Enrika Striogaitė, Rėjus Čemolonskas
Šiais metais XXI tarptautinis šokio festivalis AURA‘21 (iki šiol buvo vadinamas modernaus šokio festivaliu, bet gerbėjai jį paprastai trumpindavo ir vadindavo „Auros„ festivaliu) savo renginiais kai kada kirtosi su rugsėjo 22 d. startavusia Kauno bienale „Tekstilė“, tačiau pastaroji truks iki gruodžio mėnesio, tad renkantis renginius nugalėdavo šokis.
Prasidėjęs gana nepatogioje Kauno vietoje - Dainavos mikrorajone esančiuose Girstučio (kurį kompas kažkodėl taiso į Girtučio, nors žiūrint šokio pasirodymus niekas alaus negeria ir neapgirsta) rūmuose, nes Vytauto Didžiojo universiteto didžioji renginių salė vis dar remontuojama, - šokio festivalis ir čia sukvietė gausią savo gerbėjų auditoriją, kurią per dvidešimt metų turbūt pats ir užsiaugino.
Taigi pirmoji diena, kiek priplėkusi Girstučio salė, kuri gan greitai buvo pravėdinta modernaus šokio judesiais.
Festivalį atidarė DERIDA DANCE (Bulgarija) PRO PROGRESSIONE (Vengrija) ir AURA (Lietuva) publikai parodę V.A.G. Skaitome festivalio leidinyje, ko galime tikėtis arba, jei einame ne į visus festivalio renginius, ką galėtume išsirinkti, nes gyvename laiku, kai to laiko beveik visi neturime, stokojame ir netgi dažniau nei pinigų. Taip pat pradedame pragaištingai įprasti gauti tik kokybišką produktą, o mene kokybė - gana subjektyvus vertinimas, kurį dažnai lemia individualus metafizinis troškulys.
V.A.G. (angliškai A.S.A.: average speed of answer - vidutinis atsiliepimo greitis) yra judesio ir kūno performansas. Abu jie paimti kaip vieta proceso, kurį ne visuomet pasiseka kanalizuoti ar slopinti, galiausiai ne visuomet pasiseka katalizuoti ar slopinti, galiausiai ne visuomet pasiseka vėl grįžti į homeostazės būseną. Ar reikia cituoti toliau? O gal dabar rašomą tekstą tęsti tuo pačiu stiliumi: abstrakčiai apie abstrakciją?
Kita vertus, modernus šokis glaudžiai siejasi su abstrakcija, kaip ir didžiuma šiuolaikinio meno, tad nenuostabu, kad festivalio pasirodymai daugiausiai ir buvo pasirodymai, numeriai etc. - ne spektakliai. Ir vis dėlto paskutinis festivalio dalyvis YOSSI BERG AND ODED GRAF (Izraelis) padovanojo, galima teigti, modernaus šokio spektaklį („Paklydęs žvėris") ir jis buvo sutiktas bene šilčiausiai, nes profesionaliai atliko ne tik šokį (beje, šįmet ypač krito į akis visų be išimties festivalio dalyvių itin aukštas meistriškumas), bet dar siuntė ir žinutę, kurią kiekvienas išsišifravome / interpretavome savo galvose. Akivaizdu, kad labiausiai ieškome savojo šokio / istorijos svetimuose kūnuose, jį atrasti / atpažinti linkėjo ir festivalio meno vadovė Birutė Letukaitė.
Gausiom ovacijom buvo palydėtas ir septynių vyrukų iš Italijos COMPAGNIA ZAPPALA DANZA pasirodymas - vyriško šokio ir sexy lydinys. Buvo gražu, pradžia net labai - ne ta, kai jie apsinuogina, nors tai, reikia pripažinti, su muzika trinkteli netikėtai ir pasirodymą nuspalvina puikia humoro doze, tačiau vėliau šis inkliuzas tarsi pakimba ir praranda motyvaciją, kaip dingsta ir pradžioje gražiai išausta dvasinga šokio misterija. Po dienos, kitos iš galvos kažkaip išgaruoja ir pats šokis.
Šįmet anonsuojant modernaus šokio šventę buvo skelbiama, kad festivalyje dominuos vyriškas šokis. Ir vis dėlto, kaip tas ruduo už lango su įvairiaspalviais lapais, taip ir scenoje dažnai turtingesnis tas šokis, kuriame šoka ir vyrai, ir moterys, šokį savaime pripildantys energija, savo in ir jan - tuomet kur kas rečiau užsižaidžiama lokalia estetika.
Kadangi tas ruduo už lango atpučia ne tik spalvas medžių lapams, bet ir įvairius virusus, taip jau išėjo, kad teko aplankyti tik geriausius festivalio pasirodymus (juokauju - visi, greičiausiai, buvo tokie pat geri).
Penkias dienas trukęs festivalis AURA‘21 iki gruodžio mėnesio dar tęs programą, parengtą drauge su Kauno bienale „Tekstilė" - laukia projektai, sukurti su dailininkais ir kitais vizualiųjų menų atstovais. Šioje programoje įvairių šalių šokėjai, choreografai, tekstilininkai ir kiti vizualiųjų menų atstovai pristatys penkis bendros kūrybos tarpdisciplininius performansus ir vieną filmą.
