Prieš metus pakeistas tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ pavadinimas nėra vienintelis renginio pokytis. Antrą kartą žiūrovus kviečiantis „Helium“, priešingai „Naujojo cirko savaitgaliui“, yra organizuojamas ne vieno vadovo, bet kelių žmonių komandos. Ir nors ją sudaro asmenybės, turinčios vardus ir pomėgius, šiandien paprasčiausia sakyti, kad tai yra „Menų spaustuvės“ organizuojamas festivalis.
Toks organizavimo principas, iš pirmo žvilgsnio, regisi inovatyvus, nes demokratiškas: čia nėra savo skonį ir valią primetančio lyderio. Žinoma, tai turi savo kainą: stingant vienijančios linijos, vizijos, stiliaus, renginys tampa mišraine, kurioje yra ir kokybiškų, ir brangesnių, ir senstelėjusių ingredientų ar ankstesnių patiekalų likučių. Toks meniu veikiausiai pasotins tuščią skrandį, tačiau nesuteiks valgymo malonumo ir neatvers naujų skonio patirčių.
Tiesa tokia, kad daug tarptautinių festivalių - ir ne tik Lietuvoje - yra būtent tokie. Tam, kad sudarytum konceptualią programą, turi pažiūrėti tūkstančius spektaklių, pajusti, kaip dalis jų galėtų jungtis tarpusavyje, ir tada tikėtis, kad kūrėjai sugebės prisitaikyti prie tavo siūlomo laiko, o fondai skirs pakankamai lėšų. Deja, tokios kombinacijos tikimybė išlieka labai maža.
Todėl nieko keisto, kad dažniausiai festivaliai primena intensyvias užsienio spektaklių gastroles, o ne savarankiškus ir unikalius meno kūrinius. Kitaip sakant, įvykiais juose gali tapti kurie nors spektakliai, tačiau pajusti paties festivalio liniją, nuotaiką, temą, komunikacijos formas dažnai neįmanoma. Vis dėlto, Lietuvoje jau turime pavyzdžių, kai netgi nepatirdami ką tik minėtos aplinkybių jungties, regime, kaip organizatoriai įvykiais paverčia pačius festivalius, o ne vien atskirus spektaklius pristato Lietuvos publikai. Matant šią perspektyvą, norisi ir kitus stumti tokio lygmens link.
2022-ųjų „Helium“ programa buvo tarsi meniu įvairiems skoniams. Spektaklis vaikams, spektaklis apie tėvų ir jų suaugusių vaikų santykius, spektaklis pagal Lietuvoje seniai (visai?) (ne)matytą cirko techniką, komiškas socialiai angažuotas spektaklis. Taip pat - du lietuvių kūrėjų darbai, kurie į programą greičiausiai įtraukti kaip stipriausios šįmet pasirodžiusios šiuolaikinio cirko premjeros Lietuvoje.
***
„Helium“ savaitė prasidėjo cirko artisto Kasparo Bujanausko, kompozitoriaus Liudo Vervečkos ir aktoriaus Luko Dirsės spektakliu „7 minutės“, kurio eskizas šią vasarą rodytas „Menų spaustuvės“ organizuojamame gatvės teatro festivalyje SPOT. Tai - jaukus dviejų artistų pasirodymas duetais ir pavieniui, kurį pavadinčiau vienu įdomesnių ir tvarkingesnių Lietuvoje kurtų šiuolaikinio cirko spektaklių. Tikėtina, kad tam įtakos turėjo sprendimas įtraukti režisierių (Naubertą Jasinską): choreografija sudėliota tiksliai ir nuosekliai, sukurta ir išlaikyta vieninga stilistika, sėkmingai panaudota vidinio „Menų spaustuvės“ kiemo erdvė ir atlikėjų stiprybės - Bujanausko žongliravimas ir Dirsės judesio išraiška. Tiesa, neturiu minčių, apie ką galėjo būti šis kūrinys, bet jį žiūrėti buvo labai gražu ir malonu.
Lietuvos šiuolaikinio cirko pasaulyje keletą metų veikiančios trupės „Taigi cirkas“ nariai - oro akrobatas Konstantinas Kosovecas ir akrobatė bei cirko dramaturgė Elena Kosovec - neseniai atrado stilistiškai artimą kūrybinį partnerį - Latvijoje kuriantį akrobatą Aleksejų Smolovą. Kartu su juo subrandintą spektaklio „Up To This Point“ (liet. „Iki šio taško“) premjerą jie parodė šių metų „Helium“. Šviesų dailės aspektu pernelyg tamsus spektaklis įtraukė į egzistencines dviejų vyrų (E. Kosovec čia atsakinga už muziką) savasties paieškas, pakeliui patiriamas kančias ir išsilaisvinimą. Tai - dar vienas jau gerai pažįstamos „Taigi cirkas“ stilistikos spektaklis, praturtintas, be abejo, nuolat tobulėjančios komandos artistine technika.
