Kažkada teatras buvo šventovė. Tai galima sužinoti iš teatro istorijos arba vyresnės kartos teatralų pasakojimų. Apie tai, kas jis yra dabar, kalbama su tam tikru nusivylimu, be to - neišvengiant abstrakcijų. Dabartinė jo misija vis lieka neatrasta ir neįvardinta, tarytum jos ir nebūtų. Teatras, vis dažniau tampantis savireflektuojančiu, deja, dažniausiai irgi nagrinėja jame glūdinčias problemas tik labai atsargiai, nieko iki galo taip ir neįvardindamas, nebent asmeninę vienos įstaigos, režisieriaus ar aktoriaus būseną, o ne visos bendruomenės. Jei neskaičiuosime asmeninių „pasibėdavojimų“ su lengvos ironijos prieskoniu ar moralinių pamokėlių dabartiniam jaunimui, manau, galima teigti, kad režisieriui Vidui Bareikiui su spektakliu „Telefonų knyga“, pastatyta „Menų spaustuvėje“, pirmajam Lietuvos scenoje pavyko gana tiksliai ir aiškiai parodyti (tuo pačiu ir žiūrovams suteikti galimybę pajausti) mūsų teatrinę bendruomenę apnikusį šizofreninį nerimą, kylantį iš to, kad šiuo metu teatras daugiau ar mažiau reikalingas nebent tik pats sau - ir kad tai jau nebėra sutirštintos spalvos.
Režisierius dramaturgine medžiaga pasirinkdamas kultinę, nuo Miltinio laikų linksniuojamą, bet taip niekieno ir nepastatytą telefonų knygą, parodo šią visų apkalbamą, bet scenoje dar neatskleistą, teatro „nežinia kur ir kam“ egzistenciją. Didžiausias šio spektaklio nuopelnas - aktualumas, tai yra bandymas nuosekliai perteikti tai, kur teatras atsidūrė dabar, be kaltinimų bei konstatavimų, išvadas paliekant žiūrovui interpretuoti.
Viskas prasideda minėtosios „Telefonų knygos“ skaitymu, prieš tai įspėjant žiūrovus, kad neišsijungtų savo mobiliųjų, nes spektaklio metu jiems gali paskambinti. Po dešimties minučių šis spektaklis baigiasi ir prasideda teatro buvimas teatre, apgaubtas paranojos, žiūrovų baimės, nežinios, „kas ir kaip“, bei nenumaldomo aktorių noro patikti, neturint supratimo, kaip dar vis būtų įmanoma tai padaryti. Regis, aktoriai tiek sau, tiek ir publikai bando pasakyti - ir pasako, - kad tiek teatras, tiek ir į jį susirinkusieji stebėtojai galų gale atsidūrė aklavietėje. Didžioji dalis spektaklio veiksmo - tai bejėgiškas bandymas išbristi iš prasmės stokos bei savęs paties nereikalingumo šiuolaikiniame teatre. Likusi dalis - teatro naikinimas iš šono, įvedant šios meno šakos cenzūrą bei visa trypiančius hitlerinius įstatymus, sugalvotus vieno okupavusio galią žmogaus (Darius Miniotas), neva atstovaujančio publikos interesus ir norinčio padaryti galą jos kvailinimui. Tai ir inspiravo vaizduojamą teatrą pajudėti iš sąstingio ir susimąstyti apie jo (ne)reikalingumą.
Daug žodžių, daug veiksmo, daug atskirų scenų ir daug vaidmenų - iš tos visos gausos ir sukuriama spektaklio atmosfera, kurios nesijaustų žvelgiant į atskirus elementus. Pavieniai aktorių etiudai, kai šie kuria naujus vaidmenis, vietomis gali atrodyti nuobodūs ir beprasmiai, bet kaip tik jie padeda kurti ne istoriją, o pačią nuovargio ir pasimetimo būseną, kuri čia ir yra svarbiausia. Tas nuolatinis bandymas atrasti kažką svarbaus, nežinant, kas tai turėtų būti, vienu metu verčia veikti tiek desperatiškai, tiek ir apatiškai, ir galiausiai visiškai prarandamas pasitikėjimas savimi ir pačiu teatru. Tuomet aktoriai ir griebiasi telefono - kontakto su atsitiktiniu pasauliu, egzistuojančiu už teatro ribų, to nesuplanuoto, tikro, kuris šiame vakuume atrodo nepasiekiamai tolimas, prarastas nuo to laiko, kai veikėjai leido sau išsirinkti aktoriaus profesiją. Gyvas realus pokalbis telefonu su atsitiktinai atsiliepusiais ir yra tas vienintelis veikėjų ieškotas „tiesiog buvimo“ momentas, kuomet jiems išties pavyksta nevaidinti (skambino: Elzė Gudavičiūtė, Indrė Lencevičiūtė, Eglė Špokaitė). Kad ir kaip norėjosi „nevaidinimą“ įgyvendinti scenoje, tai pavyko tik atsidūrus už jos ribų, pasiryžus ją palikti.
