Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje. Liepos pradžioje, Santarkandželo di Romanija mieste (Italijoje) parodyti trys Lietuvoje gimusių šokio kūrėjų spektakliai. Apie du iš jų – Annos-Marijos Adomaitytės „Pas de deux“ ir Agnietės Lisičkinaitės „Hands up“ – aktyviai rašė italų ir net lenkų kritikai.
Nuo 1971-ųjų rengiamas Santarkandželo festivalis laikomas bene inovatyviausiu ir atviriausiu Italijoje, tad kasmet sulaukia daugybės atsiliepimų. Šiemet teko perskaityti ir griežtesnės kritikos; pavyzdžiui, Venecijos IUAV universitete šokio istoriją dėstantis kritikas Stefano Tomassini negailėjo aštrių žodžių daugumai pirmąjį festivalio savaitgalį matytų kūrinių. Užtat itin teigiamai atsiliepė apie ventiliacijos stokojusioje salėje matytą „Pas de deux“.
Šiame tekste pateikiame lietuvių kūrinius aptariančių Santarkandželo festivalio apžvalgų ištraukas. Taip pat pateikiame trumpas autorių biografijas bei nuorodas į originalias publikacijas.
Olindo Rampin „Santarcangelo 2024“: keturios hipotezės apie naują žmoniją (paneacquaculture.net)
Atvykus į Santarkandželą visų pirma nustebina žmonių peizažas. Įvairiausio amžiaus žmonės sėdi užeigų ir barų terasose ir valgo atvirame ore, lydint vieninteliam garso takeliui – jų pokalbiams. Ši aplinka mus visa galva panardina į Tomaszo Kireńczuko režisuojamą festivalį ir jo ženklų struktūrą. Menininkės iš Lietuvos Agnietės Lisičkinaitės kūrinys „Hands Up“ nebūtų įmanomas kitaip antropizuotame kontekste, kur nėra žmonių arba kurtina visa užgožiantys garsai.
Tačiau būtent šioje aplinkoje įmanomomis tampa tarpusavio komunikacijos su minima visuomene reikšmės. Agnietė Lisičkinaitė sukviečia žiūrovus po Ganjanelio aikštės arka. Čia jie paverčiami aktyvistais, iškeliančiais jos duotus plakatus su šūkiais apie gyvūnų teises, ekologiją, feminizmą, lgbtqia+. Išsirinkęs labiausiai patikusį užrašą, protestuotojas vis dėlto patiria esąs apgautas, nes kitoje plakato pusėje užrašytas visai priešinga teigiantis sakinys.
Kai kurie atsitraukia, bet dauguma dalyvių lieka žaisti, miesto gatvėse demonstruodami savo netikėtai prisiimtą ideologinį dviveidiškumą. „Lietuvoje, atsižvelgiant į šių dienų pasaulio įvykius, vertėtų kvestionuoti protesto kultūros kaip gėrio savaime tezę“, – rašo menininkė.
Antra spektaklio dalis, vykstanti Poezijos rūmuose, visiškai pakeičia formos struktūrą: Lisičkinaitė čia pradeda veržlų solo šokį, ritmiškais ir pasikartojančiais judesiais artikuliuojamą siautulingą judėjimą. Už jos stambiu planu bėga operatoriaus nufilmuoti anksčiau sutiktų miestiečių veidai, išraiškos, žvilgsniai. Kameros akis išryškina patirtus įspūdžius, braižydama nedidelį žmonių tipų atlasą: nepatikliųjų suraukti antakiai, jautriųjų drovumas, vaikų smalsumas, skeptiškųjų šypsenos, abejingųjų grimasos. Lisičkinaitė, tuo metu baltų dažų srovėmis apsipylusi apnuogintą torsą, galiausiai šoka pagal Cher dainą-fetišą „Believe“, kalbančią ne apie politines problemas, bet apie privatų skausmą, meilės santykių pabaigą. Lietuvė menininkė dar kartą išgyvena šią dainą su jauduliu, jos veidas ir akys lyg apsėsti džiaugsmo.
Apie autorių:
Baigęs humanitarines studijas, Olindo Rampinas pirmiausiai atsidėjo žurnalistinei veiklai, rašė apie kasdienes naujienas ir kultūrą, vėliau dirbo teatro ir kultūros komunikacijos srityse Venecijoje, Bolonijoje, Kaljaryje ir Parmoje, kur šiuo metu ir gyvena. Pastaruoju metu autorius grįžo prie žurnalistinės veiklos, rašo apie teatrą, kultūrą ir vyną. Bendradarbiauja su tinklalapiais PAC-paneacquaculture.net, Bon-vivre.net ir Vinonews24.it.