Belgų „Post uit Hessdalen“ spektaklyje „Man Strikes Back“ (liet. „Žmogus kerta atsakomąjį smūgį“), žonglierius Stijnas Gruppingas ir būgnininkas Frederikas Meulyzeras savo reikmėms išnaudoja garsus skleidžiančias ir kuriančias geometrines figūras, kurios ilgainiui pradeda judėti savarankiškai, nepriklausomai nuo žmogaus poreikių ir nurodymų. Spektaklio apraše teigiama, kad taip kalbama apie žmonių ir dirbtinio intelekto valdomų mašinų santykį. Į figūras atsimušančių kamuoliukų choreografija taip užhipnotizuoja, kad, regis, galėtum į ją žiūrėti iki spektaklio pabaigos. Tačiau situacija pasikeičia. Likusią ir didžiąją kūrinio dalį veiksmas grindžiamas žonglieriaus pasiruošimu mesti kamuoliukus, bet jam nuolat sutrukdo judančios geometrinės figūros-robotai. Tai kartojasi labai daug kartų ir ilgainiui veiksmas pradeda atrodyti tuščias bei primityvus. Tačiau turint omenyje, kad „Man Strikes Back“ skirtas žmonėms nuo 6-erių metų, ir įvertinus vaikų šūkčiojimus bei juoką, galima suprasti, kad šio spektaklio tikslinė auditorija nėra pretenzingi suaugusieji.
Kita belgų komanda „There There Company“ spektaklyje „Carrying My Father“ veikė keliais duetais: keturi cirko artistai „Kablio“ renginių erdvėje tikrino ir kūrė ryšį su savo tėčiais. Žemės akrobatika, kontaktinė improvizacija, paprasti klounados pagrindai - tai buvo pagrindinės išraiškos priemonės šiame spektaklyje. Jo dramaturgiją daugiausiai dėliojo šviesų dailininkas, išryškindamas kurią nors porą (ar kelias jų vienu metu), nurodydamas, į ką atkreipti dėmesį, kurdamas scenografijos piešinį. O štai personažų ar situacijos kaitos beveik nebuvo matyti, tad valandą tiesiog žiūrėjome, kaip tėvai bei sūnūs paeiliui tampa našta vieni kitiems ir niekas dėl to nepatiria didesnio streso. Su viskuo susitvarkoma ir judama toliau.
Trečios belgų trupės vizitas tapo įspūdingesnis nei pirmųjų dviejų ir, mano manymu, apskritai buvo įdomiausias festivalio programoje. Brolių duetas „MOVEDBYMATTER & Collectif Malunés“ į Bernardinų sodą atvyko su cirko palapine, kurioje rodė „plieninių žandikaulių“ technika grįstą spektaklį BITBYBIT (liet. KĄSNISPOKĄSNIO). Kitaip nei jau aprašytuose spektakliuose, šįkart buvo galima pajusti stiprų artistų dueto ryšį. Spektaklis prasidėjo abiem stovint priešinguose palapinės apskritimą kertančios ilgos pakylos galuose ir pamažu artėjant vienam prie kito. Įsikandę „plieninius žandikaulius“, kuriuos lengva prisegti prie karabinų, o po to ir prie bet kurios konstrukcijos, broliai veikė išvien, panaudojo vienas kito pagalbą asmeniniams gebėjimams atskleisti, sąmoningai stūmė scenos partnerį į nepatogias ir, regis, skausmingas situacijas (o galbūt skaudėjo tik žiūrovams, kurių žandikauliai įsitempdavo matant, kokiõs jėgõs iš savųjų reikalauja atlikėjai). Laikydamiesi įsikibę vien dantimis, jie kilo į viršų ar sukdamiesi leidosi žemyn. Keista aprašinėti artistų veiksmus, nes nors atlikimo technika čia buvo itin svarbi, spektaklio sėkme laikyčiau artistų gebėjimą išlikti ryšyje nepaisant to, kokį sudėtingą veiksmą jie atlieka. Jie gali veikti kartu, gali ilsėtis, gali gręžtis į publiką, gali atsidurti skirtinguose scenos galuose ar skirtinguose aukščiuose. Tačiau visuomet galima justi plėtotės galimybes: istorija nesibaigia, šie žmonės dar turi ką pasakyti vienas kitam. Tai išskiria BITBYBIT ne tik iš šių metų „Helium“ konteksto, bet ir iš daugybės kitų spektaklių.
