Džiugios ir liūdnos prieššventinės žinios. Kovojančio teatro belaukiant

Rasa Vasinauskaitė 2009-12-26 7 meno dienos, 2009 12 25
Žiūrovai švenčia, teatrai ilsisi. Menų faktūros archyvo nuotrauka

aA

Pradėti norisi nuo gražių žodžių. Baigiant vienus ir pradedant kitus metus norisi turėti vilties, kad jie bus geresni ar bent ne blogesni. Šiandien, visiems ir viskam gresiant dar kažkam blogesnio, išties norisi linkėti: „Tegul tik niekas nesikeičia." Tegul bent vienus metus viskas išlieka taip, kad paskui pasakytum: „Stabilūs metai buvo, gerai." Nes stabilumo - kaip užuovėjos, ramybės, natūralios būsenos - trūksta visiems. Visai mūsų šaliai, ką jau kalbėti apie jos įkaitais tapusius žmones, šiais metais bene kiekvieną mėnesį, savaitę girdėjusius vis naujas, anaiptol ne džiaugsmingas žinias. Žinoma, jos užgrūdino, daug sykių kartojamos ėmė slysti pro ausis, o kartu atėjo abejingumas - irgi viskam, pradedant politinėmis, baigiant kultūrinėmis žiniomis, kurios šįmet kaip niekad ėmė ir susipynė. Tad stabilumo - politikai savo, o menui - savo. Tai sakydama žvelgiu į tikros žiemos sustingdytas medžių šakas, puriu sniegu padengtą kiemo aikštelę, kurios dar nesujaukė žaisti išbėgę vaikai, ir galvoju apie tęstinumą. Jei bent vienus metus turėtume progą, šansą viską pradėti ir tęsti taip, kaip gamtos įsakyta, galbūt šitai taptų norma. Gyvenimas nustotų būti bėgimu šokinėjant per vis naujas kliūtis, o įgytų užtikrintumo.

Šįmet maloniai nustebino 2009-ųjų Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų sąrašas. Iš teatro žmonių jame du - režisierius Jonas Jurašas ir aktorius Rolandas Kazlas. Sveikindama abu, labiausiai noriu pasidžiaugti už aktorių. Tarp ankstesniais metais apdovanotųjų šios profesijos menininkų itin mažai. Tad Rolandui teko garbė „ginti" ne tik savo septynerių metų, kurie įrašyti premijos nuostatose, darbo vaisius, bet apskritai aktorystės meną. Be aktoriaus teatro nebūtų, tačiau vaidybos menas ir aktoriaus asmenybė šiandien labiausiai pažeidžiami - retas kuris, vyresnis ar jaunesnis, per pastaruosius kelerius metus galėjo išpildyti tai, dėl ko šią profesiją rinkosi. Ar ji nuvertėjo? Iš dalies taip, jei kūrybos džiaugsmą teatro scenoje tenka keisti į mirgėjimą televizijos ekranuose, filmuose, serialuose. Žinomumas ekrane ėmė „dirbti" žinomumui teatre, ir anonsuodami spektaklius teatrai vis dažniau pristato aktorių kaip kitos, „ekrano žvaigždės" profesijos atstovą. Taigi sprendimą apdovanoti Nacionaline premija tą, kuris išėjo iš televizijos - šios greičiausiai ir lengviausiu būdu kepančios vis naujus „aktorius", vertinčiau ir kaip simbolinį gestą. Ne veltui prie premijos parašyta: „Už tragiškąsias ir komiškąsias dermes, už kūrybinį principingumą".

Premija - žemiškas džiaugsmas. Bet Rolandui Kazlui, pastaraisiais metais įrašytam ir į „Auksinių scenos kryžių" laureatus, ji iš tikrųjų svarbi. Kažin ar vien ambicijų vedamas aktorius ryžosi išeiti ir iš Jaunimo teatro. Palikti „etatinį" gyvenimą tuomet, kai jam vaidinant spektakliuose netrūko žiūrovų, o ir pats jis buvo reikalingas ne vienam režisieriui. Likimo ironija: buvę partneriai „Patriotuose", Kazlas ir Asta Baukutė kiekvienas su savo „Auksiniu kryžium" pasuko tokiais skirtingais keliais, kurie bent jau ateinančius kelerius metus tikrai nesuves abiejų teatro scenoje. Maža to: po „Patriotų" vienas nuėjo meno, o kita - valdžios link. Ką gi, valstybė/valdžia ir šitaip gali būti dosni savo tarnautojams.