-----
Stefano Tomassini Iliuzijas išblaškantys kritikai ir tuštybės išteisinimas Santarkandžele (teatroecritica.org)
Tarp geriausių festivalio pirmojo savaitgalio pasirodymų mačiau Annos-Marijos Adomaitytės („Cie AMA“ produkcija) „Pas de deux“. Duetas, konstruojamas kaip fatališkas susikabinimas, kurio ašis – tarp jos nugaros ir jo peties (jis už ją aukštesnis), lyg atlikėjai būtų įsitempusios, neįmanomo pabėgimo link judančios figūros. Tai partnerystė kaip norma kliudo pabėgti. Ankštos erdvės centre, ant mėlynų, įprastais plafonais apšviestų grindų, iš keturių pusių supami publikos, Romana Peytavin ir Victoras Poltier nė akimirkai vienas nuo kito neatsiplėšia. Kilpos efektu skambančiai muzikai plėtojantis, pora vis sustoja ir vėl ima judėti, staiga sustingsta, sukasi, nenoromis ir į priešingas puses, kartu tebelaikomi sukibimo jėgos. Tarp įcentrinės ir išcentrinės jėgos, iš judesio kylanti ašis vėliau tampa žiedine: pakėlimai atrodo nepavykę, stumtelėjimai sulaikyti. Poros šokio bausmė (tai būtų tikslesnis šio kūrinio pavadinimas) kaip vis sutrukdomas (vaidmenų? lyčių? to, ko visuomenė tikisi?) pabėgimas. Net ir atsitraukę vienas nuo kito jie lieka sur place[1] kaip neturintys ateities; kalbant apie erdvę (taip pat ir simbolinę), galbūt tai karštis, kilęs sunaudojus daug energijos, vis dar laiko juos taip arti, sustabdytame, bet ne išlaisvintame laike, nes engėjiški santykiai tęsiasi: taip pora šoka išvirkščią choreografinės partnerystės pusę, neįgalią sulaužyti ją formuojančios normos.
Apie autorių:
Dėsto šokį ir choreografiją Venecijos IUAV universitete. 2008-2009 m. Fulbright-Schuman programos Niujorke tyrėjas. 2010 metais rezidavo „Jacobʼs Pillow“ šokio festivalio archyve Masačusetse. 2011 m. mokslo darbuotojas Italijos akademijoje pažangiosioms studijoms Amerikoje, Kolumbijos universitete, Niujorke. Nuo 2021 m. Italijos šokio asociacijos „Danzare Cecchetti ANCEC“ garbės narys. 2018 m. publikavo monografiją „Sustojęs laikas. Šokis ir performansas neįmanomybės išbandyme“ (leidykla Scalpendi). Neseniai ta pati leidykla išleido knygą „Sustojęs laikas. Nejudėjimo šokis ir choreografija“.
-----
Giulia D’Amico Nuo Liryco Dela Cruzo iki „Parini Secondo“: Santarkandželas išjudina mūsų abejingumą žaisdamas monotonija ir kartojimųsi (klpteatro.it)
Kalbant apie judėjimo nepilnavertiškumą, į galvą ateina hipnotizuojantis Annos-Marijos Adomaitytės kūrinys „Pas de deux“.
Pora, vaikinas ir mergina, čia ilgam susijuosę į apsikabinimą kuria ratu besisukantį šokį, sukonstruotą iš mažų žingsnelių ir bandymų pašokti į viršų. Vis dėlto apsikabinimas varžo jų judesius, versdamas riboti savo impulsus ir laikytis tos pačios dinamikos, kuri kartojasi ciklais, vėl ir vėl.
Šokis tęsiasi trūkčiodamas kaip laikrodžio, kurio rodyklės tobulai sinchronizuotos, viena kitą tegali pasiekti retai ir trumpam, mechanizmas.
Mes, publika, sėdime aplinkui, liudijame šias tuoktuves, su viltimi laukdami, kad bėgant laikui kas nors pasikeis ir atsiskleis. Tačiau sekundė po sekundės, minutė po minutės, galime tik konstatuoti faktą, kad šio vedybinio šokio, primenančio muzikinę dėžutę, choreografinė monotonija tik kankina atlikėjus, pasmerkdama juos ženklioms fizinėms ir psichologinėms kančioms. Du įsimylėjėliai vienas kitam padeda, vienas kitą remia, bando kartu, kiek tai įmanoma, pasiekti pusiausvyrą, tačiau ši jų sąjunga – lyg spąstai, iš kurių neįmanoma ištrūkti. Nuo pasirodymo pradžios iki pabaigos jų žvilgsniai visą laiką atgręžti į išorę, liūdnos jų veidų išraiškos, rodos, prašo pagalbos, jų veidai atrodo pavargę, sukrėsti, tragiški, dramatiški.
