Istorija apie Piterį Peną daugeliui pažįstama: berniukas, nenorėdamas užaugti, apsigyvena Niekados šalyje. Įvairios vaikams skirtos „Piterio Peno“ filmų ir filmukų adaptacijos mus įtikino, kad ši istorija skirta būtent vaikų auditorijai, tačiau, kaip tvirtina režisierius Karolis Zajauskas ir spektaklio cenzas N-16, – tai pasaka suaugusiesiems. Teatras yra vieta, kurioje menininkai gali reflektuoti tai, kas vyksta visuomenėje ir nagrinėti žmonių psichologiją – kovo 29 dieną Kauno kameriniame teatre parodytas režisieriaus Karolio Zajausko „Piteris Penas“ apima abu šiuos aspektus.
Galima sakyti, kad spektaklis atsirado pelnytai, kadangi jo eskizas 2023 metais, tais pačiais, kuriais Zajauskas baigė režisūros studijas, laimėjo tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ eskizų konkursą. Tiek režisierius, tiek aktoriai – jaunosios kartos atstovai, o ir festivalis skirtas jaunimo auditorijai. Todėl gal nebūtų per drąsu teigti, kad šios dvi aplinkybės lemia tai, kad istorija apie įstrigimą vaikystėje atliepia jaunosios kartos patirtis. Nors Piteris Penas imponavo jaunajai kartai visais laikais, šiandien jaunam žmogui yra daug lengviau vengti „užaugti“ – didžioji dalis baigę 12-ka klasių renkasi mokytis toliau, neretai su tėvų finansiniu užnugariu, vis vėliau ima kurti šeimas, todėl patiria rimtesnius įsipareigojimus vėlesniame gyvenimo etape, nei ankstesnės kartos. Dėl šių priežasčių kai kurie mokslininkai net siūlo pratęsti paauglystės amžių iki 24 metų[1].
Piteris Penas reprezentuoja baimę suaugti, atsiradusią suvokus suaugusiųjų pasaulio naštą, o šiuolaikiniai jauni žmonės, dėl didesnio informacijos srauto, neretai ją suvokia sąmoningiau ir, nors dar nėra jos patyrę, bijo šios naštos labiau nei ankstesnės kartos. Spektaklio pradžioje Piteris (aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius) Vendės (aktorė Radvilė Budrytė) klausia, ar ji patiria menstruacijas. Ji į klausimą sureaguoja linksmai, tačiau Vendę persmelkia įtampa ir baimė, kai ima dalytis menstruacijų patirtimi. Tai leidžia suprasti, kad būtent suvokimas, kylantis iš įvykio refleksijos, gali sukelti žmogui didesnę baimę, nei pats patyrimo faktas. Savęs suvokimas spektaklyje gali būti laikomas pagrindine tema, taip manyti skatina scenografijoje naudojami mobilūs, žmogaus kūno dydžio veidrodžiai, kurie leidžia interpretuoti, kad berniuko baimė užaugti yra vaiko bandymas grįžti į etapą, kai dar nebuvo susiformavęs ego.
„Veidrodžio stadija“ ir skilimo momentas
Jacquesʼas Lacanas pristatė „veidrodžio stadiją“ kaip ego atsiradimo momentą, kuris įvyksta, kai mažas vaikas suvokia, kad veidrodyje mato būtent save. Anot psichoanalitiko, šio suvokimo metu vaikas pirmą kartą supranta save kaip vientisą, kadangi iki tol mato tik atskiras savo kūno dalis, suvokia save fragmentiškai. Tačiau vieningo savęs pojūtis yra klaidingas. Nors vaikas identifikuojasi su vientisu vaizdu, tai prieštarauja jo pojūčių realybei, kuri yra fragmentuota kartu su jo nekoordinuotu kūnu, todėl jis žino, kad nėra vientisas. Po šio įvykio žmogus nuolatos bando sujungti savo idealųjį vientisą matomą „aš“ ir realųjį fragmentišką „aš“. „Veidrodžio stadijoje“ atsiskiria dvilypis požiūris – kaip vaikas mato ir jaučia pasaulį pats, ir suvokimas, kad kito žvilgsnis jį mato ir supranta kitaip, – tai paskatina siekį pritapti ir atitikti socialines normas.
Zajausko spektaklyje „Piteris Penas“ pirmas veidrodis yra atidengiamas, kai Piteris pradeda pasakoti Vendei apie fėjas, t. y. apie Niekados šalį. Taip kuriama paralelė tarp „veidrodžio stadijoje“ įvykusios skirties ir su ja atsiradusios naštos (nuolatinio troškimo susieti tikrąjį save su idealiu, žinant, kad yra matomas bei vertinamas) bei troškimo sugrįžti į etapą, kai tokios naštos dar nebuvo, t. y. į vietą, kur vaikai niekada neužauga. Kovą tarp fragmentiškumo ir vientisumo galima įžvelgti ir spektaklio struktūroje, kuri yra fragmentiška, tačiau vis tiek palieka aiškią ir logišką veiksmų seką.
