Nuo 2005 metų rengiamas Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ (prieš tai buvęs „Naujojo cirko savaitgalis“) šiemet ir vėl sugrįžo į „Menų spaustuvę“. „Helium“, jau seniai įsitvirtinęs kaip pagrindinis šiuolaikinio cirko meną Lietuvoje (Vilniuje) pristatantis festivalis, tik pastaraisiais metais šia atsakomybe pradėjo dalintis su „Cirkuliacija“, aprėpiančia ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius. Šiemet „Helium“ programą pradėjo dvi lietuvių premjeros: kompanijos „Taigi cirkas“ kūrinys „Saucisson“ ir „Teatrono“ bei „Kanta Company“ darbas „Grimmasos“.
Iš karto prisipažinsiu, kad retai kada prieš spektaklį skaitau aprašymą – esu įsitikinusi, kad pats spektaklis turi kalbėti apie pasirinktas temas. Neretai, jeigu neperskaitei prasmės iš paties prieš tavo akis atlikto kūrinio, vargu ar susidarysi aiškesnį vaizdą perskaitęs aprašymą. Žiūrint kompanijos „Taigi cirkas“ darbą „Saucisson“, visą laiką (išskyrus paskutinę sceną) galvoje sukosi mintis: taip... teks skaityti aprašymą.
„Saucisson“ – keistas, tamsus kūrinys su tarsi ne vietoje atsiradusiais humoro krislais (pavyzdžiui, akrobatinėmis, dešrelių virtinę primenančiomis virvėmis). Scenoje veikia dvi identiškai apsirengusios moterys – iš pradžių kūno spalvos kostiumais, vėliau mėlynomis suknelėmis ir raudonais aukštakulniais, tarsi besiruošiančios pasišaipyti iš moteriškumo normų. Ko gero, vienas esminių ir labiausiai kūrinį apibrėžiančių motyvų – stringantis, tarsi nevaldomas kūnas: trūkčiojantis, krintantis, suglebęs kybantis ore. Atlikėjos, spektaklį pradėjusios nuo solinių judesio ir akrobatikos numerių, palengva suartėja ir tampa viena – vienas ryškesnių šio darbo epizodų yra (ne)tyčia scenoje sukuriama viena dvigalvė būtybė, kai viena atlikėja atsisėda kitai ant kelių.
Neskaičius aprašymo, tik paskutinėje scenoje ima megztis kažkokie minties akcentai – į vonią viena priešais kitą susėdusios ir viena į kitą žvelgiančios moterys netikėtai virsta sudėtingų autentiškos savęs versijos paieškų simboliu. Tad asmeniškai spektaklį perskaičiau nuo pabaigos į pradžią – finalinė scena tarsi suteikė kontekstą viskam, ką matėme prieš tai ir negalėjome paaiškinti, kas taip staigiai įgauna prasmę laimingoje pabaigoje: tai pabėgimas nuo savęs, prasmegimas atjungiančiame naujienų ar algoritmo sraute, jausmas, tarsi tavo asmenybė yra skilusi į du asmenis, nuosekliam judesiui nepaklūstantis kūnas, nesvarumo būsena, pakibus ant buitiškos dešrelių virvės.
Beje, paskaičius spektaklio aprašymą apima tiek nusivylimas, tiek džiaugsmas, kad net ir nieko nesupratus iki galo pavyko pamatyti įdomiau. Kūrybinė komanda čia siūlo abstraktų absurdą ir išaukštintų cirko formų nuvainikavimą, o kartu ir tiek daug temų bei potemių, kad joms laiko išanalizuoti neužtektų ir viename iš keturvalandinių Jaunimo teatro opusų. „Kas nutinka, kai viskas, prie ko esame įpratę, tampa nevaldoma, absurdiška ir galiausiai – išnyksta?“ – klausia kūrėjai. O kas nutiktų, jei šią idėją pritaikytume kai kurių pasirodymų aprašymams? – klausiu aš.
