Balandžio 12 diena. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) scenoje devintąjį gimtadienį švenčia Viktoras. Šis beveik dviejų metrų ūgio berniūkštis – jį vaidinantis jaunas aktorius Šarūnas Rapolas Meliešius – su tamsia sulaižytų plaukų banga ant kaktos ir vos pastebimais apskritais akiniais nepaprastai panašus į monoklį nešiojusį Tristaną Tzarą. Vieną iš dadaizmo kūrėjų ir pirmųjų idėjinių lyderių, pradėjusių rengti pasirodymus Ciuriche, „Cabaret Voltaire“. Aktyviai gyvavęs tik maždaug dešimtmetį, dadaizmas kaip organizuota meno srovė išsisėmė didžiajai daliai jo kūrėjų išsiskirsčius, prisijungus prie siurrealizmo ar kitų judėjimų. Nors ir neilgas, dada gyvavimas buvo efektingas: ši srovė yra vienas reikšmingiausių XX a. pradžios judėjimų, keitusių meno istorijos kryptį.
Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ scenoje – Viktoras-Tzara-Meliešius švenčia gimtadienį ir ardo miesčionišką vartotojų kultūrą, kurios negali pakęsti, nors jai buvo augintas. Buvusio dadaisto ir siurrealisto Roger Vitraco 1928 m. parašyta pjesė, neracionalus ir destruktyvus jos Viktoras bei savo abejingą tuštybę moralinėmis pozomis ir kalbinėmis klišėmis dangstanti jo aplinka pirmą kartą scenoje atsidūrė 1928 m. gruodį. Spektaklį režisavo su Vitracu ir Robertʼu Aronu 1926 m. Alfredo Jarry teatrą įkūręs Antoninas Artaud. Jo pastatymas žiaurumo teatro stilistika sulaukė teigiamų atsiliepimų, tačiau ne platesnio susidomėjimo. Todėl spektaklis buvo parodytas vos kelis kartus, o pjesė primiršta iki jos sėkmingesnio pastatymo 1946-aisiais ir ypač reikšmingo 1962 m.
Vitraco pjesė ir Varno spektaklis prasideda Viktoro maištu. Jis pamažu ima priešintis pasauliui, kurio buvo augintas, normoms ir taisyklėms, kurių jis buvo įpratintas laikytis, ir visai jo aplinkai įprastam nuolankumui. Sudaužydamas brangią vazą ir grasindamas kaltę suversti tarnaitei Lili (Radvilė Budrytė) Viktoras peržengia ribą, už kurios grįžti įmanoma, bet jis jau nebesiruošia. Prieš amoralumą, logocentrizmą, bet kokias ideologijas, beprasmišką gyvenimą ir mirtį sukilęs Vitraco pjesės vaikas artimas ne tik paties dramaturgo kurtam dadaizmui bei siurrealizmui, bet ir egzistencializmui bei absurdui. Šie pjesės sukūrimo ir pirmo pastatymo metu buvo ankstyvosiose raidos stadijose (bent jau teatro kontekste) ir publikai dar nepažįstami. Tad nenuostabu, kad 1928 m., kai teatre nebuvo kuriama beveik nieko panašaus, žiūrovams šį tekstą ir Artaud estetiką priimti buvo sudėtinga, o 1962 m. (po dar vieno pasaulinio karo, po dar vieno politinio ir kultūrinio persitvarkymo, po Albertʼo Camus, Eugeneʼo Ionesco, Samuelio Becketto tekstų debiutų scenose) atsidūręs naujame laike ir naujose – Jeano Anouilhʼo – rankose, „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ įsitvirtino prancūzakalbio teatro pasaulyje kaip viena iš svarbiausių XX a. pjesių.
