Dar kartą pasimėgaukime sunokusiais, tais gūdžiais 2008-aisiais aistringų Operomanų pasėtų sėklų vaisiais. Šių metų Naujosios operos akcija, jos savaitę vykusios išgrynintos koncepcijos, lakoniško, talpaus formato programos rėmuose leido išsipildyti išties unikalioms, radikaliai individualizuotoms, daugiažanrėms žiūrovų patirtims. Aš pati operą traktuoju kaip meno reiškinį, šiuo metų visomis galiomis besistengiantį atgimti, keistis, permąstyti savo paskirtį, turinį ir išlikimo formas. Žavu tai, jog šis vyksmas yra taip raiškiai, sodriai garsus ir tiesiog įvairiaspalvis, gluminančiai įvairus, leidžiantis jį „vartoti“ su besotišku įsijautimu ir atidžiu įsiklausimu.
Kompozitorius Arturas Bumšteinas operą apibrėžia kaip „balsą vietovaizdyje ir kūną garsovaizdyje“. Ši menininko personalinės ideologijos išprovokuota mintis gali tapti ta kelrode minkštakailės lapės uodega, į kurią įsikabinęs drovus garsovaizdžio tektoninių nelygumų, lūžių ar linkių tyrėjas gali drąsiai leistis autentišku „Olympian machine“ akustinių patirčių keliu. A. Bumšteinas tam sukuria idealų meninių patirčių vietovaizdį. Nuo bet kokių vizualinės taršos elementų, o tokiu visų pirma reikėtų įvardinti žmogų, aktorių, gyvą atlikėją, išvalytoje Menų spaustuvės Juodojoje salėje stovėjo dvylika garso kolonėlių. Skirtingos formos, dydžio. Kolonėlės ir mes, žiūrovai, panardint į iš pradžių paties kompozitoriaus perskaitytą senosios Graikijos mitinių artefaktų ir istorijos atplaišų, besiblaškančių iš jaudulio trūkinėjančiame, malonaus, gal kiek sąmoningai lėtinamo ir dirbtinai akcentus dėliojančiame kompozitoriaus balse.
Žvelgti į aplinka kaip į nuolat, paralelinėse sankirtose egzistuojančius garsus generuojančią vienovę. To mus irgi moko gerosios NOA patirtys. O tada A. Bumšteinas mus ir vis dar tylinčius garsiakalbius užlieja kitokios muzikos garsais. Muzikinis, lyg čia pat išgooglintas ir atsidownlaudintas garso takelis skirtas žmogiškajam planktonui kokybiškiau susikoncentruoti ofiso, darbinėje aplinkoje, keičiamas psichikos nušvitimą ir auros spalvinį skaidrumą stimuliuojančia garsine aplinka, fonu. Šią dvylikos garsiakalbių ir sinchroninio teksto instaliaciją į audiovizualinio kūrinio plotmę kilsteli unikali muzikinė partitūrą konstruojama iš dvylikos skirtingų balsų ir foninės garsinės aplinkos sąveikos, komunikacijos ir totalaus konflikto.
Balsu išgromuliuota mintis. Šiais trimis žodžiais ir jų prasmine vienybe bei reikšminiu absurdiškumu būtų galima pabandyti apibrėžti naratyvą, „Olympian machine“ garsinių krumpliaračių sutveriamą, vizualizuojamą mūsų vaizduotėje ir čia pat sudraskoma, suveliama, paskandinama sekančios vaizdinių ir reikšmių porcijos griūtyje. Džiaugsmas atpažinti - Daumanto Ciunio, Marijos Simonos Šimulynaitės, Mariaus Povilo Elijaus Martynenko unikalius balso tembrus, jų asmenybių sodrią, išskirtinę, ypač ryškią, su niekuo nesupainiojamą garsinę raišką. O tada atradimų metas - dėmesį nuvilioja ypač jausmingas, šilto ir skaidraus skambesio kupinas jaunos aktorės balsas. Kas ji? Merginos refleksijos antikos siužeto tema pradeda pintis su alsiu, minčių gurvuoliais prislopintu, atsargiai ir pagarbiai su nematomu mikrofonu komunikuojančiu brandaus vyro balsu. Kodėl? Balsai, dvylika balsų persipina, tampa belyčiais, minties, idėjos suvienytais, bylojančiais apie vis sunkiau įvardijamus, apibrėžiamus, apčiuopiamus dalykus. „Olympian machine“ krumpliaračiai apsuka dar vieną nenumaldomos žmogiškosios civilizacijos lankstą.
