Šokio kritikė ir dramaturgė Ingrida GERBUTAVIČIŪTĖ aptaria choreografo Vyčio JANKAUSKO 2000-2020 m. kūrybą, pasirinkusi vieną analizės pjūvį - spektaklių herojaus psichologiją. Straipsnyje atskleidžiamas ne tik spektaklių herojaus psichosomatinis kismas, jo branda, ryškėjanti skirtingų spektaklių fone, bet ir paties Jankausko kūrybos galia ir filosofija - trapi vidinių būsenų ir išgyvenimų analizė ir mikropokyčių įtaka asmenybės augimui.
Vytis Jankauskas, šokio kritikų dažnai tituluotas kaip Lietuvos šokio romantikas, į šiuolaikinio šokio meną organiškai atėjo iš breiko. Jaunystėje blaškęsis tarp sporto ir breiko, jis Vilniaus senamiesčio gatvėse vienas pirmųjų ėmė suktis ant galvos. Vilniaus naktinių klubų programose Jankauskas su bendraminčiais rodė plastinio teatro, pantomimos ir breiko kompozicijas - „užsigrūdinimui“, kaip jas pats ir įvardija[1]. Jankausko breikas patiko ir Kaliningrado karininkams: „Jankauskas, tancuj!“ (rus. „Янкаускас, танцуй!“ - „Jankauskai, šok!“) - prašydavo šie ir ne kartą nuvarydavo nuo kojų tada tankistu Kaliningrade tarnaujantį choreografą[2]. Sovietmečiu vykęs breiko judėjimas Jankauską įtraukė visa jėga, 1987-aisiais jis tapo tuometinės Sovietų Sąjungos breiko čempionu.
Visi šie faktai skamba lyg egzotika ir savotiškas neatitikimas, pažįstant ramią, mąslią, jautrią Jankausko asmenybę. „Žmogus, kurio veikla - tokia plati ir vaisinga, susitikus pasirodė panašus į atkaklų ir tylų keliautoją, kopiantį į didelį kalną“, - interviu dienraščiui bernardinai.lt choreografą apibūdino Aušra Gudavičiūtė. Sakytume - ir visą Jankausko kūrybą galima būtų apibūdinti kopimu į didelį kalną - atkakli breiko energija padėjo tvirtą pagrindą nuosekliai, savitai Jankausko šiuolaikinio šokio leksikai, o tylios formų paieškos kaskart išryškina gilų kūrybinių darbų turinį ir minties skulptūriškumą. Atrodytų, kalno viršūnėje - daugybė nominacijų ir net du „Auksiniai scenos kryžiai“, tačiau užkopus didžiausias atlygis yra vaizdas ir suvokimas, kad Lietuvos šiuolaikinio šokio kraštovaizdis neįmanomas be šio choreografo kūrybos.
Šiame straipsnyje apžvelgiu 2000-2020 metų Jankausko kūrybą: nenagrinėju pavienių spektaklių sandaros, choreografinės leksikos, šokėjų raiškos, šviesų dailės ar scenografijos ypatumų, bet ieškau tarp šių spektaklių nenutrūkstančios linijos - Jankausko spektaklių herojaus[3] augimo ir brandos. Ieškau užuominų, spėlionių ir argumentų, koks yra Jankausko spektaklių protagonistas, koks jis kaip žmogus, tas „milžinas“, į šiuolaikinio šokio pasaulį atklydęs iš viduramžių, mėtantis pėdsakus nuo skęstančio slėnio iki šaltojo kalno, aritmiškai judantis link aklos visatos...
