Jūratė Urbšienė
|
|
| Aktorius Albinas Kėleris. Juozo Miltinio teatro archyvo nuotrauka |
Su pavasariu į Lietuvos teatrus pūsteli laukimo nuotaikos. Teatrai metus skaičiuoja nuo vienos Tarptautinės teatro dienos iki kitos. Šios dienos išvakarėse apdovanojami metų geriausi teatralai. Visiems nekantru sužinoti jų pavardes... Visada šiuos teatralų įvertinimus vainikuoja gandai. Tai tik patvirtina, kad Auksinio scenos kryžiaus įvertinimai svarbūs visiems, kurie dirba teatre ir teatrui.
2008 m. pavasarinis Auksinis scenos kryžius į Juozo Miltinio dramos teatrą atkeliavo antrą kartą. Pirmasis buvo įteiktas aktorei Astai Preidytei 2005 m. už pagrindinį moters vaidmenį Maros Zalytės spektaklyje „Margarita“ (rež. Albinas Kėleris). Šių metų garbingo Auksinio scenos kryžiaus laureatas – aktorius ir režisierius Albinas Kėleris, pelnęs jį už antraplanį vyro (Almavivo) vaidmenį P.Beaumarchais „Figaro vedybose“ (rež. Algimantas Pociūnas). A. Kėleris tris kartus pristatytas šiai nominacijai, bet ji vis nežinia kaip išslysdavo... Trečias kartas buvo sėkmingas. Aktorius neturi laiko džiaugtis, nes darbai veja darbus. Švęsti ir džiaugtis įvertinimu A. Kėleris negalėjo, nes jau kitą rytą repetavo premjerinį spektaklį, paskui išvyko į Šiaulius, pas savo studentus, o vakare vaidino...
Ar pasikeitė Jūsų gyvenimas, gavus Auksinį scenos kryžių? Kas buvo Jūsų gyvenimo mokytojai? Kokie brangiausi vaidmenys? Ar turite svajonių personažą?
Niekas nepasikeitė, gyvenimas suka savo vagą toliau. Būčiau neteisus, jei sakyčiau, kad šiuo apdovanojimu nesidžiaugiu. Jau tris kartus buvau pristatytas šiai nominacijai, o gavau tik šiemet. Esu to vertas ar ne – ne man spręsti... Ar Almavivas mano geriausias personažas?.. Nežinau. Širdyje saugau daug brangių personažų – Sadujevas, Amadėjus, Mak Gregoras, Anuprėlis, Klemensas, Henris...
Mano gyvenimo mokytojai buvo (ir yra) Juozas Miltinis ir Vacys Blėdis. Kitų mokytojų neturėjau.
Visada norėjau suvaidinti A. Čechovo „Dėdę Vanią“, bet dabar jau esu tam personažui per senas... Gal dar Camus...
1973 m. Jūs atėjote į teatrą neatsitiktinai – norėjote tapti aktoriumi. Jus rekomendavo mokyklos mokytoja, o tai J. Miltinio laikais nebuvo įprasta. Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs aktoriaus kelią? Kas Jums yra teatras?
Visada norėjau būti tik aktoriumi. Gailėjausi daugelį kartų... Bet daugiau nieko nesugebu, man teatras yra visas mano gyvenimas. Nieko neturiu, turiu tik teatrą. Aš kaip tas apynys – turiu vyniotis apie stovą, kitaip neišgyvenčiau... Neturiu laisvalaikio, nemoku ilsėtis, neturiu draugų... Teatras yra ir rojus, ir pragaras. Jis yra viskas. Tai ieškojimai ir atradimai, nusivylimai ir nuopuoliai...
Dirbate teatre, kuriate spektaklius, filmuojatės, vedate katalikiškas radijo laidas, ruošiate studentų kursą, dalyvaujate poezijos skaitymuose... Kaip suspėjate?
Tai atgaiva... Išmintis... Teatras irgi tikėjimas. Be tikėjimo nieko nesukursi. Tikėjimas – gyvenimo būties filosofija. Kaip dabar be tikėjimo?.. Aktorius visada tiki savo personažu arba įtiki, kad toks galėtų būti. Kitaip nesuvaidinsi. Aš tikiu, aš įtikiu tuo, ką darau scenoje. Jei netikėsi scena, teatru, tai būsi tik šalia viso to...
Su studentais dirbu pirmą kartą. Esu Šiaulių universiteto estrados aktoriaus meistriškumo specialybės kurso vadovas. Šio darbo imtis man pasiūlė profesorė A. Navickaitė. Kai pradėjau dirbti, buvo 22 studentai, o liko tik 9. Noriu juos atskleisti, atidaryti, nenoriu laužyti jų prigimties. Noriu, kad jie būtų laisvi ir įdomūs. Aš ir pats iš jų mokausi.
