Kino juostų ir vaizduotės tankumyne

Rūta Oginskaitė 2014-05-07 lrytas.lt, 2014 05 06

aA

Rolando Kazlo ir „cezario grupės“ premjera „Tankumyne“ gali pasitarnauti kaip kultūros istorijos žinių viktorina. Šįkart inscenizavimui R.Kazlas pasirinko japonų rašytojo Ryūnosuke‘s Akutagawos novelę, kur septyni personažai pasakoja, ką žino apie vieną nužudymą. Vadinasi, apie tą patį įvykį sužinome septynias interpretacijas.

Iš trumputės novelės R.Kazlas ir penki „cezario grupės“ aktoriai sukūrė pusantros valandos spektaklį. Jo vaizdiniai remiasi ne japonų menu, o greičiau senuoju, nespalvotu Holivudo kinu su gražia moterimi, doru vyru, klastingu gangsteriu ir epizodiniais komiškais veikėjais.

Personažus Neringa Keršulytė stilingai aprengė juodai baltais prieškario kostiumais.Veiksmą rėmino scenografės Elvitos Brazdylytės sukabintos vertikalių juodų ir baltų kaspinų užuolaidos, primenančios kino juostas. Avanscenoje lavoną vaizdavo spalvotu atlasu uždengta figūra, primenanti „Oskaro“ skulptūrą.

Pasirodo, jie komikai

Jau per premjerą apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“ įsitikinome, kad R.Kazlo režisūrinė vaizduotė geba sutverti ilgiausius bežodžius vaidybinius etiudus. Ir spektaklis „Tankumyne“, kol pradėjo pasakoti nužudymo istoriją, rodė giedrą, linksmą įsimylėjėlių pasivaikščiojimo priešistoriją. Ir kiekvienas iš septynių ilgesnių ar trumpesnių monologų turėjo – kaip tai pavadinus? – aplinkistorijas, o kiekvieno personažo pasirodymai – tiesiog nušlifuoti koncertiniai numeriai.

Tarkime, R.Akutagawos keliaujantis vienuolis novelėje „Tankumyne“ turi vos keliolika eilučių teksto. R.Kazlo spektaklyje jis virto prašmatniu ir komišku šventiku švaruoliu. Jį vaidinantis Vytautas Kontrimas nešiojasi ne kryžių, o šepetį, ir kol juo išsivalo sutaną, skruostus, batus, dantis, publika sočiai prijuokinama. O tai tik jo epizodo pradžia!

Ką tas personažas paliudijo, neatsimenu, bet manipuliacijos su šepečiu, skylėta skrybėle ir ypač su degtukais, išliko. V.Kontrimas, pasirodo, turi komiko gebėjimų, ir R.Kazlas padėjo aktoriui juos pagaliau atskleisti.

Gražuolė Brigita Arsobaitė šįkart paversta gedinčia sene bekrauju veidu, kuris ilgainiui virsta numirėlės kauke, ir visa tai vėlgi su komiškais prieskoniais. O kitąkart senę vaidins Vilma Raubaitė, nes abi „cezario grupės“ aktorės „Tankumyne“ bus gražios ir negražios pakaitomis.

Keli nužudymo variantai

O jau buvau įpratusi, kad „cezario grupės“ valdantysis komikas yra tik Julius Žalakevičius. Jis „Tankumyne“ – elegantiškas gangsteris baltu kostiumu ir siaurais ūseliais. Plėšikas, prievartautojas. Tai jis pasako svarbius šitam literatūros ir teatro kūriniui žodžius apie žmogaus nužudymą: kad užmušti galima ne tik kardu, bet ir valdžia, pinigais, o kartais – giriamaisiais žodžiais. Kraujo nebus, tačiau ar nuo to kaltė nėra sunkesnė – taip svarsto plėšiku vadinamas Tadzemaru.

R.Kazlas pastiprino šiuos žodžius vaizdu. Valdžia – tai aukso grandinė su ženklu, kurią Tadzemaru padėjo ant lavono krūtinės. Giriamieji žodžiai – gerai atpažįstamas valdiškas aplankas, kuriame paprastai teikiami garbės raštai. Pinigai tai pinigai, pro juos, susuktus į tūtelę, J.Žalakevičiaus gangsteris pasižiūrėjo į publikos tankumyną.