Spektaklio „Viduramžių bernelio dainos“ (2000) pavadinimas sufleruoja, kad mūsų protagonistas - jaunatviškai naivus vaikinas, svajoklis, realybėje ieškantis savųjų svajų išsipildymo. Pradžia ir jaunystė. Choreografas herojų taip pat apibūdina kaip naivų ir nemadingą, negalintį pasirinkti, o tiesiog privalantį priimti jam skirtą kelią[4]. Šis naivuolis ieško gėrio ir grožio kaip ir mes visi - sąmoningai ar nesąmoningai visą savo gyvenimą, o atradęs patiria juos kaip naštą. Štai čia ir užsimezga drama ir tiltas į filosofinį tolesnių Jankausko spektaklių gylį. „Prisikankinęs“ su savo svaja, tąja gėrio ir grožio našta - sunkia kaip kryžiaus nešimas, herojus spektaklio finale priima nepatogų likimo kelią ir subręsta[5].
Ši branda tėra pirmasis laiptelis link daugiasluoksnės gilios asmenybės. „Atsižadėjime“ (2001) logiškai ir nuosekliai Jankausko herojus trokšta augti širdimi, protu ir siela. Spektaklio anotacijoje skambantys Rainerio Maria Rilke ´ s eilėraščio žodžiai - Atsižadėjimas. Tai ne liga ištikus vaiką. Pertrauka. Dingstis paaugti - artikuliuoja protagonisto išgyvenimus. „Herojus laikinai atsižada aktyvaus dalyvavimo pasaulyje tam, kad susivoktų (paaugtų), suprastų, kur link juda šis beprotiškas ir dinamiškas pasaulis, ir ar tai yra tai, ko trokšta jis pats“, - apie spektaklį pasakoja choreografas. „Atsižadėjime“ šis naivuolis užauga tiek, jog tampa milžinu - jis stebi daugiaaukščius (butaforinius) namukus ir pro tų namukų langus vykstančius gyvenimus. Mąsto...
Priėjęs išvadą, jog reikia atsikratyti jaunatviško naivumo, pastarąjį kaip ankstesnio gyvenimo atspindį Jankausko milžinas bando slėpti spektaklyje „Užkasti vaivorykštę“ (2002) ir taip tarsi primygtinai siekia konstatuoti savo brandą. Čia jis jam brangių, įgimtų ar asmeninių gražių dalykų nori atsikratyti, „užkasti“ juos tam, kad geriau atrodytų kitų akyse, kad atitiktų kitų įsivaizdavimus ar lūkesčius. Noras patikti ir įtikti kitiems stipresnis už norą būti savimi. Pažįstamas jausmas stovint ties suaugusiųjų gyvenimo slenksčiu. Herojaus dėmesys pamažu krypsta į išorę - į socialinę aplinką ir santykį su kitais.
Staiga prieš akis išnyra vienatvė. Vienatvė pagimdo baimę, artumo siekį, melancholišką tingulį, ilgesį. „Nuskendusiame slėnyje“ (2003) herojus panyra į meditatyvias būsenas ir ieškodamas savęs reflektuoja ne aplinką, o savo svajas. Būsenų tema tęsiama ir „Pėdsakuose“ (2005). Šiame spektaklyje herojus stoja akis į akį su gyvenimo realybe - su tikrovės nenuspėjamumu ir įvairialypiškumu. Tiesa, nepriimkime visko tiesiogiai, atlikėjas čia ne vienas, jų - keturi[6], įkūnijantys skirtingas aptariamo herojaus būsenas, o šalia - ir (penktoji) personifikuota tikrovė. Milžinas kovoje su realybe mažėja, užsisklendžia ir tampa nedideliu „žaisliuku gyvenimo rankose“[7]. Tikrovė sugriauna planus ir svajones, o naivus ir atviras individas pamažu virsta uždara, tylia asmenybe.