Taigi LNDT Naujojoje salėje Viktoras-Tzara-Meliešius šukėmis paverčia vazą ir pradeda keistą, absurdišką savo gimtadienio šventę. Šventę-vaidinimą-žaidimą pelėkautais, skirtą visiems savo pačių sukurtų taisyklių nesilaikantiems – vaikystę, gyvenimus ir pasaulį griaunantiems suaugusiesiems. Kurie, gražūs ir stilingi, savo beprasmiais pastovėjimais ir prisėdimais pamažu užpildo sceną. Tokie suaugusieji – ryškus kontrastas vaikams: besimėgaudami savimi (kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius), gražia savo namų aplinka (scenografas Gintaras Makarevičius, šviesos dailininkas Vilius Vilutis), gaubiami įsimenančios melodingos muzikos (kompozitorius Martynas Bialobžeskis), juokingai prisirišę prie savo absurdiškų gyvenimų, jie tampa akmeniniu fonu vaikų – devynmečio Viktoro ir šešiametės Ester (Rūta Jonikaitė) – gyvsidabriui. Gyvybinei jėgai, kuri spektaklyje išreiškiama ir tekstu, ir vaidybos stiliumi: vaikų vaidmenis atliekantys aktoriai kur kas judresni, fiziškesni už visus kitus. Jie gali apšokti ir apžaisti suaugusiuosius, praslysti nepastebėti, užsiimti akrobatika, šokinėti ant kėdžių ir, regis, nė kiek nepavargę, viską kartoti nuo pradžių. Ypač pirmame spektaklio veiksme, kuris prasisuka prieš žiūrovų akis it į nedidelį akmeninį baseiną paskirais lašais pažyrantis gyvsidabris Alexanderio Caldero „Gyvsidabrio fontane“ (1937).
Spektaklio vaikus gyvsidabriu vadinti galima ne tik dėl jų judrumo, nevaržomos energijos, bet ir griaunančios, destruktyvios galios. Jie čia yra gyvsidabris, kuris nuodija lakiais garais, besiskverbiančiais gilyn po vizualiuoju spektaklio, jo veikėjų ir jų gyvenimų patrauklumu. O šis – kiekviename spektaklio veiksme viliodamas vis giliau į nelaimingus nelaimingų Pomelių namus – jei ne keli dėmesį ardantys gyvsidabrio lašai, medžiagiškumu ir detalėmis galėtų per visą spektaklį nepaleisti prikaustytų akių ir minčių. Įvilioti į perukų, šilkų, juodų katinų, inkrustuotų medinių baldų, netikėtų slaptaviečių, ne iki galo perregimų stiklų, butelių, taurių, stiklinių, ordinų ir kutų pasaulį, kuris delikačiais kvapniais pirščiukais išspaustų paskutinius žmogiškumo likučius iš kiekvieno pasidavusio jo siūlomam grožiui. Bet spektaklio kūrėjų susižavėjimas ir pagarba pjesės sukūrimo laikotarpio estetikai ir kultūrai nenugali Vitraco kandumo, o jo sukurti personažai visą tą grožį užnuodija žiaurumu.
Tad nenuostabu, kad svarbiausi ir ryškiausi šiame spektaklyje yra visus dvylika pjesės veikėjų kuriantys aktoriai. Šarlį ir Emili Pomelius vaidinantys Vainius Sodeika ir Miglė Polikevičiūtė, Antuaną ir Terezą Manjo kuriantys Marius Repšys ir Elzė Gudavičiūtė, generolas Lonsegiuras – Arūnas Sakalauskas (šį vaidmenį taip pat kuria Vytautas Anužis, kurio pamatyti scenoje neteko), Aurelijos Tamulytės Ida Mortmar, tarnaitė Lili – Radvilė Budrytė, gydytojas Povilas Budrys – visi jie antrosios premjeros vakarą buvo įdomūs ir džiugino naujomis ar kurį laiką jau nematytomis spalvomis. Dinamiški vaikai ir statiški suaugusieji sukurti derinant šaržą su orumu, net išdidumu. Taip spektaklyje visi išliko juokingi, bet neperžengė ribos, už kurios nebesinorėtų palaikyti vaikų, o suaugusieji nebebūtų įtikimi kaip Viktoro ir Ester antagonistai.
Vienintelis iš pjesės ir spektaklio suaugusiųjų veikiantis kiek kitokiomis taisyklėmis buvo Repšio Antuanas Manjo. Šis personažas – ant beprotybės ribos, o gal ir ją peržengęs, dėl to netekęs vietos civilizuotoje, kultūringoje draugijoje. Atsidūręs užribyje, jis socialiai ir emociškai priartėja prie logišką ir paviršutiniškai tvarkingą pasaulį griaunančių vaikų. Draugų ir šeimos atstumtas ir nesuprastas, Repšio Manjo spektaklyje yra vienintelis vaikus matantis, mylintis ir tokio paties jų atsako sulaukiantis suaugusysis. Su Viktoru žaidžia ir Sakalausko generolas, jis su džiaugsmu klausosi ir vaikų skaitomų eilėraščių. Bet išraiškingas aktoriaus veidas rodo pasipriešinimą mažųjų tironų išdaigoms, o Viktorui linkima kirasyro karjera – pajuokiama jojant ir mediniu arkliuku, ir pačiu Lonsegiuru – neleidžia suabejoti generolo širdies šaltumu ir aklumu vaikų maištui.
