Pats Kauno miesto kamerinio teatro rengiamo Tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ pavadinimas provokuoja ieškoti pradžių. Nuo ko prasideda jaunojo kūrėjo teatras? Nuo teksto, aktoriaus, kūno, vaizdo, asmeninės patirties, noro išmėginti dar neįvaldytą formą, o gal – nuo priešais sėdinčio žiūrovo? Svarbu ne vien tai, ką jauni kūrėjai nori pasakyti, bet ir kaip jie mezga ryšį su tuo, kuriam kalba. Vieni žiūrovą kviečia tapti pasakojimo dalyviu, kiti palieka stebėti aktoriaus ir sceninės erdvės akistatą, treti sąmoningai apsunkina galimybę suprasti ar net parodo patį teatrinės iliuzijos kūrimo mechanizmą. Šis tekstas, žinoma, tik vienas galimas šiųmečio „Išeities taško“ portretas. Tyrinėjama ne visa festivalio programa, o matyta jos dalis, todėl ir išryškėjusios tendencijos nepretenduoja apibendrinti visų joje pristatytų kūrėjų ir darbų.
Festivalį atidaręs spektaklis „Grimmasos“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“ ir „Kanta Company“) santykį su žiūrovu užmezga kone tiesiogiai – dalį pasakojimo patikėdami pačiai publikai. Spektaklio atspirties taškas intriguoja – kūrėjai atsigręžia į pirmąjį, dar vaikams nepritaikytą ir necenzūruotą, brolių Grimmų pasakų leidimą, kuriame pasaulis gerokai žiauresnis, keistesnis ir mažiau linkęs pasiūlyti patogų moralą. Pasakos čia ne tiek nuosekliai inscenizuojamos, kiek skaitomos fragmentais, į skaitymą įtraukiant ir žiūrovus. Intymus pasakojimo būdas mėginamas jungti su fiziškesne šiuolaikinio cirko ir šokio kalba. Cirko epizodai išraiškingi ir vizualiai sodrūs, tačiau ne visada pratęsia ar transformuoja pasakose slypintį makabriškumą.
Kristinos Marijos Kulinič performatyviame monospektaklyje „Karštos naujienos – paskutinis šokis laisvei?“ santykis su publika tampa dar svarbesnis. Kulinič užmojis nemažas – pasitelkus biblinės Salomės archetipą kalbėti apie šiandienos žmogaus vienatvę, tiesos krizę, desperatišką ryšio poreikį ir bandymą išsilaisvinti. Vis dėlto spektaklyje įtaigiausia atrodo ne mito aktualizacija, o atlikėjos gebėjimas būti čia ir dabar su priešais ir aplink ją sėdinčia publika. Tiesioginis kreipimasis, reakcijos į žiūrovą ir jo įtraukimas į atskiras situacijas tampa organiška performanso kalbos dalimi. Klausimas, kas galėtų būti XXI amžiaus Salomė, intriguoja, o mito ir šiandienos pasaulio sluoksniai spektaklyje tai priartėja vienas prie kito, tai vėl nutolsta, palikdami žiūrovui pačiam ieškoti jų tarpusavio sąsajų. Vis tik įdomesnis tampa pats Kulinič bandymas šį archetipą permąstyti savo kūnu, balsu ir tiesioginiu santykiu su publika.
Visai kitokį vaidmenį publikai skiria vienas iš tarptautinės programos darbų – čekų režisieriaus Peterio Gondos „Lil Drama“. Penkiems paaugliams perėmus sceną, suaugusiajam pasiūloma iš pažiūros paprasta užduotis – šį kartą patylėti ir klausyti. Spalvingas, fragmentiškas ir sąmoningai perkrautas sceninis pasaulis primena nesibaigiantį ekranų srautą: interneto vaizdai, memų logika, dirbtinis intelektas, popkultūra, žaidimas ir smurtas čia egzistuoja tuo pat metu. Dalis juokelių ir nuorodų atpažįstami, kiti tarsi praslysta – scenoje kalbanti jaunoji karta nebūtinai ketina išversti savo pasaulį į suaugusiajam patogią kalbą. Čekų kritikas Dominikas Melicharas portale „Dílo“ šį pasaulį taikliai apibūdina kaip gleivių, sludge turinio ir „TikTok“ iššūkių teritoriją, o nuolatinį jaunųjų atlikėjų teatrališkumą siūlo suvokti ne kaip autentiškumo priešybę, bet galbūt kaip jų kartos autentiškumo formą. Tad vienu įdomiausių „Lil Drama“ potyrių tampa klausymosi nepatogumas: galbūt suprasti čia reiškia ne iššifruoti kiekvieną nuorodą, o susitaikyti, kad dalis šio pasaulio jau kuriama be tavęs.
