Operose – ir humoro dozė

Asta Andrikonytė 2011-04-18 lrytas.lt, „Mūzų malūnas” 2011 04 18
Scena iš „Operos ID”. Kęstučio Serulevičiaus nuotrauka

aA

Vilniuje šeštadienį pasibaigusio 4-ojo Naujosios operos akcijos (NOA) festivalio repertuarą papildė penki nauji kūriniai.

Visus festivalyje parodytus kūrinius vadinti operomis kažin ar vertėtų. Atrodo, būtent žanrinis NOA neapibrėžtumas labiausiai ir įkvepia šio festivalio kūrėjus, intriguoja publiką.

Kokybiškos šiuolaikinės operos gal net nesutrauktų aštuonias dienas pilnutėlių „Menų spaustuvės“ salių kaip NOA eksperimentai. Mat festivalio rengėjos „Operomanijos“ ideologai viešai skelbiasi prodiusuojantys unikalias operas, kokių niekas kitas Lietuvoje nestato.

Tačiau dar neaišku, ar solidžių salių publika jas tokias - be muzikinio dramaturginio užtaiso, balansuojančias ties teatro eskizo, performanso riba - norėtų matyti.

Šiemet kritikai bene daugiausia profesionalumo įžvelgė haiku operoje „Sniegas“ (libreto autorius ir kompozitorius Jonas Sakalauskas, režisierė ir choreografė Rūta Butkus, scenografai Sigita Šimkūnaitė, Arūnas Paslaitis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė) ir operoje „Geros dienos!“ (Vaivos Grainytės libretas, Linos Lapelytės muzika, Rugilės Barzdžiukaitės režisūra).

Tai stilingi, vientisi ir muzikos atžvilgiu ambicingesni už kitus spektakliai. Jiems rimtai pasirengė artistės - dainininkė Agnė Sabulytė („Sniegas“) ir pagal tipažus atrinktų kasininkių choras bei džiazo pianistas Kęstutis Pavalkis („Geros dienos!“).

Opera „Geros dienos!“ gaiviai ir su humoru prisilietė prie festivalio pasirinktos lyg ir ne itin patrauklios socialinės temos, leisdama įsiskverbti į kasininkių galvoje verdantį gyvenimą.

Dominavo garsų dizainas

Aktuali ir įdomi savo techniniu arsenalu buvo opera „ID“ apie virtualiąsias aistras, sukurta Lietuvos, Belgijos, Norvegijos, JAV ir Didžiosios Britanijos menininkų.

Ji geriausiai išreiškė NOA kolektyvinės kūrybos idėją. Pagal šią idėją visos šiuolaikinės operos sudėtinės dalys yra lygiavertės - kompozitorius nėra pagrindinis autorius.

„ID“ komanda (kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, režisierė Yanna Ross, scenografė Simona Biekšaitė, videomenininkas Mykolas Budraitis, animatoriai) drauge kūrė visą operą. Jie repetavo net pasitelkdami kompiuterinę programą „Skype“, kaip bendrauja ir šio spektaklio herojai.

Išradinga „ID“ muzika prilygo, kaip ir daugelyje kitų NOA kūrinių, garsų dizainui. Kur kas svarbesnė atrodė personažų pasakojama istorija ir jos vaizdinis įprasminimas.

Taigi NOA steigėjų tvirtinimas, esą akcijos autorių kūrybos atspirtis yra muzika, abejotinas.

Tradiciškai, gal net ir pernelyg, į operą festivalyje pažvelgė kompozitorius Mykolas Natalevičius. Jo kūrinio „Galinė linija“ apie narkomaniją arijos ir duetai, atliekami pripažintų solistų (tarp jų buvo Vytautas Vepštas, Eugenijus Chrebtovas ir net Algirdas Janutas), dvelkė Vytauto Klovos „Pilėnų“ estetika ir banalokais miuziklais.

Dirba be užmokesčio

Smelkėsi įtarimas, kad NOA autoriai ne itin domisi tuo, kas vyksta šiuolaikinės operos pasaulyje. Juk Lietuvos festivaliuose rodyta daug efektingų užsienio ir lietuvių autorių šiuolaikinių operų, kurios galėtų būti gairės kūrėjų kelyje.

Žinoma, repetuojant solistų namų koridoriuose ir negaunant nei lėšų idėjoms įgyvendinti, nei užmokesčio už darbą NOA kūrėjams sunku išvengti mėgėjiškumo. Lieka tik stebėtis neblėstančiu jų entuziazmu ir publikos susidomėjimu.

Haiku opera „Sniegas”. Jurgio Sakalausko nuotrauka
Haiku opera „Sniegas”. Jurgio Sakalausko nuotrauka

Pats festivalis kukliomis išgalėmis plečia edukacines programas ir tarptautinius ryšius - NOA susidomėjo netgi operos teatrus ir festivalius vienijantis europinis tinklas „Opera Europa“, tariamasi dėl bendrų projektų su užsieniečiais.

Jau šiemet į NOA projektus įsitraukė daug užsienio menininkų, kuriuos į Lietuvą atvedė kūryba ar bičiulystė su svetur nublokštais lietuvių kūrėjais.

Didelio susidomėjimo festivalyje sulaukė Londono šiuolaikinio muzikos teatro kompanijos „Vocal Motions Elastic Theatre“ atstovų dirbtuvės, skirtos improvizacinei operai.

Opera verčia diskutuoti

Galbūt estetinę NOA platformą ilgainiui išgrynins kritikai? Paaiškėjo, kad norinčių vertinti naująsias operas yra ne tik tarp muzikologų ir teatrologų, bet net tarp filologų, filosofų, politologų.

Tokia marga kompanija - daugiau kaip 20 jaunų žmonių - panoro dalyvauti pirmąkart surengtame NOA recenzijų konkurse.

Šiems naujokams festivalyje įvykusioje kritikų apskritojo stalo diskusijoje kone labiausiai ir rūpėjo išsiaiškinti, kas NOA požiūriu yra opera. Bet nepavyko.

NOA - gražus jaunimo proveržis

Zita Bružaitė, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė:

„Aš gerai suprantu NOA entuziastus, norinčius išreikšti save per teatrą. Kur jiems eiti, iš ko laukti kvietimo?

Juk nacionalinėse scenose gyvuoja kiti formatai.

Vadinasi, jiems reikia kurti savąjį. Tai patyrė ir mano karta. Dalyvavome Muzikinio veiksmo festivaliuose, eksperimentavome, tikėjome savo idėjomis.

NOA - toks pat gražus jaunimo aktyvumo proveržis. Aš žvelgiu į šios akcijos kūrinius kaip į eskizus, kurių dalis galbūt ir galėtų būti išplėtoti rimtose scenose.

Vis dėlto spėju, kad ir po 5-10 metų NOA kūrybą geriausiai apibūdins žodis „akcija“.“

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Bestuburiai žmonijos skeletai

    Lietuvoje „niekas“ ir „tuštuma“ paprastai yra šalutinis produktas. „Zonder“ šie reiškiniai yra temos, objektai, nuotaika, tikslas – jie sąmoningai iškeliami kaip vertingas laisvalaikio praleidimas.

  • Pasaulis užtiktasis išmoningas, kaip užmojis svajotojo

    Kūrybingas ir preciziškas scenos technologijų panaudojimas verčia prisiminti malonumą kone vaikiškai nustebti ir žavėtis vikriomis teatrinėmis apgavystėmis.

  • Apie spektaklį, kurio reikia jo kūrėjams

    „Bėgūnę“ palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien. Gaila, kad autoriai nepaliko vietos improvizacijai.

  • Žodynas antropocenui paaiškinti

    Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“.

  • Meilės apraiškų variacijos

    Keturių valandų trukmės spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ ne kartą kilo klausimas, kodėl žvilgsnis vis krypsta į ekraną, o ne į čia ir dabar gyvai savo personažus reprezentuojančius aktorius?

  • Pasaulį dovanų

    Spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.

  • Vieni kitų vedami

    „Vedami“ Lietuvos įtraukiųjų, patyriminių spektaklių kontekste išryškėja savo socialine ir tęstine nauda, skirta bendruomenėms abejose spygliuotos vielos pusėse.

  • Viskas nebus gerai

    Spektaklis „Sūnus“ yra tiesiog meistriškai surinkta standartinių įvykių, nutinkančių nepavykusiose šeimose, mozaika. Taip meistriškai, kad net nekelia emocijų.