Šiandienos politinių įvykių kontekste vis pasigirsta raginimai nepainioti meno ir politikos - neva tai visai nesusiję, autonomiškos sritys. Omenyje turiu ne tik atsaką į kiek anksčiau, dar karo pradžioje, kultūros pasaulyje nuskambėjusį raginimą uždaryti dangų rusiškai kultūrai, bet ir dalies visuomenės reakciją į iš garsios čiuožėjų poros atimtą valstybės apdovanojimą. Ši platforma nėra tinkama erdvė diskutuoti apie jau minėtų ir kitų panašių sprendimų reikšmę, prasmę ir validumą, tačiau nevieninga visuomenės nuomonė apie meno ir politikos sąsajas skatina aktyviau pasvarstyti apie meno ir politikos ryšius bei pamėginti bent iš dalies atsakyti į vis aktualesnį klausimą - ar tikrai menas yra tokia jau nekalta ir autonomiška sritis, o meno politizavimas - dirbtinis ir pervertinamas reiškinys?
Visų pirma, svarbu išsiaiškinti, kas laikytina politika. Egzistuoja daugybė įvairių politikos apibrėžimų, tačiau plačiąja prasme politika nusako į valstybės valdymą: institucijas, įstatymų leidybą, valstybę valdančius asmenis. Taip politikos sąvoką aiškina ir politikos teoretikė Ch. Mouffe, tačiau atskirdama politikos ir politiškumo sąvokas, ji teigia, jog politiškumas - tai skirtingų visuomenę sudarančių grupių ir jų interesų prieštara[1]. Ši Mouffe mintis suponuoja, jog bet koks menininkas, neišvengiamai būdamas tam tikros visuomenės grupės dalimi, savo meno kūrinio turiniu, forma ir menine raiška atspindi tam tikrą visuomenės grupę, ją supantį socialinį ir politinį kontekstą, taip pat ir estetizuotai reprezentuoja tos grupės interesus. Toks meno kūrinys, nepriklausomai nuo menininko intencijų, pasitarnauja kaip veiksnys, padedantis suvisuotinti tam tikros visuomenės grupės įsitikinimų sistemą, kurią R. Williamsas vadina ideologija[2].
Kaip pastebėjo kompozitorius G. Ligeti, meno kūrinys nėra vien tik ženklų rinkinys - meno kūrinys yra užrašomas konkrečiame laike, kurio ekonominės ir politinės sąlygos konstruoja meninės dialektikos pamatą[3]. Taigi, net ir romantizme paplitusi ir šiomis dienomis vis dar aktuali meno dėl meno koncepcija, atribojanti meną nuo bet kokių didaktinių ir politinių funkcijų, perteikia tokio meno kūrinio autoriaus politinę poziciją. Poeto E. A. Poe žodžiais tariant, meno paskirtis yra tik estetinė: atspindėti kūrėjo ir kelti skaitytojo dvasią, tad pati tobuliausia poezijos forma yra poezija per se: poezija ir nieko daugiau[4] (Poe, 1966, p. 1431-1436). Tačiau filosofas J. Rancière´as pastebi, jog grožio ieškojimai mene ne tik įkuria meno autonomiją, bet ir tampa estetizuota gyvenimo forma, žmogų auklėjančia grožiu ir įtvirtinančia laisvą minties būvį ir raišką, mokančius gyventi liberalioje visuomenėje[5].
Trumpai atskleistos teorinės meno ir politikos ryšių diskusijos gairės sufleruoja, jog visai apolitiškas menas tiesiog neegzistuoja. Žinoma, šiame kontekste nevertėtų pamiršti, jog meno kūrinys nėra tiesioginė politinės komunikacijos platforma, o menininkas nėra politikas, tad menininkas daugeliu atvejų koncentruojasi, visų pirma, į estetines, o ne politines užduotis. Tačiau ir estetinė meno kūrinio darbotvarkė gali būti politizuota.
Kaip tokį pavyzdį galima pasitelkti L. van Beethoveno kūrybą: Simfonijoje nr. 3, Es-dur Eroica Beethovenas pateikia nuorodų į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, kurios išsiskleidžia intertekstualumu (simfonijos pavadinimu, epigrafu ir antrosios dalies žanrine nuoroda Marcia funebre) ir asmeninių kompozitoriaus jausmų, išgyventų socialinės ir politinės santvarkos kokybinio virsmo kontekste, perteikimu muzikoje. Čia vertėtų prisiminti ir XIX a. nacionalines mokyklas, kurių kompozitoriai gausiai išnaudojo folkloro motyvus, siekdami suformuoti savo šalies profesionalios muzikinės kultūros pagrindus ir kartu kelti visuomenės tautinę savimonę bei siekti suvereniteto.