Tačiau „Išeities taške“ susitikimas su žiūrovu vyksta ne vien ieškant naujų jo įtraukimo būdų. Festivalio pavadinimą bene tiesiogiai įprasmina eskizų konkursas – erdvė dar nebaigtiems darbams, kur galima stebėti ne galutinį rezultatą, o būsimo spektaklio formavimąsi. Iš keturių konkurso eskizų teko matyti du. Augustas Gudelis „Helverio naktyje“ ir Paulius Juška „Žmoguje-dėžėje“ pasirinko beveik priešingus išeities taškus: pirmasis pasikliauja aktoriumi ir dramaturgine situacija, antrasis – režisūrinio vaizdo, kūno ir erdvės konstrukcija.
„Helverio nakties“ stiprybė pirmiausia yra aktorystėje. Ankštoje kambario erdvėje susitinka Karla ir jos globotinis Helveris, o už sienų vis stipriau juntama smurto grėsmė. Ypač įtaigus Mindaugo Gargaso Helveris – tarsi vaikiškas patiklumas, noras pritapti ir perimta agresija jo vaidmenyje susijungia į nenuspėjamą, vietomis bauginantį derinį. Tačiau ne mažiau svarbi Gabijos Bargailaitės Karla, jų duetas įtikinamai atskleidžia ne tik globėjos ir globotinio ryšį, bet ir skausmingą tarpusavio priklausomybę. Kamerinė erdvė šią akistatą tik sustiprina, priartindama aktorius prie žiūrovų. Net ir eskizo stadijoje „Helverio naktis“ turi tvirtą pagrindą augti į pilnos apimties spektaklį – ypač aktualų pasiilgusiems teatro, kuriame svarbiausia tebėra gyvas aktoriaus ir žiūrovo susitikimas.
Visai kitur savo išeities tašką rado Juškos „Žmogus-dėžė“, įkvėptas Kobo Abės romano. Literatūrinei medžiagai čia ieškoma ne tiek žodinio, kiek sceninio atitikmens. Žmogaus atsiribojimas ir nykstanti tapatybė kuriami režisūra, scenografija, šviesa bei vaizdo projekcijomis: kūnas uždaromas biuro erdvėje, paslepiamas po beveide kauke, ekrane lieka vien jo siluetas. Vaivos Paulauskaitės scenografija ne iliustruoja veiksmą, o pati jame dalyvauja – erdvė tampa žmogų ir slepiančiu, ir įkalinančiu mechanizmu. Dėžė čia svarbi ne tiek kaip objektas, kiek perteikia būseną – galimybę pasislėpti nuo pasaulio ir kartu trokšti būti pastebėtam. Vizualiai išraiškingai konstrukcijai gyvybės suteikia aktoriai, ypač Simonas Goptaitis, kurio kuriamo žmogaus pažeidžiamumas neleidžia spektakliui virsti vien estetine dėlione. Neatsitiktinai „Žmogus-dėžė“ tapo eskizų konkurso nugalėtoju ir gavo galimybę išaugti į pilnos formos spektaklį.