Televizija. Ten dirbu pripuolamai. Turi rinktis – arba dirbi teatre, arba gyveni gyvenimą. Aš renkuosi teatrą. Suderinti neįmanoma. Dėl teatro esu ne vieną kartą atsisakęs filmuotis.
 |
| Albinas Kėleris spektaklyje „Figaro vedybos“. Ingridos Žilėnaitės nuotrauka |
Režisūra?.. Visada sakiau, kad nesu režisierius, aš – aktorius. Jei randu įdomią pjesę, statau, bet neieškau specialiai jų, jos mane suranda. Čia esu laisvas nuo ieškojimų. Tik ponas Dievas žino, kaip tai įvyksta. Man įdomu ištraukti iš aktoriaus tai, ko pats jis nežino, kad turi. Man smagu atidaryti aktoriaus rojų ir pragarą. Todėl man ir įdomi režisūra, o ne pats rezultatas – spektaklis. Dar J. Miltinis sakė, kad režisierius pranyksta, kai aktorius išeina į sceną. Juk žiūrovą domina tik tai, ką jis mato – aktorius.
Literatūriniai skaitymai – atgaiva sielai. Taip ir pats tobulėju. Dar J. Miltinis sakė, jei aktorius neskaito ir nevaldo poezijos, jis nebus geras aktorius. Poezija – tai filosofija ir jausmas.
Džiaugėtės, kai 2005 m. Asta Preidytė gavo Auksinį scenos kryžių už vaidmenį Jūsų režisuotame spektaklyje „Margarita“. Tada Jūs spinduliavote džiaugsmu, net didesniu nei dabar...
Labai džiaugiausi, nes nesuklydau. Didžiavausi ja, nes ji išlaikė. Sunkiai dirbome, ji manimi besąlygiškai tikėjo, neteko ramybės, prarado svorį... Aš ją alinau iki begalybės, bet mes išlaikėme. Sakydavau, jei iškęsi, tai ir turėsi. Ir neapsirikau. Mes abu praėjome kryžiaus kelią. Todėl ir džiaugsmas dvigubas... Ji atsivėrė. Va čia ir matau savo misiją – gali padėti, padėk...
Ko reikia aktoriui, kad jis būtų vertas Auksinio scenos kryžiaus? Kas turėtų būti vertas šio apdovanojimo?
Tai yra aktoriaus įvertinimas, o ne atskiro personažo. Manau, kad esu sukūręs ir geresnių personažų, bet jų nepastebėjo ar neįvertino. Svarbu, kad nenuvertėtų. Teisę jį gauti turėtų aktoriai, kurie per sezoną sukūrė ryškių vaidmenų. Tai aktoriaus begalinio darbo, o ne vieno atskiro personažo įvertinimas. Tokia mano nuomonė.
35 metai teatre, sukūrėte galeriją personažų. Kokias matote problemas šiandieniniame teatre, šalies kultūroje?
Teatras pasikeitė nuo to laiko, kai į jį atėjau. Jis tapo prieinamas, patogesnis, itin pataikaujame žiūrovams. Jauni aktoriai?.. Jų nebedomina, kur jie pateko ir ką mes čia veikėme iki jų. Mes jiems nebeįdomūs. Turbūt taip turi būti. Mes, jauni, sekiojome senus aktorius, norėjome perimti jų patirtį. Knygas pakeitė kompiuteriai, kurie nieko neduoda dvasiai. Mes kitokie...
Manau, kad kultūros nuvertinimas yra jau ne teatro, o mūsų visuomenės ir politikos problema. Žmonės pavargo, nutolo nuo teatro. Čia ne teatras kaltas, nes mes – tik atspindys to, kas vyksta. Norima tik pigių komedijų, linksmų operečių, komercinių šou... Reikia užsimiršti... Sena tiesa – kai graikų tragedijas žiūrėjo žmonės nuo ryto iki vakaro, valstybė klestėjo... Kai valstybė klesti, tada ir komedijėlių nereikia...
Kiekviename teatre yra puikių aktorių ir režisierių. Lietuva pilna teatrinių deimantų, tik valstybė jų nemato. O teatrams lieka prisitaikyti, nes kitaip neišgyventume. Bet būtina stengtis nenusipiginti.
Kokia teatrinio stebuklo esmė?
Teatre žinau du dalykus: kai uždanga atsidaro – spektaklis prasideda, kai užsidaro – baigiasi. Kas vyksta tą akimirką, kai žmogus vaidina, kas ten jo viduje verda, kokie pragarai, kokie rojai – paslaptis. Visa kūryba yra didžioji paslaptis.