Anaiptol ne tokios džiugios kitos, visus šiuos metus kultūrą, meną, teatrą lydėjusios žinios. Mano pernykštė Kalėdų istorija, įsivaizduota kaip „Vilniaus - Europos kultūros sostinės" renginių sklandus finišavimas, mokesčių kultūros renginiams ir spaudai protinga politika, meno projektų palaikymas ir pan., patyrė fiasko. Ją pervažiavo krizinis valstybės buldozeris, sukėlęs kasdienę įtampą ir paskui save pagaliau atsitempęs ne tik kiaulių gripą, bet dar gilesnę krizę. Pastarąją - ateičiai, kad net ir įveikę šiuos metus nesijaustume ramūs. Pamanau: gal ši neramybė, skatinama pačios valdžios/valstybės, yra vienas slaptų būdų įžiebti kūrybinę kibirkštį? Grąžinti tokį nuolatinės kovos, priešinimosi, įveikimo kliūtis būvį, koks įsivaizduojamas buvus prieš dvidešimt, trisdešimt metų? Tik kodėl jis dabar dvigubai privalomas tiems, kurie ir anuomet jį išgyveno? Matydama Rūtą Vanagaitę, anonsuojančią naują „Išgyvenimo dramos" seriją „Tremties diena" apie Stalino laikų gulagus, kuriuose „pabuvoti" jau pareiškė norą nemažas būrys užsieniečių, nevalingai prisimenu ir anų, sovietinių laikų teatrą su „špyga kišenėje". Tuomet turėjęs vienintelį kūrybines aspiracijas žadinantį priešą - sistemą, šiandien teatras turbūt tik tokiomis „išgyvenimo dramomis" galėtų susigrąžinti savo simbolinį turinį ir moralinę vertę. Simbolinį ta prasme, kad už spektaklio „vaizdo", kad ir kokiomis tradicinėmis ar netradicinėmis priemonėmis jis būtų kurtas, atsirastų išgyvenamos tikrovės erdvė. Žinoma, anų laikų sugrąžinti neįmanoma, gulago potyris dabar irgi bus tik ekstremalus teatrinis potyris, bet menui, kuris siekia būti ne vien pramoga, tai ne pats blogiausias kelias.

Štai ir kristalizavosi svarbiausias šio straipsnio, skirto susumuoti praėjusių metų įspūdžius, klausimas: koks šiandien yra teatras? Kas jis šiandien yra man? Tai, kad pastaruoju metu daugelio teatrų, trupių aktoriai, tegul net ieškodami geresnės, saugesnės ar šiltesnės vietos, persikėlė į televizijos ekraną, perša savo atsakymus. Vadinasi, teatre nebeliko dvasios, neliko to, kas juos laikytų. Nors juk nepasakysi, kad kai kurie išdavė teatro idėją ar pašaukimą. Prisiverčiau iki galo pasižiūrėti vieną laidų „Be grimo", kurioje postringaujant apie lietuvišką humorą nuoširdžiai palaikiau tarp „humoristų" atsidūrusį Vilniaus mažojo teatro aktorių Ramūną Cicėną - susigūžusį ir liūdesio persmelktą taip, kad laida įgijo visai kitą dramaturgiją. Aktoriaus laikysena (tegul sąmoningai pasirinkta, savaip teatrališka) buvo iškalbingesnė už isteriškus vedančiųjų kvatojimus, pakviestų pasidalyti patirtimi juokintojų išmonę. Ir juk neatsitiktinai vienai vedėjų, pristatinėjusiai humoro grupės vadovę, išsprūdo: jūs sutraukiat tūkstančius gerbėjų, o aš jūsų nežinau... Vienų aktorių grupelė televizijos ekrane parodijuoja įvairias televizijos laidas ir, pasirodo, visos jos nė skatiko nevertos, nes užtvindytos ne žmonių, o kaukių, dirbtinių situacijų ir šabloniškų problemų; kitų grupelė mieliau dedasi tas kaukes, simuliuodami televiziškai tuščią žmogišką turinį. Gal tai yra aktorių protestas prieš teatrą, kuris pats tapo televizijos įkaitu, į sceną perkeldamas jos dirbtines situacijas, jos neva socialines problemas, juolab jos kaukes? Jei teatras tampa televizijos antrininku, jei jame scenos personažo nebeatskirsi nuo televizinės žvaigždės, tai gal tikrai geriau jame nebebūti? Vytautas Rumšas jaunesnysis vaidina Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Idiotas" - be prierašo programėlėje aktoriaus nepažinsi, bet, pamanau, jei tai būtų kuris kitas režisierius, kažin ar aktorius būtų aukojęs televizinį įvaizdį dėl tokio vaidmens. Nacionalinio dramos teatro vadovas, staiga tapęs geidžiama TV laidų ir serialų figūra, neseniai teigė: „Izraelyje teatrų finansavimą lemia ne meno analizė, o teatro pajamos - būtent nuo pajamų priklauso teatro biudžetas kitiems metams. Sistema paprasta: jeigu teatras uždirba, tai jis turi ir gauti. Nes toks teatras atlieka tam tikrą misiją. Niekas nieko neteisia - tiesiog surandamas vertinimo atspirties taškas." Kuo skiriasi vadovo samprotavimai nuo reitingų besivaikančių televizijų? Kuo jie skiriasi nuo neseniai seriale vadovo vaidinto „boso"? Nebent tuo, kad teatrui, o ir pačiam vadovui, tai gali atsisukti bumerangu. Kai jaunieji „Utopia" teatro aktoriai, pasivadinę „No Theatre" judėjimu, surengė pirmą savo akciją, jie nuėjo tiesiai į Nacionalinį - labiausiai komercinį, per pastaruosius metus galutinai sužlugdžiusį nacionalinio teatro vardą. Nespėjo LNDT užbaigti „Versmės", kai ir televizija „Paskutinės instancijos" vardu ėmė belstis į privatų vadovo gyvenimą.

