„Tragedijos nėra“, - sakė Rimas Tuminas, Nacionaliniame dramos teatre kurdamas „Edipą karalių“ pagal Sofoklio tragediją. Nėra mirties, - teigė jis visais ligi vieno savo darbais. Žmonės baigia savo žemiškąją kelionę, tačiau teatras prišaukia juos iš anapus ir padaro gyvesniais už gyvuosius. Scenos aikštelė ir yra tikrasis gyvenimas. Tik tos kelios valandos prožektorių šviesų apšviestoje ir muzikos garsų pripildytoje juodoje dėžutėje yra reikšmingos.
Tuminas besąlygiškai tikėjo teatru, juo žavėjosi ir kiekvienu savo spektakliu troško paliudyti jo galią. Jam buvo svarbu parodyti, kad teatre įmanoma tai, kas neįmanoma niekur kitur, jis nenuilsdamas scenoje siekė sukurti, kaip pats sakydavo, „netikėtumų sankaupą“. Jei žodžiais nusakytume tuos teatrinius netikėtumus, priverstų šyptelėti jų naivumas. Į orą „magiškai“ pakylantis aktorius, rampos pakraštyje „išnerianti“ butaforinė žuvis, netikėtai į sceną įmaurojanti didžiulė beždžionė... Tačiau visa tai Tuminas scenoje išgaudavo su tokiu lengvumu ir meistryste, kad tai iš tikrųjų tapdavo teatro stebuklais, o ne triukais ar fokusais. Ir kaip pats jais džiaugdavosi!
Ne kartą teko girdėti Maestro apgailestaujant dėl teatro erdvės materialumo, žemiškumo. „Man norisi stebuklo“, - sakydavo jis. Tačiau ne sceninius efektus režisierius turėjo galvoje. Jis siekė tokio stebuklo, kuris padovanotų publikai tikros šventės išgyvenimą. Giliai panardintų į emocijų, vaizdų, šviesų ir garsų pasaulį, bet sykiu neleistų pamiršti, kad visa tai - žaidimas. Tuminas buvo didysis žaidimo vadovas, kurio nematoma burtų lazdelė juodai scenos dėžutei suteikdavo netikėčiausius pavidalus.
Žinoma, šią teatrinę magiją režisierius įgyvendindavo ne vienas. Nepamainomi jo bendražygiai - scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas, su kuriuo dabar, net neabejoju, bičiuliai jau planuoja dangiškojo vaidinimo premjerą. Ir, be abejo, aktoriai. Žaidžiantys kaip vaikai, bet sykiu atveriantys, apnuoginantys pačią gyvenimo šerdį. Tuminas norėjo, kad aktoriai per kelias sceninio laiko valandas suteiktų iš praeities prišauktam žmogui, kurį vaidina, tikresnio, vaiskesnio gyvenimo galimybę. Todėl, pavyzdžiui, gyvybingesnių senukų jokio kito režisieriaus teatre neteko regėti. Tumino spektakliuose žaisdavo visi, nepriklausomai nuo amžiaus ar teatrinės mokyklos.
Ir pats Tuminas buvo tikras žaidėjas. Nuolat fantazuodavo, svajodavo, kurdavo istorijas, vaidindavo, be jokių pastangų užmegzdamas ryšį su pačių įvairiausių kultūrų ir socialinių sluoksnių žmonėmis. Tuo lengvai papirkdavo ne tik savo kūrybinę komandą, bet ir visus sutiktuosius. Tikiu, kad ir prieš kelias dienas šventam Petrui suvaidino neprilygstamą intermediją. O dabar jau kuria dangaus teatrą, apie kurį ne sykį yra kalbėjęs.
2012 metų pavasarį Rimo Tumino išsakyti žodžiai dabar įgauna naują prasmę:
„Gyvenimas traukiasi, įvykiai nereikšmingi, neypatingi. Lyg mestum akmenį į vandenį, o jis nesukeltų jokių purslų, jokių ratilų, tik pliūkšt - ir viskas. O man norisi, kad kiltų didžiulės bangos ir paliestų krantus, kad sujudėtų, sunerimtų gelmė. Laukiu tokio sprogimo, tokios audros, bet dabar ji gali įvykti ne gyvenime, o tik teatre. Tik teatras gali praplėsti ir atgaivinti gyvenimą. Tik scenos dėžutėje yra tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas dar gali būti. Tik čia susitelkia patirtis ir atmintis. Gyvenimo man nebereikia.“
Ačiū, Režisieriau, už praplėstą ir atgaivintą gyvenimą.
