Ėjom pro pastatą miesto centre, sakėm, koks gražus ir koks tuščias, žiūrėk, kokios įdomios detalės. Ėjom, praėjom, užmiršom. Daug tų gražių pastatų. Viešbutyje skaičiau storiausią renginių albumą, neieškojau, bet radau: kampinis namas, buvęs saugumo pastatas, du dešimtmečiai tuščias, užrakintas, balandžio pabaigoje bus atidarytas miestui ir jo svečiams, Europos kultūros sostinė čia prikurs savo akcijų ir tuo pačiu supažindins žmones su pastatu vaiduokliu, galima bus užsirašyti į ekskursijas. O miesto menininkai ir kiti inteligentai svarstė apie to pastato ateitį, nes viešbučio iš jo nepadarysi, nors pačiame centre, menininkų dirbtuvėms irgi netinka, aura ne ta, gal nebent kančios muziejui. Išėjau į miestą ieškoti, kur tas kampas su užrakintu namu vaiduokliu, visai čia pat, pasirodo, kasdien pro jį eidavom, tamsus ir gražus, su tom įdomiom detalėm, ir visas toks didelis, žvilgsniu neaprėpiamas. Ėmiau jį fotografuoti nuo kitos gatvės pusės, lyg užhipnotizuota traukiau ir traukiau (čia toks senoviškas žodis - nutraukti vietoj nufotkinti), jis netilpo į telefono objektyvą visu savo dydžiu, savo šešiais aukštais, aura ir istorija, jis tiesiog riogso ant šaligatvio, užimdamas dvi gatves, o greta restoranas, pavadintas „Vanago gūžta", atrodo. Buvau tikra, kad rašysiu, kai tą tamsų namą pagaliau atrakins balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, juk įdomu, juk įvykis, gal kas susigundys užeiti, kai bus Rygoje, Europos kultūros sostinėje, tiek renginių ten, akcijų, parodų, ir tos ekskursijos. Bet neparašiau.
O Vilniuje į tokios istorijos pastatą įėjau prieš kelis metus, bet ne į muziejų, o į archyvą, nes turėjau naivią, dabar aišku, kad naivią viltį sužinoti, iš ko 1969 metais jie sužinojo, kad dešimt mūsų klasės panų gėrė vieną šampano butelį vasario 16 d. Kitą rytą inspektorės kabinete visos po vieną turėjom pasakoti, kas ten įvyko, kokiai slaptai organizacijai priklausėm, kas tą gėdingą įvykį pakurstė, ir iš viso, kas mums pranešė, kad tokia vasario 16 yra. Ir mes, kurios ničnieko nežinojome apie jokią nepriklausomybę, kažką vapėjome, kas rytą kažkokie diedai vaikščiodami pirmyn atgal po inspektorės kabinetą mus klausinėjo, buvome svarstomos ir baudžiamos, mūsų tėvai savo darbuose irgi apsvarstyti ir pasmerkti, klasė išskirstyta, trys panos išmestos be teisės mokytis kitur ir visa tai buvo panašu į pasaulio pabaigą sulaukus šešiolikos metų. Todėl dabar, kai tame pastate veikia archyvas, nuėjau ir paprašiau 1969 metų bylos apie Salomeikos vasario 16-tąją 9 c klasėje. Man buvo įdomu, kurios pavardę pamatysiu ant skundo ar raporto, bet nėra tokios bylos, tai paprašiau, kad duotų viską, ką turi apie mokyklas ir vasario 16-as tais metais. Padavė kelis storus tomus, iš kurių supratau, kad kiekvienoje klasėje buvo kažkas, perduodantis, kas ką sakė, kaip juokavo ar dainavo, kokius piešinius piešė, bet ne jų raportus skaičiau, o atpasakojimus, surašytus rusiškai, tik apie mūsų klasę nieko neradau. Šviesu saugumo archyvo salėje, ir tas popierius su atpasakojimais nesudūlėjęs, raidės ryškios, bet ėmiau jų nebematyti, nuplaukė viskas. Likau neperskaičiusi.
...
Seniai pastebėjau, kad kūnas saugo psichiką nuo nepakeliamų žinių, nuo savęs kankinimo kitų kančiomis, o kai tai rodoma kine ir dar paspaudžiant visus pedalus, pradėjau visai nebeiti į kiną, nes, kaip sako mano draugas, kine juk visą laiką kažkas atsitinka. Esu pajuokinusi nemažai žmonių, pasakodama, kaip sprukau dar iš „Lietuvos" kino teatro salės, iš ilgiausios eilės vidurio, kai filme apie karą prie ligoninės vartų privažiavo tankas su ciniškais kareiviais, ir jų priartėjimas buvo tikra grėsmė neevakuotiems ligoniams. Kas man tie ligoniai, jie juk sugalvoti ir suvaidinti, jų net nėra, bet ėmiau dusti vien supratusi, kad tiems bejėgiams žmonėms neišvengiamai atsitiks kažkas klaikaus, ir aš būsiu to liudininkė.