Susitaikymas su negandomis ir sunkumais, su bėgančiu laiku ir likimu ateina tyliai. „Žinioje“ (2007) herojui tenka susitaikyti su mirtimi ir tikėti prisikėlimu, prarasti viena, kad atrastų kita, nerimauti, jaudintis, blaškytis ir galiausiai susitaikyti su savimi. O susitaikyti su savimi yra sunkiausia. Šiame spektaklyje įvyksta ryškiausia Jankausko spektaklių herojaus branda - perėjimas į „ramybės pasaulį, grožį be sumaišties“[8]. Ramybės pasaulis apima visą sceninį vyksmą tolesniame choreografo darbe „Budėjimai“ (2008). Jame telpa ir slėnis, ir vaivorykštė, ir butaforiniai namukai, ir viduramžių svajonė. Ramybės pasaulis talpina ir tikėjimą, ir vidinę dramą, ir asmenybės bei išorinio pasaulio kaitą, ir net ateities viziją. Herojus būdrauja ir pirmąkart gyvenime prisiliečia prie savo sielos. Nusiramina trumpam, laukia, jaučia laiko dvasią, tiki ir vėl nusivilia, išsižada ir vėl grįžta prie pasirinkto tikslo. Vidinis būdravimas ir susitelkimas išvargina...
Herojaus pasiryžimai ir apsisprendimai iliustruojami spektaklyje „Liepsnos virš šaltojo kalno“ (2010). Čia taip gerai pažįstamos įkyrios mintys sukasi herojaus galvoje, klaidingi įsitikinimai veda link iliuzinio saugumo, o žmogiškos abejonės ir sprendimų nepastovumas menkina jo ryžtą veikti. Herojaus emocijos daugiabriaunės: ramybę diktuoja nusivylimas ir susitaikymas, ribojimų nepaisymas šaukiasi veržlumo, o pažabotas jausmingumas kelia vidinį priešinimąsi[9]. Šaltasis Jankausko kalnas (-herojus) čia tirpsta, čia liepsnoja, čia maištauja, čia kapituliuoja...
„Esminis vyksmas žmogaus, visuomenės gyvenime - ne didieji įvykiai: kataklizmai, krizės - visa, kas garsiai išrėkta. Svarbiausia - vidiniai išgyvenimai. Mikropokyčiai - tai įdomiausia...“[10], - sako choreografas. Taigi ir savo herojų jis dešimtį metų akylai stebi, kiša po didinamuoju stiklu, analizuoja ir kontempliuoja jo psichologinį-psichosomatinį kismą, atranda jo proto, širdies bei sielos žaizdas ir kuria.
„Judančiuose taikiniuose“ (2011) pagaliau turime progos pažvelgti į Jankausko herojaus ego. Jis ryžtingas, tikslus, norintis dominuoti ir pavergti nusižiūrėtos asmenybės dėmesį. Herojus čia taip pat susvetimėjęs, aplinkinius manipuliuoja savo elgesiu ir emocijomis, varsto žvilgsniu, beviltiškai trokšta suartėti ir pats nepastebi, kaip iš medžiotojo tampa taikiniu. Konkurencingumas, egoizmas ir savitikslė kova nuspalvina šio milžino asmenybę spalvomis, kurių jo charakterio paletėje ligi šiol dar nematėme. O nematėme todėl, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jis gyveno abstrakčių idėjų ir minčių pasaulyje. Už sociumo ribų.
Sociumas į herojaus pasaulį įsiveržia su visais savo žmonėmis, socialiniais vaidmenimis, tapatybėmis ir charakteriais. Spektaklyje „Aritmijos“ (2013) herojus pajunta įsipareigojimų naštą, laisvės kainą, artumo ryšį per nusižeminimą. Pagrindinė „Aritmijų“ žinia yra ta, kaip teigiama spektaklio anotacijoje, kad žmogaus gyvenimas sociume yra kryžius, kurį šiuolaikiniam individui tenka nešti ant savo pečių. Štai čia suvirpa bernelio širdis. Jaunystės kelias ataidi ta pačia kryžiaus, naštos metafora, o herojaus poreikis mylėti ir būti mylimam šiame jau brandesniame gyvenimo etape netgi stipresnis. Keista, bet herojus vis dar neišmokęs atjautos, nusižeminimo, įsipareigojimo, tarnystės. Jis dar maištauja, bet nebe taip veržliai kaip „Liepsnose...“, panyra į vienatvę, tačiau nebe taip giliai kaip „Nuskendusiame slėnyje“. Ieškodamas pusiausvyros tarp prakeiksmo ir palaimos balansuoja tarp vidinio ir visuomeninio „aš“.