Galvodama apie dabartinį teatrą - susiskaidžiusį, pabirusį į mažas grupes ir trupes, gyvuojantį trumpalaikiais projektais, vienus kūrėjus vejantį svetur, kitiems čia užveriantį duris, - turiu omenyje jo pasmerktumą konformizmui. Pasmerktumą gyventi ir išgyventi žiūrovų sąskaita, kas teatrui visad atneša daugiau žalos, nei naudos. Tai, kad paskiros utopistų, idealistų grupelės formuoja savo menines vertybes ir žiūrovų ratą, yra greičiau išimtis, nei taisyklė. Kaip ir tai, kad savo poziciją, kad ir kokia neteisinga, nepopuliari ji būtų, turi tik vienetai. Jų balsas populiariųjų minioje darosi vis tylesnis.

Besibaigiančių VEKS metų renginių programoje teatro dalis bent man pasirodė skurdžiausia. Žinoma, įvyko numatytos premjeros, „Naujosios dramos akcija" ir „Sirenų" festivalis, berods, per metus traukos vieta tapo „Menų spaustuvė", teko atrasti kelią ir į „Ūkio banko teatro areną". Bet kad mūsų teatras tik krūvoje ir tik iš būtinybės gali sudominti užsienio svečius, įrodė ir pirmą kartą vykęs tarptautinio teatro tinklo IETM susitikimas. Diskusijų reglamentas kvietė dalyvius pasisakyti pačiais įvairiausiais klausimais, o štai įspūdžiai apie didžiulę lietuvių spektaklių programą liko tik kuluarams. Ir mane pačią į spektaklius dažniau gena inercija, nes nebėra poreikio dalyvauti teatro imituojamame dialoge apie svarbius gyvenimo ar kūrybos klausimus. Mūsų teatras jų tiesiog nebekelia. O nekeldamas nebeįstengia konkuruoti su pastaruoju metu dominuojančias pozicijas užimančiais vaizduojamaisiais menais, reaguojančiais į tikrovę aktyviau ir drąsiau, meninius iššūkius paverčiančiais pilietinėmis akcijomis. Juk Nacionalinė dailės galerija savo renginiais atrodo gerokai reikalingesnė miesto ir kultūros erdvei nei Nacionalinis dramos teatras. Ką kalbėti apie turbūt aktyviausias diskusijas šįmet sukėlusį „vamzdį" Nėries krantinėje - kad ir koks atrodytų nemielas, jis jau yra alternatyva, kritika to, kas populiaru ar palaikoma „valstybiškai", pavyzdžiui, milžiniška verpstė - negyvas „Vienybės medis". Ar buvo spektaklis, kuris sukeltų šitiek diskusijų, padalytų žiūrovus į dvi stovyklas? Tik „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimai.