Bet iš tikrųjų visai nejuokinga, nes pradėjau nebematyti kino, o kai vis dėlto kartais patenku, suprantu, kad per mano nežiūrėjimo metus jis žiaurėja, matyt, žiūrinčiųjų žvilgsniai atšimpa, reikia spausti, reikia perrėkti kasdienybės šiurkštumą. Ir kai atsirado galimybė pamatyti klasikinį „Easy Rider" ekrane, pirmiausia perskaičiau apie tą filmą, epizodas po epizodo, peržiūrėjau nuotraukas ir visas youtube ištraukas, sužinojau, kas kam nutiks, nes gerai ten nesibaigia, Amerika irgi, pasirodo, nemėgsta laisvų žmonių, naikina juos šalčiausiai, ir jei nežinočiau, būčiau baigusi seansą ties tuo epizodu, kai Nicholsonas su raideriais išvažiuoja ir jam ima grėsti miestelio visuomenės kruvinas kerštas. Kitos klasikos seansui taip nesiruošiau, nes Antonionio „Profesiją: reporteris" buvau mačiusi, ėjau pasikartoti filmo po daug daug metų ir kažkur per vidurį supratau, kad man galas, reikia ištrūkti, kažkaip išsivaduoti iš tos per visą filmą tykančios grėsmės. Keista, vėl ne kam kitam, o Nicholsonui grėsė, tik šįkart jis išsisukdavo, pabėgdavo, kol finale liko ir nesipriešino, ir po to ilgo ilgo kadro, kai rodo ne jį, o jo moterį, vaikštančią po kiemą ir laukiančią, ir galbūt suprantančią, ką ras grįžusi, po to kadro filmas baigėsi ir jaučiausi didingai, ne kad ištvėriau, o kad gavau gero kino dovaną. Užsidirbau ją.
...
Kai artėjo „Mūsų klasės" premjera, jaučiau pažįstamą įtampą, nes užtenka žinoti Slobodzianeko pjesės objektą ir nerimas jau čia pat, todėl gerokai iš anksto paprašiau teksto, norėjau iš lėto jį pažinti, įsileisti, o perskaičiau neatsitraukdama, pastėrusi ir žavėdamasi, pavydėdama autoriui sumanymo ir paprastumo. Po velnių, kaip gerai jis sugalvojo - visuomenė ir istorija per dešimt klasiokų, per smulkmenišką jų kasdienybę ir likimus, iš kurių susipina prieškaris, sovietmetis, karas, holokaustas, pokaris ir šiandiena su klaidžiais atsiminimais, kaip ten iš tikrųjų buvę. Lyg eitum per istorijos užkulisius ir girdėtum, ką veikia ir galvoja tie, kurie niekam niekada nebūna įdomūs, nes per maži ir nereikšmingi, o juk tai mūsų klasė, tas irgi jautru. Jie gal taip pat norėjo kada nors sužinoti, kas ką padarė, kad įvyktų tai, kas įvyko, o nesužinosi, nes yra tik atsiminimai ir jausmai, bet ne dokumentai. Perskaičiau ir nebebijojau. Laukiau.
Laukiau ne paminklo holokaustui, o tiesiog gero (įdomaus, jaudinančio, įtraukiančio) spektaklio, kuris smeigs aštrų pjesės peilį, sužeis, bet nekankins, o suteiks talentingo kūrinio pažinimo palaimą, turbūt tai ir vadimama katarsiu, nes praktiškai pjesė jį garantuoja, taip visada atrodo perskaičius puikiai parašytą veikalą. Kai klasė ėmė rinktis ir sėstis į tas senas kino teatro kėdes, kai stojosi po vieną ir po du (kam buvo lemta pasenti), kai klyktelėjo muzika taip šaižiai lyg žudomas paukštis, atrodė, kad štai jau pradedame kelionę, nužymėtą pjesės, pradedame tiksliame Marijaus Jacovskio scenovaizdyje po pasvirusiomis lubomis, po kuriomis tebesame, Marijus teisus, ir Yana Ross teisi, jas pasirinkusi. Bet kas atsitiko, kai prasidėjo pjesė, kai mūsų klasė ėmė prisistatinėti Slobodzianeko tekstais, kai vieno klasioko tekstą užgoždavo kito replika, nes kalbėjo jie, kalbėjo jų replikų įrašai, žviegė muzika, buvo daug judesio ir garso, o pjesė nyko, nors jos žodžiai buvo kalbami, šaukiami, vaidinami. Muzikantai dūdavo valsus ir polkas, pjesė tapo fonu muzikai, nors galbūt muzika turėjo būti fonas pjesei. Artistai vaidino velniškai gerai, nes jie yra velniškai geri artistai, bet ką reiškia gerai vaidinti, galbūt tai reiškia organiškai būti, jie tą moka, bet paklausk, apie ką jie gerai vaidina, ir nežinočiau ką atsakyti, pasakočiau kiekvieno epizodo turinį, perskaitytą pjesėje, o pjesė juk nėra epizodų suma, ir dar scenoje.