Šeima, patyrusi tragediją – nepaprastai graži Vilmos Raubaitės Masago ir lyriškas Pauliaus Čižinausko Takehiro. Jis nužudytas, o kieno kaltė – ar Tadzemaru, kuris vyro akyse prievartavo žmoną, ar žmonos, kuri liepė nužudyti tai regėjusį vyrą, ar tiesiog žmonos nepasitikėjimas ir jos nemeilė atėmė žmogui gyvybę – čia jau ir novelės, ir spektaklio mįslė.

Sukurti savo kūrinį

Spektaklį žiūrėti smagu, „cezario grupę“ mėgstu, R.Kazlą gerbiu ir vertinu, tik nenoriu būti žudikė, apsiginklavusi meilikaujamais žodžiais.

R.Kazlo režisūrinės vaizduotės vaisius raškyti įdomu, tuo labiau, kad kiekvienam spektakliui jis atidžiai ruošiasi ir toji vaizduotė netuščiai trykšta. Bet kai menininkas tiek dosnus, jis kartais įsižaidžia ir užmiršta stabdžius, o spektaklio mintis apsivelia, pasislepia po režisūriniu plepumu. Tuo labiau, kad komiškoji premjeros „Tankumyne“ dalis ir gausesnė, ir įtaigesnė už tragiškąją, kur daugiau blaškymosi ir abstrakčios kentėjimo plastikos (V.Raubaitės Masago scenos).

Monologai tiesiog pralošia judesio scenoms, ypač kai P.Čižinauskui nužudytojo vėlę tenka vaidinti uždengtam ilgų baltų kaspinų kauke. Keistas įvaizdis. Kai P.Čižinauskas vaidina „dviese“ su savo herojaus paltu ir srybėle, pamautais ant lazdos – jau tikriau ir jautriau.

Po premjeros „Tankumyne“ atminty lieka išdailintas paveikslas, kuriame tiek pripaišyta, tiek primarginta, kad išvadai gal tiks R.Akutagawos aforizmas: „Klasikų laimė ta, kad jie mirę. Mūsų ir jūsų laimė, kad jie mirę“.

Arba kitas: „Literatūros kūrinio vertinimas yra menininko ir kritiko bendradarbiavimas. Kitaip tariant, nagrinėdamas kito kūrinį, kritikas viso labo bando sukurti savąjį“.

Tai ir sukūriau.

Aktorius tampa režisieriumi

Aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Kazlas kaip režisierius ir poezijos skaitovas debiutavo 2009 m. vasario mėnesį, „Lėlės“ teatro scenoje pastatęs monospektaklį „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus poeziją.

2009 m. lapkritį įvyko R.Kazlo spektaklio „Palata“ premjera Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje – tai Antono Čechovo apsakymų „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ inscenizacija.

Po metų Jaunimo teatre R.Kazlas inscenizavo JAV rašytojo Hermano Melville‘o apsakymą „Raštininkas Bartlbis“, kuriame vaidina Teisininką.

2013 m. spalį R.Kazlas „Lėlės“ teatro scenoje pastatė spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą“, kurio temą įvardijo kaip „fantaziją apie poetą Kristijoną Donelaitį“. Šiame spektaklyje jis atlieka pagrindinį vaidmenį.

„Tankumyne“ – pirmoji R.Kazlo premjera, kurioje jis nevaidina.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Bestuburiai žmonijos skeletai

    Lietuvoje „niekas“ ir „tuštuma“ paprastai yra šalutinis produktas. „Zonder“ šie reiškiniai yra temos, objektai, nuotaika, tikslas – jie sąmoningai iškeliami kaip vertingas laisvalaikio praleidimas.

  • Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

    Kūrybingas ir preciziškas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.

  • Apie spektaklį, kurio reikia jo kūrėjams

    „Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

  • Žodynas antropocenui paaiškinti

    Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.

  • Meilės apraiškų variacijos

    Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?

  • Pasaulį dovanų

    Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.

  • Vieni kitų vedami

    „Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.

  • Viskas nebus gerai

    Spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų.