Išraiškos šokio pradininkė Danutė Nasvytytė? Ji nuo pokario iki mirties 1983 metais gyveno ir dirbo Australijoje, Melburne, o Australijos šokio istorikės Maggie Tonkin ir Michelle Potter nėra girdėjusios apie tokią šokėją, choreografę ir išraiškos šokio pedagogę. Australijos šokio kritikas Alanas Brissendenas nemini Nasvytytės savo knygoje apie šokio istoriją tame žemyne. Tačiau juk madam Dana, taip ji buvo ten vadinama, tris dešimtmečius stengėsi pratinti konservatyvią šalį prie naujojo šokio, o jos mokinės sėkmingai pasirodė Melburne (Katedroje, Rotušėje, Universiteto teatre), Adelaidėje, Gelonge, ir ne vien lietuvių bendruomenėms. Čia faktai iš jaunos istorikės Emilijos Tumės knygos „Nomadės šokis“ („Baltos lankos“, 2026).
Užtat lietuvių šokio kritikas, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius Danutę Nasvytytę pagarbiai mini kaip išraiškos šokio pradininkę tarpukario Lietuvoje. Nuo vaikystės iki 1944 m. ši menininkė gyveno ir kūrė Kaune. Nasvytytės kūrybai akademinius tyrimus skyrė ne tik Šabasevičius, bet ir teatrologė Ina Pukelytė, Australijos lietuvių visuomenės veikėja, menotyrininkė, filosofijos mokslų daktarė Genovaitė Kazokas, ir tai turbūt nepilnas tyrėjų sąrašas. Prie jų prisideda ir minėtoji istorikė Emilija Tumė, parašiusi knygą, kurios paantraštė skelbia: „Išraiškos šokio pradininkės Danutės Nasvytytės kūrybinė biografija“. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, Danutė Nasvytytė emigravo, o jos vardas pokario metais naikintas iš sovietų Lietuvos kultūros istorijos. „Nomadės šokyje“ autorė mini ir gausiai cituoja visus, kieno darbai ar prisiminimai padėjo restauruoti vos šešetą metų Lietuvoje kūrusios šokėjos portretą.
Kad monografijos autorė yra mokslininkė, istorijos tyrėja, akivaizdu nuo pirmųjų puslapių. Ne vien iš stiliaus, analitinio ir emociškai neutralaus, iš kalbėjimo faktais ir tiksliais terminais, o ne būdvardžiais. Mokslininkės žvilgsnis platus, apimantis Danutės Nasvytytės biografiją ir epochą, per kurią ėjo menininkės gyvenimo kelias. Tarpukaris, karas, pokaris. „Rekonstruodama Danutės biografiją“, rašo Emilija Tumė, „rėmiausi gausiais šaltiniais, rastais valstybiniuose ir privačiuose archyvuose, įvairiais egodokumentais (laiškais, dienoraščiais, prisiminimais), daugiausiai nusakančiais kitų asmenų požiūrį, vertinimą, nuomonę apie šokėją“ (p. 9–10). Rekonstruodama epochą, mokslininkė grindė tyrimą istoriniais liudijimais, atrodytų, smarkiai nutolusiais nuo herojės biografijos, tačiau stipriai ją veikusiais. „Kitaip tariant, buvo svarbu pažinti ją XX a. istorijos kontekste, taip tikintis geriau suprasti ir to meto visuomenę, jos mąstymą ir patirtį.“ (p. 11). Autoritetų bei šaltinių sąrašas užima 24 puslapius, nuorodų net 1145. Ar patogu daugiau kaip tūkstantį kartų žvilgčioti į knygos pabaigą – skonio reikalas.
Priminsime, kad Danutė Nasvytytė, kilusi iš respektabilios gydytojo šeimos ir nuo vaikystės susidomėjusi šokiu, savo profesijos pasirinkimu galbūt ir prieštaravo to meto visuomenės normoms: „geros šeimos“ dukrai nepriimtina eiti į sceną, šokio scenai nepriimtinas „nešokėjiškas“ artistės sudėjimas, prie klasikinio baleto pratusiai publikai nepriimtinas „sunkus“ neklasikinis šokis. Ir vis dėlto Nasvytytė išvažiavo mokytis išraiškos šokio Vokietijoje, jau nacistinėje, į jos pirmą pasirodymą 1939 m. Valstybės teatre susirinko 800 žiūrovų, kurių dalis tapo naujojo šokio gerbėjais, o jos įkurta pirmoji Lietuvoje Ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studija bei ten išlavintos mokinės padėjo kuklius pagrindus šiuolaikiniam šokiui Lietuvoje. Mokytojų ir mokinių seka tokia: Danutė Nasvytytė – Kira Katerina Daujotaitė – Aira Naginevičiūtė ir Birutė Letukaitė – tęskite savarankiškai iki šios dienos, nes jų mokinės ir mokiniai šoka mums šiandien.
O laiko linija su karu ir trimis okupacijomis, tekusi jaunai kūrybingai šokėjai? Tiriantis istorikės žvilgsnis nagrinėja sluoksnį po sluoksnio, atidžiai ir detaliai. Autorei rūpi kūrėjos sumanymai, šokio judesiai bei kritikų vertinimai, taipogi – ką kainavo Danutės Nasvytytės sprendimai, leidę išraiškos šokiui ir įkurtai studijai gyvuoti ir per sovietų, ir per nacių valdymo metus. Su knyga „Nomadės šokis“ į refleksijų apie okupantus apyvartą gali ateiti Danutės Nasvytytės replika „šeriu šunis“ – verta įsiskaityti ir bent su savimi padiskutuoti, ką tai reiškia. Skyrius taip ir vadinasi: „Šunų šėrimas“. Skaitant „Nomadės šokį“, yra ir galimybė palyginti sovietų režimą su nacių režimu bei abiejų reikalavimais kultūrai. Mįslė dar neskaičiusiems: kuris iš režimų sugalvojo profesinių sąjungų centro biuro skyrių „Poilsis ir gyvenimo džiaugsmas“?
Emilija Tumė restauruoja, pasakoja ir įkontekstina siužetus. Tarkime, galima svaigti, skaitant laikraščio „Į laisvę“ atsiliepimą, jog Danutės Nasvytytės ir jos mokinių koncerte nacių okupacijos pradžioje, 1941 metų gruodį, greta šokių pagal Roberto Schumanno, Frédérico Chopino ir Bélos Bartóko muziką, buvo daug lietuviškų akcentų – tautinių kostiumų, lietuvių kompozitorių muzikos. Štai: „Lietuviškos mergaitės gražiai, lanksčiai, judriai šoko. Čia jos krypavo, kaip bangos, čia jos trypsėjo minėdamos paskutinį vakarėlį, čia vėl sukosi ratilais. Visos puikios, geltonplaukės“, ir už tai, nepasirašiusio korespondento liudijimu, publika artistes „apdovanojo katutėmis ir prašė lietuviškus šokius pakartoti“ (p. 192–193). Tai vienintelis ir dar anoniminis atsiliepimas apie tą koncertą, ir negalime žinoti, teigia knygos autorė, „ar toks žiūros taškas, tokia koncerto interpretacija atitiko pačios D. Nasvytytės sumanymą, ar tai, kaip jį suprato žiūrovai“. Bet štai kontekstas, pateiktas istorikės knygoje greta anonimo teksto: laikraštį „Į laisvę“, kurio tiražas tais 1941 metais siekė net 200 tūkst. egzempliorių, kontroliavo naciai, o jie skiepijo okupuotai tautai sau naudingą identitetą, „formuluojamą hitlerinės Vokietijos“, kaip teigia knygos autorės cituojamas istorikas Linas Venclauskas. „Tačiau galima pastebėti, kad kartu buvo mėginama pagal savo supratimą ir to meto galimybes rašyti ir savaip puoselėti lietuvišką kultūrą ir identitetą“, daro išvadą Emilija Tumė (p. 194).
Vien paminėtieji „Nomadės šokio“ epizodai rodo, su kokia įvairiapuse panorama susiduria knygos skaitytojas. Pažindami Danutės Nasvytytės gyvenimiškąją ir kūrybinę biografiją, pakeliui susipažįstame ir su jos giminės, šeimos, artimųjų, jos pačios mokytojų ir jos mokinių likimais. Ir su jiems visiems tekusiu laiku – neišvengiamai. Karui artėjant į pabaigą ir prasidėjus emigracijos rūpesčiams, Danutės Nasvytytės bei jos šeimos išgyvenimai rimuojasi su tuo, ką randi kituose seniai parašytuose, šiemet ar anksčiau Lietuvoje išleistuose tekstuose – Aleksandros Kašubos prisiminimuose „Pakeliui į Ameriką“, Žibunto Mikšio „Pokalbiuose“ (sudarė Arūnas Sverdiolas), Birutės Pūkelevičiūtės „Devintame lape“. Tos patirtys skaudžiai ataidi ir šiandien karus išgyvenančiųjų kasdienybėje.
Išsamiai atskleidusi epochos įvykių traumuotą šokėjos gyvenimą, suskirstytą į šešis šuolius, Emilija Tumė knygos pabaigoje dėkoja kolegoms istorikams, o jų nemažai: su tekstu padėjo dirbti kūrybinis redaktorius Tomas Vaiseta, recenzavo Nerijus Šepetys ir Norbertas Černiauskas. Pavydėtina komanda, su tokia nebaisu debiutuoti. Net nekyla ranka tokią rimtą knygą įrašyti greta kitų, neseniai Lietuvoje išleistų biografinių opusų apie scenos menininkus. Knygų pavidalus kartais įgauna siekis pakutenti „plačiąją publiką“ artistės gyvenimo mezginiais, patiekalais ir santykiais, pamirštant vaidmenis, už kuriuos toji publika pamilo artistę (ai, aprašys teatrologai); arba knyga įkūnija visai suprantamą šeimos norą įamžinti mylimą žmogų, gerą bičiulį, darbštų artistą, padarant jį neprilygstamai didžiu, kol teatro istorikai užsiima kitais reikalais. Emilijos Tumės herojė ir jos kūryba „Nomadės šokyje“ nei padidinta, nei suvulgarinta. Autorė šokio ir laiko tėkmę tiria su akademiniu tvirtumu, o į pačią šokio stichiją žengia su nuolankia ir jautria viešnios pagarba kaip žmogus, atsidūręs to meno labirinte ir pradedantis jį pažinti. Danutę Nasvytytę supantis pasaulis monografijoje tankus faktų ir likimų, gal daug vertingų liudijimų surinkus nebūna lengva atsisakyti archyvinių atradimų. Ir pačioje knygoje tolydžio girdisi autorės „gal“, kai ji įsivaizduoja Danutės jausmus ar veiksmus, kurių neišsaugojo jokie dokumentai. Tegu tai būna tik pirma Emilijos Tumės knyga, tik ne paskutinė. Tegu jos stilius tvirtėja ir lengvėja, o istorikės profesija ne tik įpareigoja, bet ir išlaisvina.
P. S. Naujojo šokio istorija Lietuvoje vystėsi ir po Danutės Nasvytytės išvykimo. Šokis toliau skleidžiasi scenoje ir mūsų akyse. Šokėjos, choreografės, pedagogės Kiros Katerinos Daujotaitės kūrybinė biografija kantriai laukia tyrėjo. Jos mokinės taip pat sukūrė neįkainojamą turtą šiuolaikinio šokio palikimui ir dabarčiai. Negi visa tai bus tik kultūros istorikų atsakomybė? O Lietuvos šokio istorikai jau gimė ar dar tik svajoja gimti?
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