Ketvirtas užsienio programos spektaklis atvyko ne iš Belgijos. Švedijoje kurianti trupė „Mighty Performing Arts Collective“ bene labiausiai intrigavo ir kėlė lūkesčių, kad spektaklis „Breast in Peace“ bus aštrus. Keturios moterys ne tik atidengė savo krūtis, bet ir jas „perrenginėjo“, formavo iš jų personažus, demonstravo įvairius dirbtinius jų pavidalus. Komiškas spektaklis kurtas remiantis feminizmo idėjomis (jo aprašyme teigiama, kad tuo paremta visa trupės kūryba). Pagrindinė kūrinyje naudojama technika - klounada, kuri yra vienas palankiausių žanrų kalbėti temomis, kurias laikome nemaloniomis, sunkiomis, nesmagiomis, netgi gėdingomis. Nepasakosiu, kokias stereotipines situacijas, mitus, problemas, susijusias su krūtimis ir požiūriu į moteris, pavyko pamatyti spektaklyje, nes tai jau nurodyta „Menų spaustuvės“ interneto svetainėje. „Breast in Peace“ - vienas retų atvejų, kai kūrinyje galėjome pamatyti viską, ką autoriai nurodė aprašyme.
***
Akylesni skaitytojai (ar žiūrovai) galbūt atkreipė dėmesį į tai, kad, išskyrus „Breast In Peace“, visus kitus spektaklius atliko vyrų duetai (netgi aštuoni „Carrying My Father“ atlikėjai didesnę spektaklio dalį veikė po du). Galbūt tai, kaip ir pristatytus Belgijos cirko pavyzdžius, būtų galima laikyti tam tikra šių metų festivalio jungtimi?
Viena iš „Helium“ organizatorių, „Menų spaustuvės“ vadovė Jolita Balandytė, žiniasklaidai teigė, kad šių metų festivalio tema yra ryšiai. Visiškai su tuo sutinku - visi užsienio programos spektakliai pasakojo ir kūrė ryšius tarp scenoje buvusių žmonių arba tarp jų ir jų santykio su žmonija. Be to, paneigti ryšių temą būtų sunku bet kuriame scenos mene - tai išimtinai kolektyvinė kūrybos rūšis.
Svarstau, kad ryšiai ir jų plėtimas šiandien galėtų tapti bendra „Helium“ festivalio kryptimi. Seniai egzistuojančius ryšius organizacinė komanda panaudoja sėkmingai, o Lietuvoje netgi kuria naujus: tai patvirtina didelė šiųmetinė edukacinė programa. Vyko Jaunojo kritiko dirbtuvės moksleiviams, „Scenos konTEKSTŲ“ programa norintiems rašyti apie cirką pilnamečiams ir daugybė seminarų būsimiems ir esamiems cirko profesionalams, kuriuos vedė Lietuvoje ar su lietuviais kuriantys bei Lietuvos cirku seniai besidomintys užsienio profesionalai. Be to, pirmą kartą bendradarbiauta su ankstyvojo kino festivaliu „Pirmoji banga“, parodyta trumpametražių filmų cirko tematika.
Ryšiai su užsienio kūrėjais dar neatrodo išskirtinai įspūdingi. Džiugu, kad festivalyje galima atrasti kokybiškų, aktualių, jaukių spektaklių. Drauge svarstau, kaip neteisinga, kad Vilniuje publika su šiuolaikiniu cirku pažindinama beveik du dešimtmečius (jei įskaičiuosime LIFE festivalio patirtis - dar ilgiau), tačiau kur kas įdomesni kūrėjai pastaruoju metu lankosi Kaune, kuriame profesionalus šiuolaikinis cirkas pradėjo kelti galvą mažiau nei prieš dešimtmetį.
Neatsitiktinai šiame tekste spektaklius aprašiau, o ne komentavau. Tai buvo kokybiški ir tvarkingi darbai, nepasiūlę beveik nieko, ko nebūtume matę daugybę kartų anksčiau. Manau, kad dauguma žiūrovų, reguliariai lankančių šiuolaikinio cirko spektaklius, jau yra išaugę iš tokių, kokius pastaruosius kelis metus matėme „Naujojo cirko savaitgalyje“ ir „Helium“.
Ir remiantis kitų festivalių organizatorių patirtimis bei darbo rezultatais, ryšiai tikrai gali padėti išspręsti šią problemą.