Spektaklio pabaigoje deginama „Telefonų knyga“ - lyg Lietuvos teatro praeitis, teatro kaip šventovės samprata, nebetikint, kad tai dar kada nors galėtų pasikartoti ateityje.
Šį spektaklį pavadinčiau asociacijų bei nuorodų į tai, kas vyksta dabar, spektakliu. Jau pačia pradžia - dešimties minučių spektakliu (teatras teatre) „Telefonų knyga“ apeliuoja į tai, kad pastaruoju metu spektakliai išties vis trumpėja, dabar jau ir keturiasdešimties minučių pasirodymas (suaugusiems, ne vaikams) atrodo normalios trukmės. Be to, šį įvadinį spektaklį vaidino aktoriai, persirengę beždžionėmis, - visai neseniai Menų spaustuvėje vykusioje diskusijoje apie teatro vizualius aspektus scenografė Jūratė Paulėkaitė kalbėjo: „Atsimenu daugelį Vaitkaus pareiškimų, kad buitinis teatras yra beždžionių teatras, kad tai baisiausia, kokia tik gali būti estetika, - ir tai kaip tik tampa estetika.“ Kalbant apie įvestus teatro cenzūros įstatymus, galima būtų cituoti kone visą paskutiniame „Kultūros barų“ numeryje pasirodžiusį Gražinos Mareckaitės straipsnį „Sutrikusios pažiūros“ - kaip įrodymą, jog tai irgi nėra tik iš piršto laužta scenos istorija. Tokių nuorodų galima aptikti daugybę, spektaklis iš jų ir susideda, tad būtų bergždžia, o ir kažin ar įmanoma išvardinti jas visas. Tačiau reikėtų paminėti, jog visa tai daroma neprikišamai, ir kažko neatpažinus neturėtų kilti problemų (nors dėl visai nuo teatro atsiribojusių žmonių negarantuoju, bet veikiau dėl to, kad jiems jau pati tema galėtų pasirodyti neįdomi), tiesiog Vido Bareikio ir Mariaus Macevičiaus dramaturgija sutampa su šiandienos realijomis.
Kitas, seniai matytas dalykas - darniai susišnekantys spektaklio kūrėjai. Nė vienas spektaklio komponentas neiškrito iš bendros estetikos, tuo pačiu nei vienas jų nepasirodė kukliai pasitraukęs į šoną ir tiesiog gebantis netrukdyti bendram vaizdui. Scenografija (Dalia Dudėnaitė ir Paulius Kisielis) - scenos dėžutės kontūrai, reikiamu metu atgyjantys bei primenantys ne kartą spektaklyje minimą voriuką, pradedantį pypsėti kaskart, kai tik imama vaidinti, ir visu kūnu, o ne vien žodžiais bendraujantį su jautriausiai į teatrą žvelgiančiu aktoriumi (Ainis Storpirštis). Muzika (kūrė ir parinko Vidas Bareikis ir Jurga Šeduikytė) netampa fonu, kuris (kaip įprasta sakyti) padeda kurti spektaklio atmosferą, o visuomet verčia ją išgirsti, nes yra ryški ir ties kiekviena scena besikeičianti. Kostiumai (Ona Kvitaitė) primena aptrintus kūdikių šliaužtinukus, lyg teatras būtų ilgam užstrigęs kūdikystės stadijoje, kuo dažnai jis ir būna kaltinamas. Aktorius čia taip pat galima buvo pamatyti naujai, įvairialypius, besiskiriančius nuo vaidinančių ankstesniuose spektakliuose. Dovydas Stončius, bandydamas „vyriausiajam cenzoriui“ įtikinamai suvaidinti savižudybę, atsiskleidė netikėta įtaiga, o aktorės, skambinusios telefonu, nustebino gebėjimu akimirksniu persikūnyti iš vaidmenį kuriančių į „paprastas eilines“. Atrodo, spektaklio režisierius suteikė aktoriams pakankamai daug laisvės kuriant vaidmenis.
Teisybės dėlei reikėtų pripažinti, jog spektaklis dar netobulas. Pirmoji dalis stokojo stipresnių akcentų bei atrodė pernelyg efemeriška. Aktoriams dainuojant nesigirdėjo teksto, o ir vaidyba neatrodė iki galo nugludinta. Gal muzikos, turint omenyje jos išraiškingumą, buvo kiek per daug... Tačiau visa tai vardinti atrodo kvailystė, o ir žodžių „meistriškai“ ar „profesionaliai“ nevartočiau - gal ir laimei, nes visiškai įmnoma, kad tuomet spektaklis atrodytų ne toks artimas, ypatingas ir tikras.