Kai kritikai grįžta iš užsienio festivalių, pirmiausia savo straipsniuose akcentuoja matytų spektaklių aktyvumą, dialogą su esama diena. Nedviprasmišką, nekompromisinę, net revoliucinę kūrėjų ir teatro poziciją tiek tikrovės, tiek ir pačios teatro raiškos, vaidybos formų, meninės kūrybos galimybių atžvilgiu. Ši pozicija - tai skiriamasis teatro bruožas, jo vizitinė kortelė, vienijanti pačius skirtingiausius kūrėjus tiek laiko, kiek gyvuoja pats teatras. Jis apskritai neįsivaizduojamas be kritiškos idėjos, opozicinės laikysenos, nes vienintelis turi galimybę metaforizuoti, simbolizuoti žmogaus prigimtį, visuomenės būtį pražūtingai veikiančius mechanizmus. Juolab šiandien, kai teatro kritiškumas vis dažniau įgyja politiškumo spalvą. Politiškumo kaip alternatyvos inertiškumui, prisitaikymui, teatro spraudimui į nors ir pradedančią bliūkšti, bet vis dar galingą vartojimo rinką. Būtent tokios laikysenos, tokios vienijančios idėjos mūsų teatrui stinga. Jo stinga ne kuriam nors vienam menininkui, bet teatro kultūrai, kurioje atsidūręs menininkas tampa anaiptol ne kūrybos įkaitu. Tad man šiandienis mūsų teatras yra joks. Be spalvos, skonio, gyvybės. Be vienijančios „išgyvenimo dramos", be „špygos kišenėje", be to, su kuo norėtųsi diskutuoti, be naujai atverto pasaulio ir tokio žmogaus jame, kurio iki šiol nežinojai. Nieko keista, kad svetur dirbantiems mūsų režisieriams ten ir kvėpuoti lengviau - juos palaiko deguonies prisotintas kitokios teatro erdvės oras, tuo tarpu kuo arčiau Lietuvos, savo miesto ir teatro pastato, tuo jis darosi retesnis, troškesnis. Vienus verčiantis bėgti į vienatvės bokštus, kitus į televizijos dėka pagausėjusį gerbėjų ratą, dar kitus - į gatvę, kur, kaip „No Theatre" akcionistai, įmanoma kitoniško teatro pradžia.

Kažkada vokiečių režisierius Clausas Peymannas, vienas ryškiausių kritiško ir politiško teatro kūrėjų, įvardijo jį paskutine galima kolektyvinės patirties ir išsilaisvinimo utopija: „Teatras suveda žiūrovus bendram išgyvenimui, kuris kartu yra ir bendras išsilaisvinimas, transformuojantis katarsis, utopinės sekundės erdvė, kurioje visi be išimties tampa geri. Visi kvėpuoja šia šventa akimirka, per kurią salėje tvyro mirtina tyla." Ši bendra patirtis leidžia nevilčiai tapti viltimi, o suskilusiam, fragmentiškam pasaulio vaizdui ir žmogui suteikia visumos, tapatybės vaizdą...

Vis dėlto mūsų Nacionalinės premijos „sistemoje" yra kažkas stebuklinga - žinia jos laureatus pasiekia prieš Kalėdas. Ir nors premija teikiama vasario 16 dieną, sureikšminant valstybės vaidmenį ir paryškinant premijos valstybiškumą, žinia jau būna įgijusi kitokią, galbūt dievišką prasmę. Nuraminančią širdį ir sąžinę, nes sakančią - pasirinkta buvo teisingai.

7MD.LT

 

 

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XIX)

    Kalbu apie saviizoliaciją patiriantį teatrą – kodėl taip nutinka? Kodėl šiandien svarbu statyti būtent tokią dramaturgiją ir būtent taip? Vienu atveju be atidžios analizės, kitu – su pernelyg atidžia.

  • Plaukti linoleumu

    „Naujasis Baltijos šokis“: jutau neapsakomą jaudulį ir laimę vėl galėti stebėti tokį aktualų ir kokybišką scenos meną. Po tokių ditirambų belieka laukti kitų festivalio spektaklių.

  • Iš mūsų vaidybų (XVIII)

    „Kaligulą“ pamačiau kaip svetimą arba pasiskolintą kaukę, kuria bandoma paslėpti savo veidą. Atrodo, kad Brazys naudoja jau užrašytos kalbos žodžius, tačiau pats ta kalba nenori nieko pasakyti.

  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.