„Aklojoje dėmėje“ (2015) choreografas leidžia pamatyti herojaus pasaulėvaizdį - tai, ką mato jis, matome ir mes. Tačiau ši tikrovė iš tiesų yra susikurta fantazija, paralelinis pasaulis, toks, kokį nori matyti jis, o ne tai, kas egzistuoja iš tikrųjų. Herojus čia kaip vaikas lenda po pledu, įsikuria lyg autonomiškoje respublikoje ir joje išdidėja, virsta viskuo, kuo iš tikro nėra[11]. Vėl grįžtame prie milžino įvaizdžio ir jo santykio su realiu ir su savu pasauliu. Šis milžinas nenori pramerkti akių ir žiūrėti į save. O gal jis jau užtektinai prisižiūrėjo į save „Budėjimuose“, „Žinioje“, užtektinai kovojo su realybės daugialypiškumu „Pėdsakuose“? Herojaus žvilgsnis lėtas, snūdus kaip paryčio miegas, kai tuo pat metu ir sapnuoji, ir matai jau bundančios sąmonės aprėpiamą tikrovę. Herojus simuliuoja reginį, nes baiminasi tikrovės, slopina savo blaivų socialinį protą ir žaidžia...
Žaidžia jis ir „Agonijoje“ (2017). Varžosi su skriejančiu laiku, manipuliuoja savo jutimais ir žaismingai užstringa tarpinėje būsenoje, kažkur prieš mirtį ir prieš gimimą[12]. Su mirties ir prisikėlimo temomis herojus jau susidūrė „Žinioje“, tačiau nuosaikiai, pasyviai, nuolankiai. O dabar jis tampa aktyviu dalyviu, savotišku transformacijų objektu, pačia tarpine būsena tarp to, kas miršta ir tuoj nebebus, ir to, kas gimsta, randasi, bet dar nėra. Ir tuomet suskamba choreografo žodžiai - „[doesn´t matter if you are - I. G.] men or women, black or white or yellow, left or right, local or alien, good or bad, wife or spinster, pretty or invisible, amateur or professional“[13], apeliuojantys priimti, pritarti, sutikti, mylėti. Nes visiškai nesvarbu, koks herojus tu esi, kaip atrodai, kuo tiki, ką galvoji, ką veiki, svarbu, kokią sielą nešioji krūtinėje.
Štai čia Jankauskas, atrodo, deda nepaprastai gražų tašką savo kūryboje. „Agonija“ žymi Jankausko profesionalaus šokio teatro dvidešimties metų[14] kelią. Pastaruoju spektakliu choreografas tarsi iškvepia visą kūrybinio kelio sunkumą ir įkvepia naują dar nežinomų idėjų gūsį. Užverčia savo herojaus gyvenimo knygą ir atiduoda ją jaunesnėms kartoms. Toms, kurios ateidamos atsineša visą šiuolaikinę kultūrą, naujas formas, įvairias performatyviąsias patirtis[15]. O pabaigus vieną kūrybos etapą, neretai sunku pradėti naują. Jankauskas jį pradeda performatyviu šokio spektakliu šokėjai, juostiniam magnetofonui ir pripučiamam burbului. „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“ (2019) - minimalistinis monospektaklis apie žmogaus vertę, primestą pragmatizmą, visuomenėje eskaluojamą žmogaus produktyvumą ir efektyvumą. Koks yra Jankausko kūrybos naujojo etapo herojus, dar sunku pasakyti. Jis veikia, bet nekuria, medituoja, bet ne kontempliuoja. Jis yra ji. Švelni, rami, elegantiška. Tame juostiniame magnetofone ji klausosi ne tik muzikos, klausosi ankstesnio herojaus gyvenimo istorijos, jo kovos, vidinio maišto, nusivylimų ir fantazijų. Klausosi sustodama ir tarsi ieškodama apčiuopiamos pauzės, apčiuopiamos tuštumos, tačiau kibirkščiuodama kūrybine energija[16]. Taip ir Vytis - paskutinysis Lietuvos šiuolaikinio šokio romantikas[17] - mąsto, kontempliuoja, medituoja, kibirkščiuoja kūrybine energija ir nenuilstamai ieško kelių link savojo herojaus (jo ir jos) sielos...
