Marius Kraptavičius
Šokio spektaklis „Bala žino" - trijų šešerių metų vaikams. Koks jis turėtų būti? Ką jūs, kūrėjai, su tokio amžiaus vaikais ketinate daryti? Parodyti, šokti, per judesį, kūno plastiką išsakyti - ką, kaip? Išties - bala žino.
Abejonių genamas, šaltuko vejamas, remdamasis į vaikų rašytojos (ir ne tik vaikų) autoritetingą patirtį bei išmonę, nukakau į Menų spaustuvę Vilniuje. Ten, ties slenksčiu slydinėja mamos ir tėčiai - jauni, vedini ar nešini sūnumis ir dukromis.
Tai - miela staigmena; močiutės ir seneliai neseniai buvo etatiniai vedliai į teatrus; dabar tegu gyvena savo gyvenimą. Garbesnio amžiaus tik mudu - aš ir rašytoja G. A.
Rašytojos nuomonės neišgirdau, išskubėjo, gal į savo Vėjų miesto pasakas...
- Tavo ir pirštinės sudrėkusios, - padėdama nurėdyti savąjį žiūrovą, pastebėjo spektaklio režisierė Birutė Banevičiūtė.
Viskas vyksta čia pat: drabužinė ir žiūrovų salė - viena patalpa; mažieji sodinami kuo arčiau, ant kilimo, o mudu - atokiau, aukščiau, šalia operatoriaus. Juk pačiupinėti nieko nenorėsime - nei dekoracijų, nei šokėjų, neklausinėsime, nekrykštausime. Viskas ir taip aišku.
Anaiptol. Neaišku. Klausinėsiu. Ir dar kaip. Sukurti spektaklį būtent tokį, būtent tokiems vaikams choreografę Birutę Banevičiūtę paskatino Švedijos ambasados kultūros atašė Lietuvoje Torstenas Shenlaeras, dabar, šokėjų liūdesiui, jau išvykęs.
- Jie, skandinavai, šokio spektaklius mažiems vaikams seniai stato. Išugdyta savita kūrimo metodika, vyksta festivaliai, o jų metu - ir seminarai. Mūsiškiai žengia pirmuosius žingsnius. „Bala žino" yra bene pirmas toks spektaklis Lietuvoje, - pasakojo choreografė.
Nenorėčiau sutikti su Birute Banevičiūte. Kiekvieno Lietuvos teatro prestižas, gal net ir kvota, savo repertuare turėti spektaklių vaikams. Kai kurie prabyla dabarties, šiuolaikine kalba. Jaunatviški vėjai - „Keistuoliuose„. Ką kalbėti apie „Lėlės“ teatrą, ten jie mus, suaugusiuosius skriaudžia.
Operos ir baleto teatras taip pat stato vaikiškas operas, baletus. Kokio amžiaus vaikams? Sunku pasakyti, nesu dažnas vaikiškų spektaklių lankytojas, bet teatruose teko matyti įvairaus amžiaus vaikų. Jų reakcijos, kaip ir čia - įvairiausios. Net Lietuvos kamerinio orkestro koncerte Palangoje sėdėjau šalia dviejų mažamečių. Ir nei vieno klausimo, nei vieno garso ar pasimuistymo. Išties - bala žino, nuo kelių metų ką galima žiūrėti, skaityti, klausyti.
Šokio spektaklio „Bala žino" sumanytoja, režisierė ir choreografė - B. Banevičiūtė, muzikos autorė - Rasa Dikčienė. Muzika elektroninė, įterptas ir postringaujančių, čiauškančių vaikučių garso įrašas. Savaip jie kalba: ką ir kaip suvokia, kas vyksta scenoje, dažnai tik jiems vieniems suprantama kalba. Pasigedau muzikos instrumento tikro garso, pažįstamo ir labiau suvokiamo. Pristigo melodijos.
Scenos apipavidalinimas - minimalus. Išpieštame audekle žmogaus veidas: akys, atvira burna, kyšo raudonas liežuvis, matosi dantukai - gal tai vaiko veidas? Vengiama ryškių spalvų, kostiumai pilkšvų tonų, paryškintos tik detalės. Tokį scenos vaizdą sukūrė dailininkė Indrė Pačėsaitė.
- Kas čia šoko? - po spektaklio klausė publikos B. Banevičiūtė.
- Tetos šoko, - atsakė balselis.
Taigi tetos, šiuolaikinio šokio atlikėjos - Giedrė Subotinaitė ir Edita Stundytė. Pasak Giedrės, šokdama netapo trijų metukų mergaite, tai ne vaikų spektaklis, o spektaklis vaikams. Tą tai supratau, bet kodėl kalba vaikai, o šoka tetos?
Artistės puikiai įvaldžiusios šiuolaikinio šokio techniką, judesys spektaklyje nėra įmantrus, vengiama ir imituojančių tekstą judesių. Tačiau dviem šokėjoms, nors spektaklio trukmė - tik pusvalandis, nėra lengva užvaldyti scenos erdvę, sukurti atitinkamą nuotaiką, o juo labiau išlaikyti spektaklio tempą.
Labiausiai pasigedau poetinės spektaklio metaforos. Judesiu atskleidžiamas vaikų postringavimas spektakliui nesuteikė meninio patrauklumo. Bet gal mažiesiems žiūrovams suprantamesnis, aiškesnis būtent toks sprendimas?
Žiūrovų nuotaikų prieš, per ir po spektaklio būta įvairiausių. Kas džiaugsmingai krykštavo, norėjo bendrauti, dalyvauti spektaklyje, kas bailiai gūžėsi prie tėvelių, ką kiti reikalai prispyrė - teko išvesti.
Spektaklis prasidėjo ir baigėsi - įvyko. Bet kur glūdi jo paslaptis, kada ir kur įvyko stebuklas? Gal po spektaklio, kai viską galima buvo paliesti, pačiupinėti. Tada tampa visai viskas aišku arba beveik aišku - bala žino.
