Nors Vilnius dar pusantro mėnesio formaliai vadinsis Europos kultūros sostine, jau seniai aišku, kad šis unikalus projektas buvo aukso puodas, kuriuo vargšė Lietuvos kultūra taip ir nesugebėjo pasinaudoti.
Kas dažniausiai atsitinka, kai vargšas laimi aukso puodą? Laimingasis įgyja daugybę draugų ir giminaičių, netgi tokių, kurių neįsivaizdavo turįs. Jis surengia prašmatnią puotą. Prisiperka reikalingų ir dar daugiau nereikalingų daiktų.
Jo namuose netrukus apsilanko aferistai, kuriems nepavyko įsitrinti tarp draugų ir giminaičių. O pavydūs kaimynai diena po dienos praturtėjusį vargšą traukia per dantį, kaip jis nemoka elgtis su pinigais.
Galiausiai tokio turtuolio sąskaita ištuštėja ir jis lieka prie suskilusios geldos. Euforiją pakeičia depresija: „Geriau to aukso puodo nebūčiau laimėjęs!“
Jeigu galėtume padaryti projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) rentgeno nuotrauką, išvystume visus nelaimingojo varguolio su aukso puodu nuotykius.
Joje matytųsi ir už 2 mln. litų vokiečio G.Hofo surengta fejerverkų puota, ir aferą primenantis islandų dainininkės Bjšrk koncertas, kuriam Kultūros ministerija skubos tvarka atseikėjo 800 tūkst. litų.
Pamatytume ir kultūros draugais staiga apsimetusių politikų, kultūros veikėjų ir valdininkų, kuriems rūpėjo tik pagriebti milijoninio VEKS biudžeto (200 mln. litų skirta sostinės infrastruktūrai, 100 mln. litų – renginių programai) valdymą, veidus.
Tos maitvanagių peštynės apogėjų pasiekė 2008 metais. Tada Vilniaus savivaldybė nieko nepaaiškinusi nuo VEKS renginiams paskirtų beveik 16 mln. litų nusuko 4 mln. litų.
O liberalcentristo J.Jučo vadovaujama Kultūros ministerija trinktelėjo durimis padarydama tūkstantmečio klaidą – vietoj 2009 m. VEKS renginiams numatytų 40 mln. litų Vyriausybei pateikė prašymą VEKS skirti tik 24 mln. litų. Pasak J.Jučo, kai buvo pastebėta ši buhalterinė klaida, ją ištaisyti jau buvo vėlu.
„Klaidos“ neištaisė ir A.Kubiliaus Vyriausybė, kuri, teisindamasi ekonomine krize, 2009 metų VEKS renginiams skyrė 27 mln. litų. „Tai košmaras ir katastrofa, kuri niekada negalėtų įvykti Vokietijoje“, – taip VEKS biudžeto sumažinimą 40 proc. apibūdino vokiečių žiniasklaida.
Minėtoje rentgeno nuotraukoje atsispindėtų ir projekto renginių programą administruojančios viešosios įstaigos VEKS nuodėmės: reikalingi ir nereikalingi renginiai, įgūdžių ir kompetencijos stoka, išpūstos sąskaitos, labiau primenančios grožinį kūrinį nei valdžios dokumentą.
Išvystume ir pavyduolių chorą. Prie jo, diriguojamo tik pagalius į ratus mokančio kaišioti, tačiau krislo savo akyje neįžvelgiančio visuomenės veikėjų būrelio „ekspertai.eu“, pamažu prisidėjo didžioji dalis tautos.
Keista, bet tautai visi VEKS renginiai susivedė į vieną – 100 tūkst. litų kainavusį V.Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ vamzdį. Bet kodėl niekas nepurkštauja, kad dailaus veidelio V.Kudirka, išdygęs sostinės centre, kainavo nei daug, nei mažai – 3,5 mln. litų?
Tokia tautos reakcija – tikra euforijos (dar 2007 metų pabaigoje atliktų tyrimų duomenimis, 81 proc. lietuvių džiaugėsi, kad Vilnius taps Europos kultūros sostine) virtimo depresija (dabar esą visi menininkai, net ir nesusiję su VEKS, turėtų tupėti cypėje) išraiška.
Visi tarsi pamiršome, kad jeigu ne VEKS, nebūtume matę gruzino N.Pirosmanio paveikslų, grožėjęsi pavykusiomis naujosios Nacionalinės galerijos parodomis, su šypsenomis vaikščioję naktinio Vilniaus gatvėmis per Kultūros naktį, masiškai kūrę Vilniui skirtus haiku.
Kita vertus, tos kelios dešimtys pavykusių renginių paskendo rietenų, ambicijų, aferų katile. Žinoma, prie VEKS fiasko prisidėjo ir pasaulinė ekonomikos krizė. To nepaneigsi, bet visos kaltės jai irgi nesuversi.
Tad ar turėtume sau prisipažinti, kad visiems mums būtų geriau, jei Vilnius Europos kultūros sostinės titulo nebūtų gavęs? Gal ramiau, bet tikrai ne geriau.
Juk tuomet būtume nesužinoję, kad Lietuva dėl bendro proto stygiaus valstybėje ir kultūros valdininkų galvose paprasčiausiai dar nepribrendusi europiniams projektams, susijusiems su dideliais pinigais.
Būtume manę, kad Kultūros ministerija rūpinasi kultūra, nors iš tiesų jau kelerius metus ji yra didžiausias Europoje kultūros priešas. Ir nebūtume dar sykį įsitikinę, kad Lietuvoje vis dar mažiausiai paisoma įsipareigojimų, net tarptautinių sutarčių.
Mūsų kaime iki šiol šokama ir dainuojama į skolą, o atlygį artistai gali tikėtis atgauti po metų kitų. Niekingas faktas – valstybė už VEKS renginius skolinga 800 tūkst. litų.
Lieka dėkoti apvaizdai, kad Europos vyrų krepšinio čempionatas Lietuvoje vyks po dvejų metų, o ne šiemet, nors valdininkai jau šįmet labai norėjo apžioti ir jį, ne tik VEKS ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimą.
Bet ar 2011-ųjų Europos krepšinio čempionatas – ne toks pat aukso puodas, kurį galime lengvabūdiškai iššvaistyti?