Politines reikšmes komunikuoja ir liturginiai simboliai, kaip antai A. Honeggerio Simfonija nr. 3 Liturgique, kurioje dalims suteikdamas liturginius pavadinimus kompozitorius reiškė protestą prieš dehumanizacijos procesus, kuriuos stebėjo po Antrojo pasaulinio karo. O kur dar S. Reicho Different Trains ir Come Out, kuriuose kaip muzikinė medžiaga išnaudojami dokumentiniai artefaktai, fiksuojantys politinius įvykius. Šis Reicho kūrinys vertinamas labai kontroversiškai: kaip vertingas meninis eksperimentas muzikologijos kontekstuose ir kaip peržengiantis etikos ribas istorikų tarpe. Arba Jh. Adamso opera The Death of Klinghoffer, kurios premjerą Metropolitano operos teatre sekė protestai, kaltinantys kompozitorių neetiškumu ir politiniu neatsakingumu, nors pats kompozitorius teigė, jog operoje imdamasis nagrinėti Izrealio ir Palestinos konfliktą, išliko politiškai neutralus: neva jį domino tik pagrindiniais veikėjais tapusių tikrovėje gyvenusių asmenybių psichologija.
Tačiau toli gražu ne visi kompozitoriai mano, jog jų kūryba turėtų būti ir yra apolitiška. Prisiminkime baroko epochą ir G. B. Pergolesi operos La serva padrona parodymo Paryžiuje sukeltą taip vadinamą bufonų karą. Šiame kontekste komiškos operos šalininkai, kurių gretose buvo ir Apšvietos filosofai J.-J. Rousseau ir D. Diderot, per operų siužetus, muzikinės kalbos ypatumus ir formą aiškiai reiškė savo politines pažiūras ir taip siekė visuomenėje skleisti liberalizmo idėjas. Tuo tarpu prancūzų lyrinės tragedijos šalininkai savo operose kaip išmanydami šlovino absoliutizmą ir Karalių Saulę Liudviką XIV ir to net neslėpė. Ne tik baroke ir ne tik Prancūzijoje politiniai autoritetai, kontroliavę operų meninius turinius ir gamybos principus, nuoširdžiai tikėjo, jog atitinkamai suformuota estetinė meno kūrinio darbotvarkė gali auklėti visuomenę: įdiegti vertybes, atbaidyti nuo netinkamo elgesio, paaiškinti nederamą valdžios elgesį, priversti garbinti politinius autoritetus, pasirinkti vieną ar kitą politinę poziciją, protestuoti prieš dominuojančią politinę santvarką, įgalinti socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes ir taip toliau. Deja, realus tokių politinių reikšmių poveikis visuomenei liko egzistuoti tik teorinėse diskusijose, nes empiriškai liko nepatikrintas.
Pavyzdžių, kuomet per meną siekta politinio poveikio, Vakarų muzikos istorijoje galima rasti daug, įskaitant ir nacių bandymus steigti operos teatrą atvirame lauke Šiaurės Bairoitu vadintame Sopote, kur naujai sukurtų monumentalių, R. Wagnerio muzikinės dramos modeliu besiremiančių operų ir gryno oro kombinacija turėjo politiškai korektiškai išauklėti visuomenę. Bet atsigręžkime į Lietuvą: „M. Petrauskas pirmasis iš lietuvių kompozitorių suprato muzikos reikšmę klasių kovai, ir jo meninės veiklos pagrindinis tikslas buvo tarnauti liaudžiai“, - štai kaip apie pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ rašo J. Gaudrimas. Anot jo, „pasirinkdamas operos siužetu senosios lietuvių kartos dramaturgo G. Landsbergio-Žemkalnio pjesę „Birutė“, kurioje vaizduojamas epizodas iš lietuvių tautos kovų prieš grobuoniškąjį kryžiuočių ordiną XIV šimtmetyje, M. Petrauskas parodė demokratines patriotines savo pažiūras“[6]. Ne vien estetinės priežastys ir vėlesnius lietuviškos operos kompozitorius inspiravo savo kūriniams pasirinkti istorinę-patriotinę tematiką ir siužetus, kuriuose ryškėja liaudies pasipriešinimas ir sukilimo motyvai (čia galima minėti J. Karnavičiaus „Gražiną“, St. Šimkaus „Kaimą prie dvaro“, A. Račiūno „Marytę“, V. Klovos „Pilėnus“, B. Dvariono „Dalią“, J. Juzeliūno „Sukilėlius“ ir daugelį kitų). Reikėtų paminėti, jog ir pats Nacionalinio operos ir baleto teatro (kuris atitinkamais istoriniais laikotarpiais turėjo kitokius oficialius pavadinimus) įkūrimo faktas buvo svarbus ne tik kultūriškai, bet ir politiškai.
