Ieva. 2022 m. rugsėjo 15 d., 13:34
Sutinku, kad ruduo ir žiema tinka teatrui. Tik antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą, nes jau nebereikia įsitempti, kad viską spėčiau aprėpti ir suvokti, jau žinau, kas laukia, ir galiu atsipalaiduoti. Taip man nutiko su „Austerlicu“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras, 2020) - antrą kartą galėjau pasinerti ir mėgautis buvimu tame lėtai tekančiame pasaulyje. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę. Manau, tokiu virs spektaklis „Equus“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2022). Jame sceną iškruvino žarnos, o pirmajame Jokūbo Brazio kūrinyje „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras, 2022) pabiro mėsa apskretę kaulai. Nors man priimtinas humaniškas jauno režisieriaus požiūris ir pastanga įsigilinti į žiaurumą įvykdžiusį žmogų, mėginimas jį suprasti, vis dėlto pritrūko šiuolaikinio požiūrio į 1973 m. Peterio Shafferio parašytą pjesę - tai taikytina ir turiniui, ir formai. Abejonių kelia pasitelkiant froidistinę psichoanalizę ir krikščioniškus įvaizdžius interpretuojami pagrindinio veikėjo pasąmonės užkaboriai - ar šiandien nėra kitų, šiuolaikiniam žmogui ir mokslui artimesnių kelių? O labiausiai mane šiame spektaklyje sužavėjo arkliai - vaizduotėje pamatai scenos arklidėse stovinčius žirgus.
Man įdomu, ar tikrai kurti įmanoma tik apie nelaimingus žmones? Šiuolaikiniame cirke - ne tik. Žiūrėdama keturių profesionalių akrobatų ir jų tėvų (mėgėjų) pasirodymą „Carrying my father“ galvojau, kad šis darbas turėjo būti terapija jo kūrėjams: juk suaugę sūnūs praleidžia daug laiko su savo tėvais, treniruodamiesi ir vykdami į gastroles. Scenoje retai matomas prisilietimų, fizinio artumo ir švelnumo kupinas santykis tarp suaugusiųjų ir jų tėvų subtiliai jaudino.
Jei ne laimės, tai džiaugsmo viršūnę pasiekė švedų akrobatės ir komikės kitame šiuolaikinio cirko festivalio „Helium“ spektaklyje „Breast in Peace“. Atsipalaiduoji scenoje matydamas drąsias moteris, galinčias peržengti tabu ir pasišaipyti iš savęs, o kartu atkurti ryšį su savo kūnu, savo krūtimis. Papų popiežei surengus iniciacijos ritualą, įšventintieji žiūrovai labiau nei dėl krepšinio pergalės džiūgauja dėl krūtinės išsivadavimo iš įvairių liemenėlių sporto čempionės pergalės.
Iš pirmųjų rudens premjerų įsimintiniausias man Adomo Juškos „Guašas“ Jaunimo teatre. Palengva įtraukęs ir užbūręs, panardinęs į sentimentalų pasivaikščiojimą po praeitį, kuris kartu yra ir menininkų manifestas. Aktoriai eskizuoja personažus, kurie pasirodo ir pranyksta, režisierius dėlioja scenas kaip išplyšusius lapus ir šis piešimo sąsiuvinis yra teatrališkas, gražus, pabrėžiantis paprastumą, vaizduotę ir laisvę. Spektaklyje iki graudumo tampa apčiuopiamas laikas - per žmogų: ką tik vaiką, o jau suaugusįjį. Šis prisiminimų ir neišsipildžiusių svajonių kaleidoskopas - ir meilės teatrui laiškas, ir noras išlaisvinti jį iš priklausomybės nuo teksto. Spektaklis sujaudino grynumo ir nuoširdumo siekiu. Po šio kūrinio išeinu truputį kitokia: kitaip matau tuos pačius pastatus ir kelią, kuriuo atėjau į teatrą. „Guašas“ įkvepia kurti.
