Dar neseniai „juokavau“, kad anksčiau vos susilaukusios vaikų, teatro kritikės galėjo būti nukreiptos į joms neva tikslinį teatro vaikams ir jaunimui sektorių. Šiandien gi pasirinkimas daug platesnis. Teatre, kartu su į jį ateinančiomis temomis, vis dažniau prireikia pačios motinystės, skirtingų moters gyvenimo tarpsnių patirties, kaip požiūrio taško, įgalinimo. Žinoma, tai susiję su pažanga moterų teisių srityje, vis plačiau bandoma į savo rankas perimti naratyvus, taip ilgai formuotus iš vyriškosios perspektyvos. Vieną labai konkrečią ir jautrią moterims temą atvėrė „Naujajame Baltijos šokyje“ pristatytas islandų choreografės Lovísos Ósk Gunnarsdóttir spektaklis „When the bleeding stops“ („Kai kraujavimas sustoja“).
Šį kartą scenoje kalbėjo patyręs kūnas. Po sunkios traumos kūno judesį nuo pat pagrindų turėjusi atkurti profesionali šokėja tam tikru metu atsidūrė dvilypėse identiteto paieškose. Viena vertus, artėjantis keturiasdešimtmetis kėlė klausimą (bent aplinkiniams) apie tolesnes profesines perspektyvas; kita vertus, ėmus svarstyti „ar dar galiu“ susilaukti vaiko, atsivėrė netikėtai nepažintas moters gyvenimo etapas. Menopauzė, kaip nutylėta moters funkcijos sociume pabaiga, – tokios sampratos nusprendė atsikratyti Gunnarsdóttir, savęs paieškas sujungusi naujoje šokio tyrinėjimo raiškoje.
Jau kurį laiką vis garsiau kalbame apie tai, kokia užtildyta yra tikroji moters gyvenimo patirtis patriarchato suformuotoje visuomenėje. Daugeliui mano kartos moterų pasisekė, jei tėvai, tiksliau – mamos, pačios sunkiai perlipdamos joms įskiepytą gėdą, papasakojo ar bent nupirko knygelę apie brendimą. Ir jei daugybę balsų girdėjome kovojant už mergaičių ir jaunų merginų teisę į žinias, visokeriopą išsilaisvinimą, taip pat ir nepriklausomybę vardan laisvės pasirinkti ir valdyti savo gyvenimą, vyresnio amžiaus moterų problemos dar ilgai laukė savo eilės. Dėsningai, lyg toliau tęsdamos motiniškas pareigas, jos pirmiausia rūpinosi jaunąja karta, paradoksaliai niekada nesusėsdamos antrojo „didelio pokalbio“, kuris turėtų būti apie menopauzės periodą gyvenime.
Tokiu didžiuliu ir kelerius metus besitęsiančiu pokalbiu tarp moterų tapo Gunnarsdóttir projektas, kurio kiekvieną etapą vainikuoja spektaklio vyksmas vis kitame mieste, kitoje šalyje. Per pirmąją sceninio veiksmo dalį choreografė pasakoja savo šokiu persmelkto gyvenimo istoriją ir nueitą kelią iki judesio praktikos namuose, kaip emocinės ir fizinės terapijos būdo. Jos patirtyje traumos gydymas, priešinimasis sustingusiam kūnui atsišaukia stojimui kaktomuša su visuomenės „sprendimu“ nustumti į paraštes kūną, nebegalintį susilaukti vaiko.
Savo atvirumu ir charizma Gunnarsdóttir po truputį užkrėtė ir vis dar užkrečia atsiverti kitas moteris. Spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Svarbiausias procesas vyksta iki jo, kiekvienam pasirodymui susirinkus vis naujai grupei moterų, joms ėmus tarpusavyje ir su kūrybine komanda dalytis savo patirtimis, kasdienybe, taip kas kartą išauginama nauja nedidelė bendruomenė. Visas jas kada nors sujungti į vieną svajoja pati choreografė. Pasak jos, dabar ji turi apie dviejų šimtų namuose šokančių moterų vaizdo įrašus, tad subūrus jas visas vienam bendram pasirodymui Reikjavike, įvyktų tikras festivalis.
