Kortos buvo išdalintos 1989 metais. Pirmoji - vynų tūzas, užduoda toną ir spalvą. Juk tūzas - tai ir kaladės pradžios, ir pabaigos korta, turinti ir žemiausią, ir aukščiausią vienatvės natą. O dar vynų - kaip vyno - juoduma, kitokia nei aiškumą ir sakralumą turinti kryžių juoda. Kas yra vynai kortose? Apversta širdis. Ieties smaigalys. Magų, saugančių slaptą sistemą, ženklas. Tokia yra pirmoji „Vilniaus pokerio“ dalis, tokia yra Vytauto Vargalio korta. Skirta ir suprantama ne kiekvienam. Toliau krinta bartukas, irgi juodas, irgi vynų. Bartukas - berniukas be didelių ambicijų, žinantis savo vietą, tvarkingas bibliotekininkas Martis, antroje „Vilniaus pokerio“ dalyje rašantis martraštį, smalsiai stebintis, kas vyksta, kol jo paties nepraryja kortose parašyta lemtis, kai ant stalo jau krinta vynų dama, kortose kartais atliekanti Raganos funkciją. Stefa, kalbanti trečioje knygos dalyje, žino, kad širdžių neužkariaus, būgnai jai einant neskambės, ir net šventosios gyvenimas - ne jai. Jai tiktų būti poroje su karaliumi, bet ant stalo - tik tūzas ir bartukas. Vienam jos - per mažai, kitam - per daug. Ketvirtoji korta - vėl vynas, tik šį kartą be paveikslėlio, be veido. Koks nusivylimas - dešimtakė. Ne to kalibro korta. Tik „Vilniaus pokerio“ ketvirtoje dalyje ta dešimtakė įgauna šuns pavidalą. Į miesto šunėką reinkarnavosi fizikos ir džiazo paslaptis perpratęs Gedas - ir jam ta dešimtakė yra paslaptingos sistemos dalis, kurios jis nespėjo perprasti, bet jautria šuns uosle ją užuodžia visame Vilniuje.
Pokerio žaidėjai žino, kad su šiomis keturiomis kortomis partijos nelaimėsi. Reikia penktos. Ir pergalę nešanti korta tokiu atveju gali būti tik viena. Lemiamą kortą išmetė ir 2023 m. partiją užbaigė naujoji MO paroda „Vilniaus pokeris“. Iškrito vynų karalius. Royal flush.
Šiemet R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ 700-ojo miesto gimtadienio proga tapo pagrindu net keliems meno projektams, filmui, parodoms. Knyga tam tinka - galima ja remtis, ją interpretuoti, vaizduoti, apipavidalinti ir įkontekstinti - žiūrovams paliekant galimybę stebėti ir lyginti, kaip gerai ar tiksliai knyga atspindėta. Yra ir dar vienas kelias - knygą pratęsti, ir, atrodo, MO parodoje taip ir įvyko. R. Gavelio pradėtą partiją laimėjo Karalius - Komanda. Komanda - parodos kuratorės Algė Gudaitytė ir Dovilė Barcytė, parodos architektas Gintaras Makarevičius ir parodos režisierius Oskaras Koršunovas. Vėl keturi? Turbūt penktasis šios komandos narys buvo pats R. Gavelis - jis tarsi romano centras V. Vargalys pasėjo sėklą, kurią pavyko išauginti. Rezultatas maloniai nustebino - tai ne knygos iliustracija, ne atpasakojimas ir net ne interpretacija. Paroda tarsi pakeičia knygos tonaciją - keturios minorinės kortos, geros kiekviena savaime, tačiau panirusios į laikmečio neviltį, iškritus mažoriniam Karaliui, įgauna naują toną. Atsiranda vilties motyvas. Paroda juo ir džiazuoja pakildama aukščiau konkrečių personažų istorijų, jų likimų ir silpnybių. O kas yra aukščiau? Vilnius.
Paroda tarsi penktoji „Vilniaus pokerio“ dalis, penktas pasakojimas, kuriame pagrindinis veikėjas yra Vilnius. Toks, kokį matome ir suprantame mes patys be menotyrininkų ir ekspertų pagalbos. Daugiasluoksnis ir daugiaformis, ne visada pažįstamas, bet įdėmiau pasižiūrėjus - atpažįstamas Vilnius. Taip, tai tas pats Vilnius, kurį matė keturi „Vilniaus pokerio“ personažai, tačiau jame yra ir amžinybės, ir vilties. Per miestą romane tekanti amžinos atminties upė Neris teka ir parodoje, valandai atiduodama mums giliai slėptus prisiminimus. Ji nesustoja ir nesibaigia ties R. Gavelio personažais, o prateka pro jo aprašytą 7 dešimtmetį, 1989-uosius, kai išėjo pirmasis knygos leidimas, ir pasiekia mūsų laiką. Todėl parodoje jaučiama laisvės pergalė, kai iš klaidaus sovietmečio labirinto pavyksta ištrūkti į 10 dešimtmetį, o ten jau yra ir šviesos, ir vilties, ir ateities jausmas.
Ir pats Vargalys, R. Gavelio romane turintis mistinių, ne visiems patrauklių savybių, parodoje pasirodo tik žmogus - Nerijaus Ermino nulipdytas nuogas vyras, stovintis priešais parodos anotaciją tarsi prieš veidrodį, nieko nebebijo. Kanukai, žiauriai kamavę Vargalį ir griovę jo pasaulį, mums nebepavojingi. Parodos atidarymo vakarą dešimtys tų beveidžių būtybių blaškėsi ekspozicijos erdvėse - iš tiesų nemalonūs padarai, ir tamsiame koridoriuje juos sutikus nukrečia šiurpas (kanukų performansas parodoje tapo atskiru meno kūriniu), o besisukančiuose veidrodžiuose akimirką gali pamatyti ir savo veido kanukizaciją. Tačiau parodoje supranti, kad kanukų dantys nebėra tokie aštrūs, kanukus irgi galima įveikti ar nukenksminti, kad ir pakviečiant šokti pagal „Solo ansamblio“ „Dansingą“. Nauja era.
J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdove“ tamsos pralaimėjimas ir nauja era prasideda nuo Karaliaus sugrįžimo. Karalius-Komanda parodoje „Vilniaus pokeris“ atvertė naują puslapį ir visą partiją sustatė į vietas: dama virto karaliene, bartukas - bendražygiu, gatvės šuva - karaliaus šunimi, o gal gepardu, žengiančiu Katedros aikšte. Magiškasis tūzas gavo vietininką žemėje, sugebantį išskaityti jo mintis, išgryninti jas ir priartinti prie mūsų, o gal net naują šiuolaikinio Kaubojaus pavidalą, pasirodantį Vytauto Tomaševičiaus „Trajektorijoje“. Ir tai didelis laimėjimas. Kas po pergalės? Vieniems po tokios sėkmingos partijos - juk royal flush yra reta kombinacija - kyla azartas, ir jie pamiršta lošimo taisyklę, kad visada laimi kazino. Kiti išplaukia „Titaniku“ - tiesa, Džekas Dosonas prieš mirtį laimėjo ne tik kortų žaidimą, bet ir meilę. Treti, nors tokių mažuma, susirenka laimėjimą ir palieka stalą - tam, kad vėliau sugrįžtų. Į „Vilniaus pokerį“ tikrai verta grįžti.
-----
Marija Dautartaitė - skaitytoja ir žiūrovė.