Programoje buvo galima pamatyti dar vieną Pauliaus Juškos režisuotą darbą – jo diplominį spektaklį „Viltis“ (pagal Hermano Heijermanso pjesę). Abu pastatymai labai skirtingi, tačiau pamatyti greta leidžia užčiuopti tai, ko vienas spektaklis nebūtinai išduotų: besiformuojantį jauno režisieriaus braižą. „Viltis“ grąžina prie gerokai tradiciškesnės dramaturginės teritorijos – šeimos istorijos, kurioje skausmas, nutylėjimai ir destruktyvūs pasirinkimai perduodami iš kartos į kartą. Tačiau tokia medžiaga nereiškia režisūrinio konservatyvumo. Juška ir čia linkęs pasitikėti ne vien tekstu. Haroldo Kuliešiaus scenografija nekuria kruopščios realistinės žvejų buities – daiktai tampa perkonstruojamo sceninio pasaulio dalimis. Ypač įsimena ilga siūbuojanti konstrukcija, galinti virsti tai laivu, tai stalu, tai nestabiliu pagrindu po veikėjų kojomis. Juškai rūpi ir tai, ką šiame pasaulyje patiria aktoriaus kūnas. Jis nešamas, keliamas, priverčiamas balansuoti – tai, kas veikėjams tenka kaip emocinė našta, įgauna ir fizinį pavidalą. Spektaklį laiko stipri aktorių komanda, kurioje vėl išsiskiria Goptaitis, ryškiai pasirodo ir Ainis Kazlauskas bei kiti.
Jeigu vienuose festivalio darbuose teatras ieško ryšio tiesiogiai kreipdamasis į žiūrovą, kituose – pasitikėdamas aktorine akistata ar konstruodamas sudėtingesnį sceninį vaizdą, tai vienas stipriausių matytos programos darbų, čekų trupės FRAS „KAWLOON: didžiausias namas pasaulyje“ (rež. Johana Šulík Bártová), šias kryptis savotiškai sujungia. Čia žiūrovui ne tik kuriamas pasaulis – jam leidžiama stebėti, kaip tas pasaulis atsiranda.
Spektaklio atspirties taškas išties originalus – buvęs Honkongo aptvertasis Kauluno (Kowloon) miestas tampa Tuano kelionės, ieškant naujų namų, erdve. Tačiau kūrėjai nesirenka dokumentiškai atkurti istorijos. Milžiniškas, sunkiai aprėpiamas architektūrinis ir socialinis organizmas transformuojamas į savotišką mikrovisatą, kurioje Tuanas keliauja per namo vidų, sutinka keistus gyventojus ir gyvūnus, susiduria su vis naujomis šio pasaulio taisyklėmis. Kelionėje pakanka humoro ir absurdo, kad pasakojimas išlaikytų lengvumą, tačiau už nuotykio pamažu ima ryškėti fundamentalesnis klausimas: kada svetima ir chaotiška erdvė žmogui gali tapti namais?
Dar labiau nei pati istorija žavi jos pasakojimo būdas. Matějus Šumbera ir Antonínas Brukneris priešais baltą ekraną veikia tarytum dviejų žmonių analoginė kino studija. Skaidrės, projektorius, žibintuvėliai, įvairūs objektai ir atlikėjų rankos čia pat transformuojasi į erdves ir personažus. Jie patys kuria garsą, įgarsina veikėjus ir sinchronizuoja daugybę smulkių techninių veiksmų taip preciziškai, kad sudėtingas spektaklio mechanizmas ima atrodyti beveik paprastas. Svarbiausia, kad šis mechanizmas nuo publikos visiškai neslepiamas. Matai projektorių, matai ranką, kuri perstumdo vaizdą, supranti, iš kur atsiranda šviesa, ir vis tiek po kelių sekundžių žiūri ne į techninę operaciją, o į namą, jo koridorius ir juose gyvenančias būtybes. Teatro iliuzijos demaskavimas jos nesunaikina – priešingai, tik sustiprina. Todėl buvo ypač gaila teatro Mažojoje salėje matyti dalį tuščių kėdžių. Ne todėl, kad kiekvieno gero spektaklio bilietai privalo būti išparduoti, bet todėl, kad būtent tokie netikėti susitikimai turbūt ir yra viena svarbiausių festivalio privilegijų.
Galbūt „Išeities taško“ vertė ir slypi galimybėje jaunąjį teatrą pamatyti ne kaip dar nebaigtą būsimojo versiją, o kaip teatrą, kurio kūrėjų pasirinkimai dar ypač gerai matomi. Vieni pradeda nuo aktoriaus, kiti – nuo literatūros, kūno, vaizdo ar technologijos; kai kurie ieško tiesioginio kontakto su publika, kiti palieka daugiau darbo jos vaizduotei. Taigi „išeities taškas“ čia nėra vien graži metafora – nuo jo iš tiesų judama toliau. O žiūrovui lieka paprasčiausia užduotis – būti smalsiam.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