Žvelgiant į šių dienų lietuviškos operos aktualijas, ryškėja kitokios, šių laikų kontekstus labiau atliepiančios temos. Pasaulyje išgarsėjusio kūrybinio trio - kompozitorės L. Lapelytė, libreto autorės V. Grainytė ir režisierės R. Barzdžiukaitės - opera „Geros dienos!” (operos prodiuseris - „Operomanija“), grįsta prekybos centro situacijos simuliacija fikcijoje, šmaikščiai kritikuoja kapitalizmą ir kviečia kritiškai pažvelgti į vartotojiškumą. Operos autorių žodžiais tariant, meninė kūrinio idėja buvo kalbėti apie žmones, kurie atrodo kaip robotai, tačiau iš tiesų yra žmonės[7] bei scenoje reprezentuoti socialinėje tikrovėje mažai pastebimą visuomenės grupę, suteikiant jai balsą[8]. Per kasininkės personažus, kurios visą dieną parduoda, o po darbo eina pirkti, kūrybinis trio kviečia visuomenę atsisakyti perteklinio vartojimo. Tokia socialinė-politinė idėja sąlygojo ir estetinius meno kūrinio autorių pasirinkimus: buvo atsisakyta operai įprastų atlikimo manierų ir sudėtingesnės muzikinės kalbos. Vartotojiškumo ir klimato kaitos reiškinius autorės dar ryškiau komunikuoja operoje-performanse „Saulė ir jūra“.
Politines temas savo komiksų operoje „α“ („Alfa“) (operą taip pat prodiusuoja „Operomanija“) nagrinėja ir A. Navickas. Visų pirma, vien F. G. Lorcos tragiško likimo motyvai, tapę šios operos siužeto pagrindu, nurodo į seksualinės deviacijos reiškinius ir konkretų politinį klimatą, kurį pabrėžia operos partitūroje išnaudoti flamenko motyvai. Homoseksualios Lorcos sesers Izabelės personažas įkūnija lyčių lygybės ir mažumų politikos principus. Nežinia, ką apie savo operos politiškumą mano pats operos autorius, tačiau politiškumui mene atidus vartotojas čia įžvelgtų tikrai ne vieną politinės problematikos liniją. Šiame kontekste norisi minėti ir kitus „Operomanijos“ atvejus - dramaturgo R. Ribačiausko, režisieriaus M. Jančiausko, kompozitorių J. E. Šedytės ir A. Šiurio kvietimą išsamiau susipažinti su Vilniaus geto teritorija ir istorija tarpdisciplininiame projekte „Glaistas“, „lietuviško“ charakterio paieškų klausimą kelia „Radvila Darius, Vytauto“ (kūrybinė grupė - K. Kaupinis, B. Kapustinskaitė, A. Mikalkėnas, K. Gikas, K. Jušinskas, S. Kaupinis, G. Palekaitė, J. Kuršis, E. Gresevičius, I. Juzokas).
Taigi, ar mene įžvelgiame politiką, ar ne, priklauso nuo to, kaip į jį žvelgiame: idealistinė perspektyva sufleruoja mene aktyviau ieškoti meninių, o materialistinė - įžvelgti ir socialines-politines reikšmes. Be to, meno kūrinio komunikacijos procese dalyvauja ne tik meno kūrinio turinys, bet ir kultūrinė, socialinė ir politinė suvokėjo patirtis, tad meno vartotojai, disponuojantys skirtingomis kompetencijomis, tą patį meno kūrinį gali interpretuoti skirtingai. Vadinasi, tas pats meno kūrinys, suvokiamas skirtinguose kontekstuose, nepriklausomai nuo autoriaus intencijų, gali turėti skirtingą poveikį arba jo neturėti visai. Nei menininko siekis mene ieškoti grožio ir perteikti jį suvokėjui, nei menu daryti politinį poveikį, nėra imperatyvūs, tad pabaigsiu perfrazuodama F. Schillerį: menas pats savaime neauklėja, tačiau atkreipia dėmesį į socialinius ir politinius reiškinius bei suteikia impulsą refleksijai ar politiniam veiksmui, turinčiam potencialo pakeisti tikrovę. Meno politiškumas nebūtinai yra išorinis ir lengvai pastebimas.
[1] Mouffe, Ch. (2005). On the Political. New York: Routledge, p. 124.
[2] Williams, R. (1977). Marxism and Literature. New York: Oxford University Press, p. 84
[3] Ligeti, G. (1978). On Music and Politics žurnale Perspectives of New Music, 16(2), p. 19-21.
[4] Poe, E. A. (1966). The Poetic Principle. Iš knygos Poetry, Tales and Selected Essays. New York: The Library of America, p. 1431-1436.
[5] Ranciere, J. (2006). The Politics of Aesthetics. London, p. 27.
[6] Gaudrimas, J. (1960). Pirmasis lietuvių operos kūrėjas ir jo operos „Birutė” ir „Eglė žalčių karalienė”. Iš knygos Lietuvių nacionalinė opera (sud. Yla, S.). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, p. 31.
[7] Association Passages laidos „Festival Passages“ (2015, gegužės 17) vaizdo įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=D_H1g7lQyX8
[8] Studio radio laidos „ZKM-Passages“ (2015) vaizdo įrašas: https://www.theatre-contemporain.net/spectacles/Bonne-journee/videos/Entretien-avec-Rugile-Barzdziukaite-et-Vaiva-Grainyte-pour-Bonne-journee-Festival-Passages-2015?autostart
-----