NOA programos meniniam vyksmui įsibėgėjus užsisvajoju apie tai, kaip norėtųsi nors kartą išgyventi garso taktiliškumo pilnatvę. Šį stebuklą kaip užsakyti patiekė net du festivalio projektai - opera - meno instaliacija „Honey, Moon!“ rodyta ŠMC Didžiojoje salėje ir barokinio teatro triukšmo mašinų performansas „Blogi orai“ vykęs LNDT Mažojoje salėje. Abejose operose mane ištiko garsas visa savo abstrakčiai idėjine ir jusliška galia. Aptariant tai kas buvo išgirsta, pamatyta ir išjausta reikėtų daugiau dėmesio skirti šių abiejų kūrinių libreto kūrėjų funkcijoms. „Honey, Moon“ libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė - Diena neginčijama lyderė tekstų šiuolaikiniam teatrui kūrimo ir prodiusavimo srityse. Dramaturgės tekstai užėmė lyderiaujančias pozicijas ir šių metų NOA festivalyje. Kiekviena iš trijų operų kuriai libretą kūrė G. Labanauskaitė tapo savotiška vienos įdomiausių lietuviško teatro dramaturgės esybės holograma. Štai „Honey, Moon!“ mus ir visą žanrą privertė išjudėti iš įprastų trajektorijų, išbandyti kažką labai autentiško, novatoriško ir alternatyvaus iki tol turėtų akustinių patirčių srityje.
Šis „Honey, Moon!“ garsolaukis, prisodrintas žmogiškų santykių kakafonijos ir kūniškumo, persmelktas epinių praradimų ir nesusikalbėjimo bei galiausiai nutviekstas ryškia vilties pilnatve. Šių trajektorijų erdvinėmis paralelėmis turėjo galimybę judėti asmeninių akustinių patirčių ieškantys žiūrovai. Mano trajektorija apsiribojo vidiniu strigimu ties tikra garsine haliucinacija virstančia fraze „myli ką nors mylėti...“ Žiūrovinis dėmesys klupo ties keturių kultūristų raumenynu ir didingu kūnų paviršiniais reljefais, ataidinčių vokalistų įgarsintoje žmogiškoje vienatvėje. Dalyvavimas šioje „muzikos kosmonautų treniruotėje“ prilygo jausmui asistuoti pačiam ponui Dievui komponuojančiam didingą visatos garsyną.
„Blogų orų“ tekstų autorius ir atlikėjas Ivan Cheng didelių iliuzijų operos atžvilgiu neturi. Pasak jo: „Opera apima interpretaciją ir turi kažką bendrą su stiliumi“. Tarp žodžiu „turi“ ir „kažką“ ir reikėtų ieškoti I. Cheng - ryškaus ir nenumaldomo konceptualaus meno kūrėjo vidinės esencijos. „Blogų orų“ kūrėjų valia scenoje stojo vėjas, lietus, jūra ir griaustinis. Bent jau šias stichijas bandė įgarsinti iš užkulisių tamsybės atvilktos triukšmo mašinos. Natas čia atstojo įvairių epochų meteorologiniai žemėlapiai. Kurlink visa tai veda? Kokias akustines patirtis provokuoja?
Atsakymas slypėtų paties teatrinio vyksmo cunamio epicentre. Ten matom stovintį grakštų, liauną ir tvirtą kaip mirtis žmogų. Riaumojantį garsiau už audrą garsus apie skausmą, neviltį, susitaikymą ir žodžius apie šnipą, prunkščiantį žirgą, sąvokas naudojamas oro reiškiniams apibūdinti. Žinojote? Nupasakodamas, apibrėždamas lietų žmogus išsiduoda. Išviešina identitetą, parodo savo esmę. Arba eina kitu keliu - kas kartą iš garsų sumodeliuoja savo garsolaukį, tikslesnį ir tvaresnį už bet kokią asmenybės halogramą, akimirksniu sutrupančia laiko linkyje.
Kamerinė opera „Alfa“ mus vėl sugrąžina į Menų spaustuvės Juodąją salę ir į pačią pradžių pradžią - tai išgryninto, jau restartuoto, atgaivinto šviežiu idėjų injekcijos krauju operos žanro egzempliorius. Čia skamba arijos ir širdį užlieja toks aiškus, paprastas išsiilgtai suprantamas siužetas. Variacija Izabelės ir Federiko likimų tema. Jie abu Lorcos ir veiksmas vyksta flamenko melodikos, spengsimo, komiksų stilistikos bei latekso apgultyje. Pradžia ir pabaiga, esmių esmė - aktorė, atlikėja, moteris įkūnijanti alfą moterį čia dominuoja ir laimi net neįpusėjus veiksmui. Visos moterys prisidėjusios prie „Alfos“ gimimo - neišskiriant režisierės, scenografės, kostiumų dailininkės GoraParasit, atlikėjos Noros Petročenko, aktorės Ievos Savickaitės, muzikantės, vertėjos, asistentės, prodiuserė ir libreto autorės G. Labanauskaitės-Dienos yra super herojės, atlydėjusios mus į akustinių patirčių tirštumas. Tokia įvairovė galima tik NOA.
