Pastaraisiais metais vienas po kito mus, mano kartą, palieka draugai, buvę kolegos, bičiuliai. Anapilin iškeliauja žmonės, apie kuriuos galvojai, rašei, stebėjai ir sekei jų veiklą ar kūrybą. Tarp jų ir Dovydas Judelevičius, su kuriuo neseniai atsisveikinta palydint į Vilniaus žydų kapines. Žinia apie jo mirtį mane pasiekė vasariškai šiltą, giedrą rugsėjo pabaigos dieną prie jūros, Palangoje, su kuria Dovydo gyvenimas, regis, taip pat buvo susijęs.
Jo mokslo darbai ir knygos liudija jį buvus plataus horizonto filologą; Maskvos Michailo Lomonosovo universitete studijavęs anglų kalbą ir literatūrą, kiek vėliau jau Lietuvoje apsigynęs daktaro disertaciją, jis tapo rimtu, autoritetingu literatūrologu, kone vieninteliu mūsų šekspyrologu, vertėju, patikimu teatro kritiku, daug dėmesio skyrusiu ne tik Vakarų, bet ir lietuvių literatūrai bei dramaturgijai. Mano pakalbinta ilgametė Dovydo draugė ir kolegė Irena Veisaitė pradėjo nuo jo žmogiškų savybių: „Pažinojau visą Judelevičių šeimą, pamenu jo tėvą, buvusį vieną geriausių prieškario Kauno advokatų, motiną, brolį architektą ir seserį. Karo metais jiems pavyko pasitraukti į Rusiją, tokiu būdu jie išvengė Holokausto... Dovydas buvo labai išsilavinęs, korektiškas, geranoriškas, nepiktas žmogus. Gerai išmanė ne tik klasikinę, XIX-XX amžių Vakarų literatūrą, bet ir šiuolaikinę, puikiai nusimanė ir apie lietuvių literatūrą, ir apie teatrą. Esu jam labai dėkinga už tai, kad ir mane įtraukė į teatro gyvenimą. Jis man talkino ir mano įsteigtame Pedagoginio instituto teatralų būrelyje, dalyvaudavo studentų susitikimuose su teatro kritikais. Kai jam ar man būdavo sunku, ne kartą esam drauge rašę... Daug kas mus laikė dvyniais... Studentai Dovydą labai gerbė. Jis nebuvo disidentas, bet ir sovietinės ideologijos neskleidė. Turėjo gerą humoro jausmą. Iki pat galo sekė įvykius...“
Dovydas Judelevičius buvo kiek vyresnės kartos žmogus, bet nedvejodama galiu jį pavadinti savo bičiuliu. Iš arčiau susipažinom prieš pusę amžiaus Teatro draugijoje (sąjungos dar nebūta), drauge važiuodavom į teatro festivalius, dalyvaudavom spektaklių peržiūrose, aptarimuose, kur mus akylai stebėjo valdžia ir jos patikėtiniai; Dovydas visuomet rasdavo būdą labai taktiškai ir pagrįstai išreikšti savo dvejones ir pasakyti tiesą. Buvo išmintingas, tikras intelektualas. Puikiai išmanydamas dramaturgiją, jis spektaklius analizuodavo ir savo teiginius argumentuodavo iš vidaus, iš pamatų. Jo straipsniai būdavo dalykiški ir tikslūs. Lietuvos kultūros tyrimų institute mums rengiant „Lietuvių teatro istoriją“, Dovydas buvo pakviestas rašyti skyrių apie Panevėžio teatro paskutinį dešimtmetį su Juozu Miltiniu. O tai buvo iš tiesų sudėtinga užduotis, nes Miltinio kūryba tebebuvo apauginta legendomis bei mitais, bet ir čia Dovydui pavyko objektyviai, dalykiškai ir santūriai, apeinant povandeninius rifus, remiantis kolegų patirtimi, pažvelgti į prieštaringą Miltinio kūrybos lauką, atskirti pelus nuo grūdų. Kitam tomui yra pateikęs ir skyrelį apie Kaune prieškariu veikusius žydų teatrus. Yra parašęs nemažą pluoštą taiklių teatrinių recenzijų ir analitinių straipsnių, redagavęs ir recenzavęs teatro ir literatūros mokslo leidinius. Teatrologijai ypač svarbi Dovydo knyga apie lietuviškąjį Šekspyrą „Gyvasis Šekspyras“ (1964), kurioje analizuojami tragedijų pastatymai, taip pat jo sudaryta knyga „XX amžiaus dramaturgija: Vakarų Europos dramaturgų pjesės“ (1970) su svariais komentarais. Visko neišskaičiuosi - Dovydo bibliografija tikrai turtinga ir įvairialypė.