Dar kartą [šiame festivalyje] publika atsiduria priešais šokį / mechanizmą / monotoniją, kuri yra gyvenimo, šiuo atveju – poros gyvenimo, metafora. Meilės duetas, apimtas išsigimusios dinamikos, santykių džiaugsmą paverčia gniaužiančiu mazgu. Kiekvieną judesį, veiksmą ir jausmą kartojimas padaro vergovės aktu. Publika paveikta, užhipnotizuota empatijos emfazės, tokiose išsigimusiose santykių dinamikose ji atpažįsta elementus iš savo pačios ir kolektyvinės pasąmonės.
Apie autorę:
Dramaturgė, teatro kritikė ir italų kalbos mokytoja. Ilgą laiką gyveno Australijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Bolivijoje. Baigė Milano Paolo Grassi teatro akademiją ir Bolonijos D.A.M.S. teatro studijas. 2005-aisiais pradėjo bendradarbiauti su Teatro de Los Andes, pirma kaip studentė, vėliau kaip asistentė režisūrai ir dramaturgijai, dokumentavo kolektyvo pedagoginę ir teatrinę veiklą. Iš šio tyrimo gimė knyga „Aktoriaus išsilavinimas. Langas į De Los Andes teatro veiklą, mokymą ir būtį“, išleista ir Italijoje, ir Bolivijoje. Kočabamboje buvo kultūros centro Proyecto mARTadero teatro ir laboratorijų programos kuratorė, taip pat festivalio Teatro Bertolt Brecht atrankos komisijos narė. Nuo 2010-ųjų rašo teatro kritiką, tekstus publikavo Bolonijos D.A.M.S žurnale „Culture Teatrali“, Londono „Remoatgoat“ ir „Catch 22 Magazine“, leidinio „Threeweeks“ numeryje apie Fringe festivalį Braitone ir Edinburge ir „Proyecto mARTadero“ tinklaraštyje. Nuo 2014 m. vėl gyvena Bolonijoje, dirba pradinių klasių mokytoja ir teatro kritike „Krapp’s Last post“ redakcijoje.
Iš italų kalbos vertė Ramunė Brundzaitė
-----
Witold Mrozek Receptas sąžinės graužačiai (dwutygodnik.com)
Iš to, ką jau parašiau, nesunku aiškiai suprasti, kad Santarkandželo festivalis yra tiek teatro, tiek šokio renginys. Nors ribos tarp vienos ir kitos srities šiuolaikiniuose scenos menuose jau seniai išsitrynė, festivalio programoje yra ir grynesnių apraiškų to, ką įprasta vadinti šokiu. Štai Anna-Marija Adomaitytė sukūrė choreografiją lietuviškai šveicariškam vyro ir moters duetui – Romane Peytavin ir Victorui Poltier. „Pas de deux“, priešingai nei gali pasirodyti iš pavadinimo, nėra tiesiogiai susijęs su klasikiniu baletu. Peytavin ir Poltier išraiškingi veidai toli gražu neprimena laboratorinio neutralumo ir baletinio estetizavimo. Kuratorių pateiktas aprašymas žadėjo „heteronormų prievartos persmelktą šiuolaikinį pas de deux“ – ir kažką panašaus iš tiesų galima įžvelgti Ženevoje gyvenančios lietuvės Adomaitytės kūrinyje. Moteris cikliškais liemens sukiniais ir galvos judesiais tarytum bando išsilaisvinti iš dueto; atrodo, kad būtent ji energingai vadovauja, suteikia judesiams jėgos. Tačiau šokėjams pagaliau apsisukus, susidaro įspūdis, kad būtent vyras agresyviai valdo savo partnerę. Parašyta, kad naujausio Adomaitytės darbo pavadinimas yra „TikTok – Ready Choreographies“; „Pas de deux“ iš tiesų kažkuo primena trumpą vaizdo įrašą. Tik kyla klausimas, ar šį tiktoką reikia žiūrėti penkiasdešimt minučių. Teatro medija čia nebūtinai suspėja įrėminti turinį, o tai juk galėjo būti instaliacija.
Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Vietoje (pranc. k.).