Iš spektaklio suaugusiųjų išsiskiria, nors prie jau yrančio, bet vis dar to nematančio pasaulio yra puikiausiai prisitaikiusi, jam ištikima ir tinkama ponia Ida Mortmar. Netikėtai pasirodanti keista nepažįstamoji sujaukia antrame spektaklio veiksme pradėtą kurti pošventinę namų – bet ne santykių – ramybę. Veiksmo tempas lėtėja leisdamas sutelkti dėmesį į spektaklio veikėjų ryšių peripetijas, o Tamulytės Mortmar jį išblaško ne tik netikėtu pasirodymu, bet ir nevaldomu dujų proveržiu. Ši siaubingai elegantiška ir žavinga dama perdžia tiek daug, kad jos pasiūlymas vaikams atsisėsti jai ant kelių išgąsdina Ester. Mergaitė pabėga nuo vidinio irimo ir puvimo, išsiliejančio smarvių dujų salvėmis, kurių Ester akyse nebegali pridengti išorinis Idos grožis, jos turtai ar socialinė padėtis. O Viktorą, peraugusį, per anksti pasenusį ir pasaulį perpratusį vaiką, ji, regis, tuo ir sudomina: Ida yra ne tik naujas dėmesį prikaustantis žmogus ir taikinys išdaigoms, ji taip pat ir nebe žmogus, todėl kur kas mažiau varžoma manierų ir takto, skonio ir etiketo, tad gali sau leisti vaikui pasakoti viską, ko neišdrįstų kiti. Tarsi šliūkštelėti gyvsidabrio svetainėje ir pasišalinti, kol dar niekas nepamatė, ką ji padarė.
Paskutinė spektaklio dalis žiūrovus įvilioja dar giliau į Pomelių namus: jų keistus santykius iliustruojantį miegamąjį, kuriame stovi dviem viengulėmis lovomis paversta akivaizdžiai pusiau padalinta dvigulė. Čia, pačioje spektaklio pabaigoje, tarsi dėdamas tašką savo tragiškai nerimtų išdaigų ir provokacijų sekoje, Viktoras miršta. Miršta ir nemaža dalis pjesės suaugusiųjų, kurie turėjo civilizuoti vaikus, užauginti kirasyrais ir perduoti jiems savo pasaulį su visa jo tvarka.
Mirdami jie palieka Ester didelį kamuolį, su kuriuo žaista viso spektaklio metu. Kamuolį kaip pasaulį, kurį perkurti Ester dabar turės galimybę: ji dar vaikas, jos jautrumas ir žmogiškumas dar gyvi, ji dar gali sukurti kažką naujo, nesusijusio su pūvančia mirties Žeme, kurią turėjo paveldėti iš tėvų. Ji galės sukurti kažką naujo, kažką kito nei pirmame veiksme jai pranašavo pats Viktoras: „bučiuokis su savo katytėmis, mylėk savo artimą kaip save pačią ir būki klusnus vaikas, laukdama, kol būsi gera žmona ir gera motina“. Dėl šio originalaus sprendimo tragikomiškas, daugybe mirčių pasibaigęs spektaklis nepaprastai džiugina: Varno pastatyme lygiavertė Viktorui ir kartu su juo senąją tvarką ardyti pradėjusi Jonikaitės Ester dovanų gauna pasaulį, kuriame turės laisvę rinktis ir mylėti. Mylėti, kaip, pavyzdžiui, Vitracas mylėjo teatrą nepaisydamas to, kad tai gali tapti pašalinimo iš siurrealistų gretų priežastimi.
Spektaklis nepaprastai džiugina, nes jame justi akivaizdi meilė teatrališkam, vizualiajam teatrui, aistra kurti ir azartas dalytis kūrybos rezultatais. Ir nesvarbu, kiek ir kam tai yra aktualu. Nors man pačiai dėl to aktualumo neramu buvo ne tik visą spektaklį, bet ir dar porą dienų po jo. Tol, kol Šiauliuose pamačiau Gildo Aleksos režisuotą spektaklį „Bydermanas ir padegėjai“ pagal 1958 m. parašytą Maxo Frischo pjesę. Juk nuo 1928 iki 1958 m. niekas iš esmės nepasikeitė. Niekas iš esmės nepasikeitė ir iki 2024-ųjų. Todėl dabar ir aktualu kalbėti apie savo vaikus suryjančias ir susinaikinančias kultūras. Todėl ir reikia vaikams dovanoti pasaulius, užuot – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme – juos žudžius civilizacija.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