Skilimo momentą galima įžvelgti ir šviesos panaudojime, kuris sintezėje su choreografija ir veidrodžiais sukūrė estetinį poveikį, kuriuo būtų galima mėgautis autonomiškai, net jei būtų rodoma be kitų spektaklio elementų, kaip tekstas, muzika ar vaidyba. Šviesų dizainerio Viliaus Vilučio, choreografo Adriano Carlo Bibiano ir scenografės bei kostiumų dizainerės Karolinos Fiodorovaitės sprendimai viso spektaklio metu sąveikavo kaip gerai sutepta teatro mašina, niekada neprarandanti tinkamo laiko pojūčio. Nors scenografija sudaryta beveik vien iš nešiojamų veidrodžių, tai, kaip aktoriai jais manipuliuoja ir kaip šviesa su jais sąveikauja, užpildo erdvę itin realios aplinkos impresija. Pavyzdžiui, scenoje, kur vaikai eina maudytis, berniukai daro salto imituodami šuolius į vandenį nuo veidrodžio, pastatyto ant keturių kojų it stalas. Tuo pačiu metu scena pripildoma dūmų, sušvelninančių šviesą, šalia Vendė su nardymo kauke imituoja plaukimą, šviesomis sukurta prieblanda atkartoja šviesos įspūdį esant po vandeniu, o į veidrodį atsimušanti šviesa net sukuria pašvaistę, – ir štai žiūrovas nukeliamas į vaikystę.
Spektaklyje naudojami šviesų blykčiojimai (strobe lights), kuriuos aktyvuoja simbolinis veikėjas – pripučiamame krokodilo kostiume pasislėpęs teatro darbuotojas Gintaras Šileika. Krokodilo išskirtinė savybė yra ta, kad jis juda it laikrodžio rodyklė, skambant tiksėjimo ritmą mušančiai Manto Mockaus muzikai, ir jam prisilietus prie veidrodžio šviesa ima žybsėti. Be to, kad šio krokodilo apsilankymas scenoje žymi žaismingą spektaklio toną, jis taip pat simbolizuoja laiko tėkmę ir su ja susijusią žmogaus kaitą. Piteris vienintelis bijo krokodilo, nes vienintelis iš vaikų iš tikrųjų bijo užaugti. Kai krokodilas (laikas) priliečia veidrodį, žybsinti šviesa sukuria elektros smūgio įspūdį – jį, remiantis Lacanu, galima laikyti žmogaus transformacijos momentu, kurį Piteris atmeta, kai psichika skyla į realųjį „aš“ ir idealųjį „aš“.
Vaikai ir jų atspindžiai – tapatybės paieškos
Spektaklyje veikia šeši vaikai – Vendė, jos brolis Džonatanas, Piteris, Tutis ir dvynukai. Radvilės Budrytės kuriama Vendė išgyvena tarpsnį, kai mergaitė imasi imituoti moterį, todėl, palyginti su berniukais, ji yra santūri, siekia palaikyti draugijoje socialinę tvarką ir nori patirti romantinį santykį su Piteriu. Nojaus Žalio Džonatanas yra išauklėtas, bet itin vaikiškas. Kitaip nei dvynukai, kuriuos vaidina Gerardas Ciparis ir Ainis Kazlauskas, sugebėję scenoje palaikyti tolygią energiją, papildė vienas kito vaidmenį. Jiedu spinduliuoja agresiją ir hierarchinį mąstymą, grupėje palaiko chaosą, į kurį įsisuka Nojaus Mikalausko vaidinamas Tutis. Jis yra jautrus, ieško pripažinimo ir siekia būti geras. Šarūno Rapolo Meliešiaus kuriamas Piteris Penas yra autoritetingas, arogantiškas ir nelabai jautrus kitiems. Šios savybės, atsispindėjusios kai kuriose Meliešiaus veido mimikose, net keldavo baimę – tokią, kuri primindavo vaikystėje sutiktus berniukus, dar negebančius suvokti pasekmių ar atjausti, todėl vien įdomumo dėlei galinčius trenkti plyta per galvą.