Rimgailė. 2022 m. rugsėjo 26 d., 22:13
Nors mačiau ir „Guašą“, ir „Equus“, nė apie vieną rašyti nenoriu. Sako, geriau neturėti lūkesčių, ypač kalbant apie žmones, tad tai, be abejo, galioja ir teatrui. Nežinau, ar tai lūkesčiai. Jau kažkada rašiau apie tai, kad teatre ieškau tam tikro sąlyčio taško. Ir kai jau esi matęs ir „Žuvėdrą“, ir „Fikcijas“ (rež. Juška, Jaunimo teatras, 2019)... kaip galima pamiršti, kur su tais žmonėmis jau buvai nuėjęs? Taip, sulig kiekvienu spektakliu kelionė kitokia, bet juk ji tęsiasi, nes keleiviai - tie patys, net jeigu jie nebe tokie patys.
Turbūt todėl tokią kelionę man priminė Arturo Bumšteino „Big Pharma“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2021). Nevadinčiau to spektakliu, sunkiai pavadinčiau ir teatru. Bet man labai patinka, kaip Bumšteinas jaučia muziką, todėl jo kūrinį labiausiai skaitau iš muzikinės / atmosferinės pusės. Priimu tai kaip eksperimentą, todėl neieškau čia užbaigtumo, nesikoncentruoju į režisūrinę formą. Stebiu, kaip skaudžią ir asmenišką temą Bumšteinas atrakina per muzikinę erdvę. Pirmąsias dešimt minučių klausydamas informaciniame antidepresantų lapelyje išvardintų šalutinių poveikių jautiesi ir kvailai, ir juokingai, ir apgailėtinai. Nes šį vaistą vartodamas gali „susirgti“ dar šimtu kitų ligų. Lyg sergant depresija būtų maža pačios depresijos. Negana to, dažnai simptomai prieštarauja vienas kitam - greitas arba sulėtėjęs širdies ritmas, padidėjęs aktyvumas arba nuovargis, mieguistumas arba nemiga ir kt. Absurdas, kuris iš pradžių kelia juoką, pamažu virsta beviltiškumu, kuris juoką kelia tik iš liūdesio. Būtent šį perėjimą iš vienos būsenos į kitą arba iš išorės į vidų Bumšteinas „Big Pharmoje“ išjaučia stipriausiai. Turbūt todėl, kad pats yra to viduje. Ir visai nesvarbu, kad šiame kūrinyje nėra dramaturgijos, nes ir informacinį vaistų lapelį gali skaudėti, nes skaitysi jį taip, lyg skaitytum šį tą daugiau. Ir todėl galiausiai šis kūrinys - nei apie antidepresantus, nei apie depresiją, o apie žmogų, kuriam visko gali nutikti ir visko nutinka.
Tęsiant apie lūkesčius ir bendraminčių keliones - rugsėjo viduryje žiūrėjau Krzysztofo Warlikowskio „Angelus Amerikoje“ („Anioły w Ameryce“, „Nowy Teatr“). Viena vertus, spektaklis 2007 metų, tad jokių lūkesčių dėl jo neturėjau. Vėlgi priimi tam tikras sąlygas - spektaklis senas, tad veikiausiai sena ir jo kalba, tema ar prieiga. Bet aktoriai, šiandien vaidinantys šį spektaklį, - ne tie patys žmonės, kurie į sceną ėjo 2007-aisiais. Ir kalbu ne apie vardus ar pavardes, o apie žmogiškumą, pakitusį aktoriaus požiūrį į save, į savo profesiją, į savo personažą. Galbūt spektaklyje nebūčiau to pajutusi ir supratusi, tačiau „Angelų...“ epiloge aktoriai išeina į avansceną papasakoti žiūrovams, kaip baigėsi jų personažų istorijos. Ir štai tada, po penkių valandų aistrų ir emocijų, plėšymosi ir draskymosi, pamatai aktorių, besikreipiantį į žiūrovą. Ne, pamatai žmogų, klausiantį kito žmogaus: „Gal viskas bus gerai?“ Nors abu žinote, kad nebus. Nes ištisas penkias valandas jie rodė, kad gerai nebūna. Bet, kaip sakė vienas iš personažų, - „mums reikia vilties“. O jeigu tos vilties nėra, galbūt galime pakalbėti bent apie tai, kad jos nėra? Nevaidinant, kad nėra apie ką kalbėti. Tokie spektakliai irgi įkvepia kurti apie tai, kas rūpi, kas skauda, kas neleidžia užmigti.