Ingrida GERBUTAVIČIŪTĖ
[1] Rūta OGINSKAITĖ. Kito kelio nėra // Teatras. - 2004, pavasaris.
[2] Marius KRAPTAVIČIUS. Senamiesčio Vytis: nuo breiko iki... // Literatūra ir menas. - 2010, spalio 1.
[3] Šiuolaikinio šokio mene sąvoka „herojus“, įprasta dramos teatrui, beveik neegzistuoja, nes kūrybos principai dažnai remiasi saviinscenizacijos būdais, būsenų inscenizacijų metodais, fenomenologinio ir semiotinio kūno atskirties nebuvimu ir pan. Kad būtų aiškiau, šiame straipsnyje vartojamos herojaus ir (ar) protagonisto sąvokos.
[4] Plg. Jūratė TERLECKAITĖ. Apie šokį, viduramžių bernelį ir ... Pokalbis su Vyčiu Jankausku prieš autorinį vakarą Jaunimo teatre // 7 meno dienos. - Nr. 10 (605), 2004, kovo 12.
[5] Plg. Rūta OGINSKAITĖ. Min. str.
[6] Čia ir kituose Jankausko spektakliuose atlikėjų skaičius nėra tiesiogiai proporcingas artikuliuojamo herojaus sąvokai. Aptariamąjį herojų gali atspindėti vienas atlikėjas, keli ar net visi spektaklio šokėjai. Ir nors šį herojų matau išskirtinai vyriškos giminės, jo charakterio bruožus, veiksmų ir emocijų priežastingumą skirtinguose spektakliuose gali įkūnyti ir moteriškos giminės atlikėjos.
[7] Vita MOZŪRAITĖ. Vyčio Jankausko „Pėdsakai“ Jaunimo teatro scenoje // Asmeninis Vyčio Jankausko archyvas. - 2005, spalio 20.
[8] Vita MOZŪRAITĖ. Lietuvių šokio spektakliuose kokybė vejasi kiekybę // Lietuvos rytas. Mūzų malūnas. - 2007, gegužės 15.
[9] Plg. Goda DAPŠYTĖ. Šaltasis kalnas šokio scenoje. Vyčio Jankausko šokio spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“ // 7 meno dienos. - Nr. 927 (5), 2011, balandžio 4. Prieiga per internetą yra ČIA.
[10] Marius KRAPTAVIČIUS. Min. str.
[11] Dovilė STATKEVIČIENĖ. Esė apie nematomą žemę // Menų faktūra. - 2015, lapkričio 29. Prieiga per internetą yra ČIA.
[12] Milda BRUKŠTUTĖ. Prieš užmiegant, prieš nubundant // Menų faktūra. - 2017, gegužės 28. Prieiga per internetą yra ČIA.
[13] Ingrida GERBUTAVIČIŪTĖ. Nuotaikinga agonija // Dance.lt. - 2017, birželio 27. Prieiga per internetą yra ČIA.
[14] Vyčio Jankausko šokio teatras įkurtas 1997 m.
[15] Helmutas ŠABASEVIČIUS. Šokio keliu // Dance.lt - 2017, gruodžio 20. Prieiga per internetą yra ČIA.
[16] Plg. Helmutas ŠABASEVIČIUS. Ekspansija oro burbule. Performatyvus Vyčio Jankausko spektaklis // 7 meno dienos. - Nr. 17 (1296), 2019, balandžio 26. Prieiga per internetą yra ČIA.
[17] Vita MOZŪRAITĖ. Amžių sandūros šiuolaikinio šokio asmenybės. Prieiga per internetą yra ČIA.