Vaidmenys kurti remiantis tradicine romano veikėjų interpretacija, o prie rezultato būtų sunku prikibti, nes spektaklio personažai buvo dinamiški: ant scenos matėme vaikus, o ne suaugusiuosius, bandančius sukurti vaikų karikatūras. Nors spektaklio apraše teigiama, kad meilės istorija tarp Vendės ir Piterio yra aspektas, kuriuo remiantis nagrinėjama riba tarp svajonių pasaulio ir pavojų, gresiančių jame per ilgai užsibuvus, tačiau spektaklyje jų meilės istorija daugiau palaiko dramaturginę struktūrą nei tampa esminiu spektaklio elementu. O pavojai užsilikti svajonių pasaulyje, jei ir buvo svarbūs kūrėjams, pasiklydo spektaklio visumoje. Spektaklio scenos perteikė nuotaiką ir įspūdį stipriau nei naratyvines linijas. Režisieriaus pasirinkta forma perteikti istoriją fragmentais leido atsiskleisti vizualiesiems elementams – šviesos, choreografijos ir scenografijos sintezei. Žaismingos vaikystės nuotaikos kontrastavo su ankstyvajai raidai būdingomis žiaurumo apraiškomis – smurtu ir grubumu tarpusavio santykiuose, atsirandančiuose dėl empatijos stokos. Tai primena, kad socialiniai ryšiai vaikystėje nebuvo tokie jau ir idiliški.
Nors Piteris ir mėgina sugrįžti į etapą, buvusį prieš įvykstant „veidrodžio stadijai“, tačiau jis ir kiti vaikai jau yra ją perėję, ir tai išduoda ne vien jų amžius, bet ir tai, kad jie ne kartą atpažįsta save veidrodyje ir sąveikauja su juo maivydamiesi, tačiau tik vienas Piteris protarpiais rodo pasišlykštėjimą savo atvaizdu. Scenoje, kurioje Piteris įsako berniukams pasiruošti priimti Vendę, kuri atskraidinama tam, kad atliktų motinos vaidmenį pamestiems berniukams, kiekvienas jų skirtingomis pozomis (kurios vakariečio akiai primena Rytų Azijos dvasines praktikas) atsistoja prieš vieną iš keturių į sieną paremtų veidrodžių. Toks pasiruošimas yra komiškas, tačiau tuo pat metu nurodo, kad berniukai stengiasi sujungti savo vidinį „aš“ su išoriniu kūnu tam, kad Vendės akyse būtų panašesni į idealųjį „aš“.
Siekis prisitaikyti prie socialinio vaidmens ir su tuo susijęs vertinimas yra pasikartojantis spektaklio elementas. Pasak Lacano, vaikui, perėjusiam „veidrodžio fazę“, socialines normas padeda suprasti tėvai, jį / ją bausdami arba apdovanodami – nebūtinai tai daro tiesiogiai, bet ir veido mimikomis, žodžiais ar tiesiog rodomu dėmesiu. Todėl su tėvais ilgiau gyvenę Vendė ir jos brolis Džonatanas elgesio modelius supranta geriau nei kiti berniukai. Vendė lengvai prisiima patriarchalinį motinos įvaizdį, kuriame ji atstovauja švelnumui ir rūpesčiui, nusileisdama tėvo viršenybei. Piteris stengiasi atitikti tėvo vaidmenį, kuris yra autoritetingas ir bauginantis.
Gaila, kad nebuvo išplėtota Vendės brandos linija, nors kabliukas buvo užmestas pirmame veiksme mergaitei kalbant apie neigiamą menstruacijų patirtį. Vietoj to, Vendė rodoma patenkinta tradiciniu motinos vaidmeniu, netgi liūdi, kad Piteris nebenori daugiau žaisti tėvo vaidmenyje. Spektaklyje ir Tutis išbando suaugusiojo rolę suvaidindamas gydytoją, kuris suaugėliškai rimtai pasakoja visiškas nesąmones, taip kurdamas komišką efektą. Aktoriai sugebėjo šiose situacijose išlaikyti tiek pradinį vaidmens sluoksnį, tiek prijungti dar vieną – būdami personažais jie vaidina dar kitus personažus. Spektaklio pagrindinis konfliktas įvyksta Piteriui pavargus žaisti tėvą, kai tuo metu Vendė buvo įsitikinusi, kad tai yra daugiau nei žaidimas, kad jie kuria bendrą gyvenimą. Tai, kad Piteris atmeta suaugusiųjų pasaulį, vaizduojama jam nusirengiant tėvišką kostiumą ir liekant su tuo, kuriuo jis ir pradėjo spektaklį – spalvingu ir dryžuotu marškinių ir šortų komplektu, kuris nurodo į romano autoriaus Jameso Matthew Barrieʼio gimtinės (Jungtinės Karalystės) seną tradiciją rengti berniukus šortais, bet jokiu būdu ne kelnėmis.