---
Yra tekę girdėti, kad brolių Grimmų pasakos – kaip reta žiaurios ir brutalios. Šiandien šį faktą jau primirštame – turime sušvelnintas pasakų versijas ir dažniausiai būtent su tokiomis susipažįstame. Bet Gildas Aleksa nebūtų Gildas Aleksa, jei šelmiškai neprimintų žiūrovui, kaip yra iš tikrųjų. Žvelgiant į „Grimmasas“ iškart šmėsteli prisiminimai apie iš Williamo Shakespeare’o sukurtą stebinantį absurdiškai kruviną Aleksos „Titą“ ar tarsi pirštu į akį bedantį „Make love“ – tokias istorijas, kokių scenoje nesitikėtume išvysti. Tad režisieriaus akylumas bei nežiaurus aštrumas ir „Grimmasas“ padaro darbu, kuriame matome nepagražintus faktus ir netikėtus humoro blyksnius.
Iš karto tenka pasakyti, kad būtent stipri idėja pateikti necenzūruotas Grimmų pasakas ir pats spektaklyje veikiantis tekstas bei kiti jo komponentai yra stipriosios spektaklio pusės. Pavyzdžiui, pasakas skaito atrinkti žiūrovai, ir iškart pasidaro įdomu lyginti jų skaitymo įgūdžius, intonacijas, kartais net ir nusistebėti, kad tekstas jų lūpose išties skamba gan profesionaliai, o kartais pakikenti vien iš to, kaip skaitovai patys reaguoja, netikėtai užklupti žiaurių siužeto posūkių. Originalus Grimmų pasakų tekstas, net ir girdėjus pasakojimus apie jo žiaurumą, stebina. Bet, žinoma, lietuviai mėgsta juoktis iš tragedijos ir rasti joje absurdo, tad vakaras „Grimmasose“ neišvengiamai tampa gan smagus – na, ir kaipgi nesijuoksi iš pasakos, kurioje į iš brolio verdamą troškinį sesuo tiek daug priverkė, kad nereikėjo jo sūdyti?
Akrobatikos vaidmuo spektaklyje ne iliustratyvus, bet veikiau siūlantis ramias laiko saleles tekstui suvirškinti ir įsisąmoninti, o gal kartu – ir netraumuoti žiūrovų skaitomų pasakų intensyvumu: trys akrobatai atlieka pasikartojančius ir palengva kintančius numerius, kartais įtraukiančius ir viduryje scenos iškeltą kinišką stulpą, dailiai apdengtą medžiaga, primenančia lovos užuolaidą ar cirko palapinę. Prie paradoksaliai raminančios (tiesa, su savais patrūkčiojimais ir neurotiškais pasikratymais) cirko choreografijos puikiai dera ir Kotrynos Klaros Rupainytės kostiumai bei scenografija: žaismingi šviesių spalvų apdarai su kaspinėliais, pūstomis rankovėmis ir pantalonais, pastelinėmis gėlytėmis margintos medvilnės užuolaidėlės, supamieji krėslai ir visa kita, kas iškyla mintyse įsivaizduojant vakarą namuose, kada skaitoma pasaka. Žavus ir, ko gero, reikalingas kontrastas tarp spektaklio vizualiosios pusės ir istorijų apie skrynios dangčiu nukapojamą galvą.
Vis dėlto „Grimmasos“ – spektaklis, kuriame karaliauja tekstas, o ne cirkas. Galbūt paprastam žiūrovui šis kūrinys leis patirti visai smagų ir neįprastą vakarą teatre, bet žiūrint kritiko akimis, trūksta cirko sąsajos su skaitomu tekstu – čia, kaip minėjau, akrobatų judesiai tėra dailūs pasteliniai skirtukai, leidžiantys atsikvėpti tarp skaitomų istorijų baisumo.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
