Abejojama „Auksinių scenos kryžių“ skyrimo tvarka

2012-04-08 lrt.lt, 2012 04 06
bernardinai.lt nuotrauka

aA

Margarita Alper

Kasmet per teatro dieną teikiamų Auksinių scenos kryžių apdovanojimų geriausiems teatralams tvarka pančioja ir pačius kūrėjus, ir komisijos narius.

Auksinių scenos kryžių komisija - 9 žmonės: teatro, šokio, muzikos kritikai - kasmet renka geriausius teatralus. Nominantus apdovanojimui gauti gali teikti teatrai, koncertinės organizacijos, tačiau ne teatro kritikai bei komisijos nariai.

Tokia tvarka, kai patys teatro profesionalai negali įtraukti jokių spektaklių, bet gali rinkti tik iš jiems pasiūlytų, šiek tiek komplikuoja darbą. O kita vertus, jei sukurtas geras spektaklis nepateikiamas, jis negali būti ir vertinamas. (MF prierašas: šią tvarką nustatė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, prašiusi STT ištirti, ar tai nebūtų neskaidru. STT manymu, siūlymas pačiai komisijai teikti kandidatus ir juos vertinti „yra ydingas antikorupciniu požiūriu“. Bet STT nekliuvo pačių teatrų siūlymas juos apdovanoti.)

Jei komisijai būtų suteikta laisvė pačiai išrinkti pretendentus iš visų, tvarka būtų geresnė nei dabar, kai pirmiausia mes turime susipažinti su popieriais, o paskiau pagal tuos popierius organizuoti išvykas, peržiūras ir tik iš ten rinkti laureatus", - kalbėjo menotyrininkas, komisijos pirmininkas Helmutas Šabasevičius.

Paraiškas gavus, komisija per du mėnesius turi pateikti nominantų sąrašą. Šiemet jie rinkti iš 60 paraiškų.

„Kol kas teatrai siūlo tuos, kuriuos jie gali įstatyti į spektaklius, kuriuos rodo tuo metu, kai komisija gali pasižiūrėti - nuo sausio 15 d. iki kovo 15 d. Dėl to išslysta iš dėmesio tai, kas buvo iki tol. To nevadinčiau nei tingumu, nei piktybiškumu, tiesiog choreografui kartais neateina į galvą pasiūlyti šokėjo, kartais neleidžia sąžinė, jei teatras mažas, kartais tie patys kuria, tie patys administruoja, tai kaip čia siūlysi pats save", - dabartinės tvarkos trūkumus vardijo šokio kritikė, komisijos narė Vita Mozūraitė.

„Teatrų, kaip institucijų, pagrindinė funkcija - statyti spektaklius ir kiek galima geresnius. Visų kitų - juose apsilankyti, įvertinti. Man rodos, teatrai neturėtų patys siūlyti nominantų. Tam yra komisija, ekspertai, gausybė tarybų. Jei tokia komisija būtų sudaryta remiantis kriterijais, kurie iš tikrųjų būtų kompetentingi, manyčiau, kad teatrai tokiame procese dalyvauti neturėtų, nes mūsų funkcija - statyti spektaklius. Tai net tam tikras etikos klausimas: ne tik pastatyti, bet ir pristatyti... Nemanau, kad taip turėtų būti", - dėstė Nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas.

Kultūros ministras sako, kad dėl komisijos darbo tobulinimo galima diskutuoti, skeptikų atsiranda bet kokios komisijos darbo atžvilgiu, bet, jo teigimu, esanti tvarka yra gera.

„Aš galimybę greitai ir radikaliai keisti situaciją vertinu skeptiškai. Jei patys nariai siūlytų nominantus, tai būtų netinkamas būdas. Patys nariai to daryti neturėtų, niekas negali būti teisėjas savo byloje. Turi būti atskirai siūloma ir atskirai vertinama", - aiškino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak komisijos narių, nors tvarka nėra tobula, lyginant su pernai metais, bent jau pavyko atsisakyti nuostatos, kad tas pats menininkas negali gauti „Kryžiaus" keletą metų iš eilės. Nuostatose nurodyta, kad iš viso turi būti įteikta 17 apdovanojimų, tačiau nominacijas įvardija pati komisija, todėl jos gali keistis. Šiemet atsisakyta muzikinio teatro, šokio, baleto nominacijų. Taip, anot komisijos, atsitiko dėl to, kad nebuvo apdovanojimo vertų ir taip norima pakelti apdovanojimo prestižą.