Galutinis virsmas: id ir ego
Spektaklis kupinas vėjavaikiškos energijos, pasireiškiančios per aktorių fiziškumą, kuris atspindi id šėlsmą. Pasak Lacano, pasąmonės dalis id yra sudaryta ne tik iš instinktų, kaip teigė Sigmundas Freudas, bet ir nesąmoningų potraukių, kurie yra suformuoti kalbos struktūrų. Kai vaikas patiria „veidrodžio stadiją“, atsiranda įsivaizduojamas savęs suvokimas ir lūkesčiai, susiję su vizualiąja savęs reprezentacija. Kai vaikas pradeda kalbėti, jis pradeda pažinti simbolinę tvarką, susijusią su kalbine savireprezentacija. Įėjęs į simbolinę tvarką, subjektas praranda tiesioginį ryšį su id ir jo troškimais, kadangi juos reikia reikšti ribota kalba. Ego tampa kliūtimi id norams, nes dažniausiai jie prieštarauja vienas kitam. Šio vidinio konflikto simptomu gali tapti smurtas ir agresija, kurie klesti berniukų rate. Personažas Tutis nuolatos patiria smurtą (pasitelkiamas slapstick komedijos stilius), spektaklio metu skamba grasinimai ir norai užmušti vieną ar kitą berniuką. Vėjavaikiška energija taip skleidžiasi ir kai aktoriai atlieka sudėtingus fizinius veiksmus itin grakščiai. Įvaldyti judesiai sudaro skrydžio lengvumo įspūdį, lyg aktoriai sklęstų erdvėje. Tokie fizinio pasirengimo reikalaujantys pastatymai primena, kad šiandien aktorius turi turėti ir akrobato ar šokėjo įgūdžius.
Piterio Peno negebėjimas susitvarkyti su tuo, ką jis patyrė „veidrodžio stadijoje“, metaforiškai pavaizduotas finalinėje scenoje, kai kiti vaikai iškeliauja į tikrąjį pasaulį, o Piteris, likęs vienas, fenu pralydo guminę kapitono Kablio galvą ir iš jos ištraukia smegenis. Šioje scenoje galima įžvelgti simbolinį bandymą atsisakyti savo ego, kurį jam primetė „veidrodžio stadija“. Guminė galva tampa netikro ir trapaus ego simboliu. Ją sunaikinti – tai smurtiniu būdu atmesti netikrąjį „aš“. Smegenų išėmimas atspindi mėginimą atsiriboti nuo sąmonės ar kalbos struktūrų, nuo simbolinės tvarkos, kuri apibrėžia tapatybę ir socialinius vaidmenis. Po šio veiksmo scenos galinėje sienoje atsidaro niša, kurioje ant keltuvo stovi laiką reprezentuojantis krokodilas. Piteris pagaliau įveikia baimę, stoja šalimais ant platformos ir pakyla į viršų. Tai žymi berniuko susidūrimą su tuo, nuo ko visą laiką bėgo – neišvengiama laiko tėkme, branda, tapatybės kaita ir simbolinės tvarkos galia. Piterio pasirinkimas pakilti su krokodilu (laiku) parodo, kad net ir bandydamas pabėgti nuo ego bei savo idealizuoto vaizdinio, subjektas galiausiai turi pripažinti savo mirtingumą ir būtinybę priimti savo vietą simbolinėje struktūroje. Ši scena tampa metafora psichologinei ir egzistencinei kelionei – nuo pasipriešinimo iki priėmimo, nuo infantilios fantazijos iki brandos.
Spektaklio žinutė paprasta: nuo savęs nepabėgsi, teks užaugti, nori to ar ne. Šio spektaklio stiprybė slypi ne žinomoje istorijoje. Tikroji galia atsiskleidžia preciziškai tiksliai įgyvendintoje teatrinėje formoje, kuri pasikliauja antiiliuziškumu[2], tačiau įstato jį į apčiuopiamo naratyvo ir priežastiniu dėsningumu pagrįsto pasaulio rėmus. Pasitelkdamas teatro magiją, „Piteris Penas“ savo gana greitu tempu bei jaunatviška energija atliepė tikslinės jaunimo auditorijos lūkesčiams.
Straipsnį redagavo Rima Jūraitė
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] SAWYER, Susan M.; Peter S. AZZOPARDI, Deisha WICKREMARATHNE, George C. PATTON. The age of adolescence. The Lancet Child & Adolescent Health, Interaktyvus. 2018, T. 2, Nr. 3, p. 223–228. Prieiga internete: doi.org/10.1016/S2352-4642(18)30022-1
[2] Kai pabrėžiamas teatrališkumas, bet nesiekiama atkartoti tikrovės.