Žinau, kad kone kiekvieną „Mūsų klasės" vaidinimą žiūri teatro autoritetai iš užsienio ir kad Yana Ross kaskart išklauso jų superkomplimentų, kad spektaklis kviečiamas į festivalius, kad aš nemoku jo įvertinti, nors einu atvira širdimi, trokšdama prisijungti prie vertinančių, bet iš jų tarpo mane išmeta ne scenoje vykstantis karnavalas, o kad turinys ir forma lekia į skirtingas puses. Mes su Yana Ross sutarėme, kad daug įdomiau ir linksmiau būtų Lietuvos teatre, jei visi kalbėtų atvirai, užtat prisipažinsiu, kad po „Mūsų klasės", kur kluone sudeginta virš tūkstančio gyvų žmonių, išeinu dainuodama, ir publika foje vaikšto šypsodama, klegėdama, ir mano galvoje dar kelias dienas po to skamba valsai ir polkos, dunksi „dainuuuok ir šooooook". Gal per tai siekta kažko kito, pavyzdžiui, per karnavalą perduoti gyvenimo kontrastus ar priminti, kad viskas šalia, tragedija maišosi su komedija, bet komediją randu, o tragedija? O mūsų klasės likimų pynė, kuri virto istorija? Liko pjesėje.
...
Vėl skaitau Dmitrijų Bykovą, šįkart ne esė, o knygą apie Bulatą Okudžavą ir kažkaip ypatingai sunerimstu nuo to, kad 1945 m. gegužės 9-ąją, kai jam sukako 21, jis su draugu išgėrė butelį Kachetijos vyno Nr.8. Sakau, reikėtų to vyno ir dabar, nes šiemet gegužės 9-ąją Okudžavai būtų 90, tai gerčiau, vėl klausydama jo dainuojančio, šiek tiek atidėjusi skaitymą. Bykovas parašė storiausią knygą, kurios bent jau pirmas šimtas puslapių yra sovietijos politinė istorija, nes Okudžavos tėvus komunistus sunaikino komunistų režimas, tas aiškiai pasakyta įžangoje, ir tekstas smulkiai, detaliai, iš lėto artėja tėvo suėmimo ir sušaudymo, motinos įkalinimo link. Kažkada klausydavau Okudžavos dainų, branginau jausmus, kuriuos jos man kėlė, ir jų sukurtą „mažutį vilties orkestrą", o niekada neįsivaizdavau, net nepagalvodavau apie tai, ko negalėjau žinoti, nejaučiau tos naštos, kuri užgriuvo jų autorių, nuo paauglystės laikytą liaudies priešų sūnumi, dvidešimt metų net nežinojusį, kur jo suimtieji tėvai, kas jiems. „Keista, kad per tą laiką jis neatprato nuo vilties", rašo Bykovas. O kai po dar daugiau metų režimas žlugo, kaltės dėl tėvų komunistų jausmas vėl niokojo tada jau seną ir garsų sūnų, kuris visą gyvenimą rašė apie tėvus, kad nors taip juos susigrąžintų ir suprastų. Bykovo knyga tiršta, sunki, negailestinga, jis restauruoja epochą cituodamas dokumentus, Okudžavos romanus, kitų literatūrą, ir kai informacijos krūvis pasidarė nebepakeliamas, kai kampinis namas, prarijęs tėvus, užtemdė viską, užverčiau, atidėjau, nebeprisiliečiau, lyg neskaitydama išgelbėčiau keturiolikmetį vaiką nuo tėvų netekimo, septyniolikmetį - nuo karo.
Reikėjo valios, kad vis dėlto skaityčiau visa apsiniaukusi, nes mano tikrąja kasdienybe tapo 1937-ieji Rusijoje: tėvą suima, tardo ir sušaudo, tam pakanka penkių mėnesių. Jo jau nebėra, betgi apie tai nepranešdavo, todėl motina beldžiasi kur įmanydama, kad išvaduotų jį, bet gelbėtis reikia pačiai, ir su vaikais slėptis, nes penkiolikmečius suimtųjų vaikus irgi leista įkalinti ir žudyti. Kai suima ją, skaitymą vėl sulėtina vaizdas, kur sušaudytų vyrų areštuotas žmonas jauni sargybiniai gabena tolyn ir tolyn į lagerius, žemindami, mušdami, atiminėdami daiktus, o kai varo per aikštę, per klampiausias balas, staiga liepia „sustot!", „gult!"... Ir čia suprantu, kad nedega ne tik rankraščiai, nedega ir atsiminimai, o juk tie jauni šikniai su šautuvais, varę tas moteris ir tyčiojęsi iš jų, manė, kad niekas jų nemato, jie gali išsidirbinėti ir niekas niekada nesužinos. Sakoma, Dievas mato, bet pakanka ir to, kad mato žmogus, mato, atsimena ir liudija, tegu be pavardžių, tegu nerodydamas pirštu, bet niekas niekur nedingsta. Kiekviena akimirka, kiekvienas poelgis virsta istorija, ir didesnės drąsos reikia, kad į ją sugrįžtum ir iš naujo išgyventum, ją užrašytum, surežisuotum ir suvaidintum, o ne perskaitytum.
Bulato Okudžavos „Давайте восклицать..." >>>>
„Молитва" >>>>