamo kare„ teksto daug. „Monobaltjoje“ šis spektaklis buvo verčiamas į lietuvių kalbą, tačiau tai vis tiek trukdė žiūrovams aktyviau reaguoti į vyksmą. Ir buvo akivaizdu, kad vien dėl to aktorius ėmėsi papildomų priemonių, norėdamas priartėti prie publikos: jis vienam ar kitam nežymiai kepšteldavo, sakydamas viena ar kitą mintį įdėmiai įsistebeilėdavo į vieną ar kitą „nekaltą" mokinį-žiūrovą. Neabejoju, kad Vengrijoje to nėra ir nereikia, nes vyksta aktyvus žodžių karas, kurio sprogmuo - labai arti žiūrovo, o pasąmonėje bombų išsiilgęs žiūrovas vis dėlto bijo tokio mokytojo, nes jo elgesys yra nenuspėjamas.
Peterio Schererio profesorius Klamas - egocentriška būtybė, kurios bijo mokiniai. Ir nors žiūrovas tų mokinių nemato, būtent savo pastangomis jis priverstas surasti realybėje gyvenančius mokinius, kurie mokyklose šiandien gali pasirodyti net ginkluoti.
Toks teatras yra aktyvus, provokuojantis, tai šiuolaikinio politinio-socialinio teatro pavyzdys. Kaip sistema keičia visuomenę ir kas šioje kovoje tampa nugalėtoju? Peteris Schereris tai papasakoja su vengrišku temperamentu, paskui kurį reikia bėgti, antraip gali iškristi iš žaidimo, o spektaklis prašaus pro šalį.
 |
| Peteris Schereris spektaklyje „Klamo karas“ |
Januszas Stolarskis iš Poznanės - mėgstamas daugelio monospektaklių festivalių aktorius. „Monobaltijoje„ buvo pristatytas naujausias jo spektaklis „Kodas“. Dramos aktorius savo spektakliuose ilgainiui ėmė naudoti vis mažiau teksto, kol galų gale visiškai jo atsisakė. „Kodas" - tai plastikos spektaklis, kuriame tekstą pakeitė muzika. Sceninę kompoziciją sukūrė pats aktorius. Jerzy Grotowskio pasekėju vadinamas Stolarskis parodė vidinės filosofijos išprovokuotą kūrinį. Aktorius ir gyvenime išsiskiria filosofiškomis nuotaikomis, skvarbiu žvilgsniu, prasmingu lėtumu, todėl nieko keisto, kad nepriklausomas projektas tapo natūrialia jo būsenų išraiška. Toks teatras visada gali būti vertinamas dvejopai: jis gali turėti savo gerbėjų, o kai km gali sukelti alergiją. Ant scenos guli žmogus (vienas lenkų atstovas juokaudamas palygino jį su mauzoliejuje gulinčiu Leninu), pamažu plastiškai prabudęs kaip kos šamanas apbrėžia aplink save platų ratą, kuriame šviesų ir muzikos pagalba kuria plastines kompozicijas, kurių išeities taškas - poezija. Su ja žiūrovas galėjo susipažinti prieš ir po spektaklio ant scenos švytėjusioje projekcijoje. Tai egzistencialistinis teatras, visą dėmesį telkiantis į filosofinius klausimus, tarytum protestuodamas prieš materialųjį kūno būvį.
Trys spektakliai - trys atskiros planetos. Toks skirtingumas įmanomas tik monožanre, nes čia lemia individualios atlikėjų savybės, subjektyvus požiūris į įvairius gyvenimo reiškinius.