Mano atmintyje iškyla keli spalvingi asmeninio kontakto su Dovydu epizodai. Pirmas iš jų susijęs su Jono Jurašo Maskvos „Sovremenniko“ teatre statytu Šekspyro „Makbetu“ (1971). Vienas talentingiausiai pastatytų Jurašo spektaklių, galbūt net pats ryškiausias, buvo „Sovremenniko“ vadovybės nesuprastas ir turėjo būti viešai pasmerktas, neįsileistas į teatro repertuarą dėl savo modernumo, anuomet vadinto formalizmu. Tam buvo surinkta žymiausių Maskvos teatro kritikų ir teatrinių institutų profesūros vadinamoji išplėstinė meno taryba; susidorojimas vyko karštai ir atvirai, ir tik keli padorūs žmonės (pavyzdžiui, profesorius Aleksandras Anikstas) bandė išaiškinti, įteisinti režisieriaus sumanymą. Jurašo, savo bičiulio, ginti tokioj šiurpioj aplinkoj stojo ir Dovydas Judelevičius, tokiu būdu apgindamas ir lietuvių kritikų delegacijos garbę. (Tas įvykis vėlesniais metais, jau bundant Lietuvai, liudininkų buvo aprašytas „Kultūros baruose“.)
Kiti ryškesni prisiminimai susiję su mudviejų kelionėmis į Norvegiją, į tarptautinius Ibseno festivalius. Dar senu sovietiniu papročiu su savim vežėmės šiek tiek maisto (sūrio, dešros, kavos) ir pusryčiaudavom ar pavakariaudavom mano kambaryje. Virdulio jame nebuvo - juk aukštu žemiau veikė kavinė, į kurią eiti mes nelabai turėjom už ką, - ir vandenį kavai teko kaisti puodelyje po rašomuoju stalu. Dovydas, pamatęs, kad vanduo jau verda, palindo po stalu ir spiralę ištraukęs iš puodelio, bet neišjungęs padėjo ant kiliminės dangos. Netrukus pajutau kažkokį keistą kvapą ir supratau, kad kažkas svyla - dar akimirka ir būtų įsiplieskęs gaisras!
Kitas nuotykis nutiko teatre. Ibseno teatras festivalio metu po kiekvieno svečių spektaklio - o jų būta iš Anglijos, Lenkijos, Indijos, Armėnijos (po žemės drebėjimo) ir net Kinijos - prašmatniame savo bufete surengdavo banketėlį, furšetą ir vaišindavo puikiomis žuvimis ir kitomis gėrybėmis, vynu, kava. O baigiamąjį festivalio vakarą vaidino patys norvegai. Mus globojęs mano bičiulis teatro bendradarbis Torstenas priėjo prie mudviejų su Dovydu ir pakvietė po spektaklio būtinai pasilikti, pasibūti su aktoriais. Taigi vaidinimui pasibaigus mudu tradiciškai pakilome į viršų, į bufetą - tą vakarą šis atrodė itin prašmatniai. Prie stalelių pasieniais jau sėdėjo žmonės, ir tik bufeto tolimajame kampe pamatėme neužimtą stalelį. Prie mūsų priėjęs oficiantas su vyno taurėmis patvirtino, kad ten laisva, ir mes įstrižai kirtome salę palydimi jau sėdinčiųjų žvilgsnių. Dovydas iš karto nuėjo prie stalo ir grįžo su gėrybių kupina lėkšte. Aktoriai vis nesirodė, tada ir aš nuėjau prie stalo. Netrukus išgirdau, kad prie gretimo stalelio šnekamasi angliškai, Dovydas irgi nugirdo kalbant ne norvegiškai. Pajutau, kad kažkas čia ne taip. Apėmė nerimas, nes ir čia susirinkę svečiai atrodė kažkokie pernelyg pasitempę, lyg laikytųsi kokio specialaus protokolo, kalbėjosi santūriai ir tikrai nebuvo panašūs į aktorių giminaičius ar draugus. Sakau: „Dovydai, man regis, mums dera iš čia išeiti, čia kažkokia neįprasta publika ir ypatingas oficianto dėmesys.“ Bet Dovydas susiviliojo dar kavos su desertu išgerti. Į mus kartais žvilgčiojo žmonės nuo kitų staliukų, lyg spręstų, kas mes tokie. Pagaliau pakilom. Kai nusileidom į apačią, prie aktorių poilsio kambario sutikom Torsteną, čia ir vyko teatro banketas, į kurį buvom kviesti. „Kur jūs buvot pradingę?!“, - sušuko Torstenas. „Buvom bufete, kaip įprasta“, - sakau. Jis susiima už galvos ir prapliumpa juoktis: „Taigi ten vyko banketas Norvegijos ambasadoriams!“
O šiaip su Dovydu puikiai sutarėm, apėjom Nacionalinį dailės muziejų, pėsti nukakom į Muncho muziejų, pakeliui apžiūrėję botanikos sodą ir užsukę į gausiai prikrautą senienų parduotuvę, kur Dovydas išrinko man kuklius ir dailius desertinius peiliukus - juos naudoju po šiai dienai... Aišku, apėjom Vigelando skulptūrų parką ir plaukiojom laivu kartu su Izraelio aktoriais, išvakarėse vaidinusiais puikiame „Šmėklų“ pastatyme. Vilniuje kartkartėmis Dovydui paskambindavau, buvau ir aplankiusi po žmonos mirties. Dovydas, padengęs staltiesę, gražiai vaišino ir kitą kartą, kai atėjau su nauja savo knyga. Telefonu papasakodavau kultūros naujienas, aptardavom kai kuriuos teatro įvykius, Dovydas palankiai pakomentuodavo kai kuriuos mano rašinius.
Į paskutinius tris skambučius niekas man neatsakė.