Vienišos, – tokios labai dažnai jaučiasi menopauzę išgyvenančios moterys, negalėdamos atvirai išsipasakoti, kalbėtis ir aptarti jas kasdien veikiančių fizinių ir emocinių pokyčių. Tačiau kalbėti ir atsiverti taip pat reikia įprasti. Tam ir pasitarnauja pačios Gunnarsdóttir natūraliai susiformavęs įprotis: tai judėjimo praktika – po pasivaikščiojimo (jo metu nesiklausoma jokių garso įrašų), namuose įsijungti staiga į galvą šovusią dainą ir pagal ją šokti. Tai, kas vieną kartą atsitinka kaip natūralus atsakas į potyrius, kartojamas tampa ne tik įpročiu, bet ir terapija. Tai spektaklyje matome tiesiogiai užfiksuota gausybėje vaizdo įrašų, projektuojamų ant „Menų spaustuvės“ Juodosios salės sienų.
Gražu stebėti, kaip apgyvendintos choreografės sukauptais įrašais, sienos salėje ima plėstis, vertis. Atrodo, kad prieš akis iš tiesų susikuria moterų pasaulis, toks atviras ir nesumeluotas, autentiškai nupasakotas, koks ir galėtų būti iš tiesų. Iš dalies jis toks ir yra, tačiau tik šioje scenoje gali išnykti sienos tarp kiekvienos iš šokančiųjų kambarių, o patirtys susijungti.
Būtent patirties autentikoje slypi Gunnarsdóttir projekto – spektaklio – sėkmė. Savuoju balsu pasakojama istorija atveria galimybę skleistis kitiems naratyvams, augina judėjimus, lyg mažus vandens ratilus, kurie vėliau plečiasi. Projekte dalyvavusios moterys, spektaklio finale šokančios gyvai prieš žiūrovus, dauguma iki šiol niekuomet nebuvusios scenoje, ne tik kuria savo patirtį, bet į ją atveda ir savąjį žiūrovą, kuris toliau skleidžia žinią, veikia viešą dialogą, normalizuojantį bendras patirtis. Taip nuoširdžiai ir paprastai įveiksminamas teatras – kūryba kaip socialiai aktyvus įrankis.
Sužavi tai, kiek nedaug reikia, jog pamatytum kūne įspaustas istorijas. Pirmoji choreografės projekte sudalyvavo profesionali šokėja Ólöf Ingólfsdóttir – jos pirmas nufilmuotas vaizdo įrašas „suskamba“ sukrečiančiai jautriai. Vos pradėjus judėti šokėjos plaštakoms, imi nujausti istorijas, patirtis, gyvenančias fiziniame ir emociniame moters raumenyne. Pradedi galvoti apie tai, kiek transformacijų šis kūnas išgyvena, ir kiek dar aplinkos veiksnių į mus sugula. Žmonių pasaulyje, niekaip negalinčiame išlipti iš jaunystės ir standartinio grožio kulto, kaip mirties baimės išdavos, matyti laisvą brandų kūną tampa didžiule dovana[1].
Kaip teigia ir pati choreografė, nuo 2018 metų jau įvyko daug pokyčių viešai kalbant apie menopauzę, kartu kinta ir spektaklis. Ir vis dėlto, kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus. Nors galėtume sakyti, kad spektaklis „When the bleeding stops“ atitinka geidžiamiausius festivalinės programos kriterijus: lengvai transportuojamas, įtraukia publiką ir tikslinę auditoriją, lengvai suprantamas ir priimamas... vis dėlto jis tokiu tampa ne dėl noro įtikti ir atliepti tendencijas, o dėl gyvybiškai svarbios būtinybės kalbėti. Kūnu ir apie kūną; per šokį kartu išgyventi dar vieną moters virsmo istoriją, šį kartą pasakojamą jos pačios.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] Čia pat prisimenu ir kitą Gintarės Masteikaitės atvežtą pasirodymą festivalyje „ConTempo“, kitu rakursu prakalbinusį vyresnį kūną per santykį su šiuolaikiniu šokiu – įsimintiną performansą „Figuring age“ (kūrėjai – Boglárka Börcsök ir Andreas Bolm, Vengrija / Vokietija).