Šiemet lėlių teatro nominacijai pristatytas tik vienas darbas. Stalo teatro, pernai apdovanoto „Kryžiumi" už geriausią lėlių teatro spektaklį, teigimu, vertinimo sistema yra gerokai atsilikusi, nes yra daug spektaklių, kurių žanrą sunku apibrėžti. Kita vertus, spektakliai suaugusiesiems išskirstomi į daugybę nominacijų, o teatrui vaikams atitenka tik viena bendra nominacija.

„Mes jaučiamės nuskriausti. „Rimti teatrai„ turi ir dailininką, ir scenografą, ir kompozitorių, pagrindinį atlikėją, vyrą, moterį, o vaikų teatrai, tuo labiau lėlių, nieko neturi, tik spektaklį. O žmonės juk dirba, kuria“, - kalbėjo VšĮ „Stalo teatras" vadovė Saulė Degutytė.

Pasak Auksinių kryžių vertinimo komisijos, ketinama susitikti su Kultūros ministerijos atstovais dėl tvarkos tobulinimo, ypač dėl terminų, nes pagal esančią tvarką 60 pasiūlytų spektaklių reikia pažiūrėti per du mėnesius, ir ne visi teatrai turi galimybę tuo metu vaidinti spektaklius.

LTV „Panorama“

 

Komentarai
  • Iš bloknoto (70)

    Labiausiai įsiminė labai jau vilsoniškai aitri Berniuko tema – lyg operos suvokimo raktas – ir nenusakomas Šiaurės grožis, jos didybė, leidžianti įvairiai ją suvokti, ir jau minėtas įspūdingas Vyro (suaugusio Berniuko?) nevilties šokis pabaigoje.

  • Nomadės šokis ir šuolių epocha

    Emilijos Tumės herojė ir jos kūryba „Nomadės šokyje“ nei padidinta, nei suvulgarinta. Autorė šokio ir laiko tėkmę tiria su akademiniu tvirtumu, o į pačią šokio stichiją žengia su nuolankia ir jautria viešnios pagarba.

  • Laiškai iš „Sirenų“

    Šūkis „Teatras yra pabėgimas“ atrodo provokuojančiai apgaulingas, nes kad ir į kokį savitą scenos pasaulį nukelia kūrinys MAMI, jis „nepabėga“ nuo skaudžių būties aspektų. <...> O ar teatras yra pabėgimas iš tikrovės, ar būdas dar giliau į ją panirti?

  • Prãdžios, kurios neturi vienos formos

    Galbūt „Išeities taško“ vertė ir slypi galimybėje jaunąjį teatrą pamatyti ne kaip dar nebaigtą būsimojo versiją, o kaip teatrą, kurio kūrėjų pasirinkimai dar ypač gerai matomi. Taigi „išeities taškas“ čia nėra vien graži metafora.

  • Keistos emocijos nesvarumo būsenoje

    „Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.

  • „Helium 2026“: savęs nepavijusio laiko paradoksas

    Festivalio užduotis neapsiriboja vien pristatyti gerus spektaklius – jis taip pat kuria progą susitikti su dar neatrastais kūrėjais, o kartais būtent šis pirmasis susitikimas ir tampa vertingiausia festivalio patirtimi.

  • Pasaka tarp undinių, pelenų ir šikšnosparnių (darbinis pavadinimas)

    „ConTempo“: apie pirmus profesinius žingsnius, jaudulio neslepiančius jaunuolius ir improvizacijos išsisukti iš bet kokios situacijos meną pažabojusius scenos senbuvius.

  • Iš mūsų vaidybų (XXXV)

    Teatro kritiko santykis su premjera visuomet kiek paradoksalus. <...> Todėl kyla klausimas: ar kritikas turėtų vertinti kūrinį būtent jo gimimo akimirką, ar vis dėlto palaukti, kol spektaklis įgaus didesnį stabilumą?