Nors festivalis „Naujasis Baltijos šokis´18“ baigėsi jau prieš kelias savaites, kai kurie vaizdiniai ir potyriai vis dar persekioja, neduoda ramybės net ir užsivertus kitais darbais. Tad kiti darbai ir tekstai turi trauktis į šoną. Dabar - kalbėjimo apie šokį laikas. Kai patirtys jau suvirškintos, apmąstytos, o kai kurios ir išdiskutuotos.
Vienas maloniausiai nustebinusių festivalio vakarų buvo gegužės 7-oji, pirmadienis. Ši diena su spektaklių žiūrėjimu neturi nieko bendro: teatrai pirmadieniais nedirba, net festivalių metu šią savaitės dieną beveik niekad nerodomi spektakliai. O štai „Naujasis Baltijos šokis´18“ pakvietė pirmadienį apsilankyti teatre ir atsiliepusius apdovanojo iš širdies. Visų pirma buvo parodytas trumputis „Malkologas“, kuriame autorius ir atlikėjas Samuelis Lefeuvre apsiėmė būti tarpininku tarp žiūrovų bei rankose laikomos ir nežinomų plotmių/dimensijų/visatų signalus siunčiančios malkos. Jo įkvėpimas - Ponia su malka iš serialo „Tvin pyksas“ (taip pat ir seriale skambanti Angelo Badalamenti muzika). Tačiau trumpas pasirodymas eina kitu keliu, nei serialo veikėja, dažniausiai išlaukianti, kol klausiantysis pats ateis. Ant scenos mažiau faktų, tikrumo, ir dar daugiau manipuliacijų tikrove. Manipuliuojama ryšiu su medienos gabalu, savo kūnu, jo traukulingu judesiu, tarpininko vaidmeniu apgaunant arba apsigaunant.
Ši už kūniškumo ribų atitraukianti patirtis buvo įvadas į antrąjį to vakaro spektaklį - Oonos Doherty „Vilties medžioklę“. Spektaklis prasidėjo ir baigėsi Menų spaustuvės kieme, kur išleista iš automobilio bagažinės atlikėja leidosi į savo medžioklę, o išleisti iš salės žiūrovai neskubėjo skirstytis. Ji, panašiai kaip Samuelis Lefeuvre, rodėsi besanti apsėsta ir apsėdama skirtingų veikėjų, tapatybių, kūniškumų, savo miesto Belfasto. Šio šokančio kūno, kurio lytį nurodantys bruožai spektaklio metu gerokai išsitrynė, norėjosi dar daugiau nei jis praleido scenoje: smalsu, kur toliau gali nuvesti keliavimas paskui viltį, šaukiančią skirtingiausiai balsais. Ir be jokio vertinimo, be parodijos. Menininkė tiesiog buvo scenoje, beatodairiškai šoko, atidavė visą save. O po spektaklio kvietė pasilikti, kartu klausytis... Tačiau klausymosi dalis Menų spaustuvės kieme ne visai pavyko, nes spektaklio žiūrovai liko dėl kitos priežasties: bendrauti vieni su kitais ir su atlikėjais.
Bendravimas apskritai yra vienas iš raktažodžių, apibūdinančių praėjusį festivalį. Jo daug būta neformalaus. Bet ir ne vienas spektaklis kvietė reaguoti, dalyvauti, būti ne tik žiūrovais. Labiausiai nudžiugino libaniečių šokio teatro „Maqamat“ spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). Spektaklis - ritualas, dalijimasis savo istorijomis, muzika, judesiu, pastangomis vieni kitus pažinti bei kurti kartu ir galų gale pasidalijimas čia pat scenoje pagamintu maistu. Choreografas Omaras Rajeh nusitaikė į pirminius žmogaus poreikius: maistą ir bendravimą. Ir, mano galva, buvo labai taiklus. Jis ne tik kvietė spektaklio žiūrovus pasidžiaugti Libano kultūra, kaip tikrus turistus supažindindamas su maistu, muzika ir šokiu bei visa tai pagardindamas žiupsneliu šalies istorijos. Choreografas sukūrė šventę, kurioje ilgainiui pasidarė visiškai nesvarbu, kurios esi kultūros, kuriame pasaulio krašte gyveni ir kokį šokį šoki. Svarbu noras dalintis, pažinti ir atvirumas. Panašiai kaip 1992 m. Rirkrit Tiravanija darbe „Untitled (Free)“, kuriame menininkas gamino karį ir nemokamai juo vaišino į galeriją atėjusius lankytojus - taip perkeisdamas meno vartojimo erdvę ir suteikdamas progą visiems joje apsilankiusiems pasijusti laisvai. Tiek šis kūrinys, tiek „Beytna“ stengėsi naikinti meno eksponavimui, rodymui skirtose erdvėse atsirandančią hierarchiją, keisti menininko įvaizdį ir funkciją, kūrėjus paversdami labiau tarpininkais, nei genialių idėjų įgyvendintojais.
Laisvumo ir žaidimo buvo dar viename labai nudžiuginusiame festivalio spektaklyje. Nors Ivo Dimchevo „Skulptūras“ vadinti spektakliu ne visai tikslu. Patys kūrėjai tai vadina koncertu su nepretenzinga choreografija. Ir tai ganėtinai tikslus įvardijimas: Ivo Dimchevas dainuoja (kiek primindamas Klausą Nomi ar „Antony and the Johnsons“) o keturi jo šokėjai kuria vaizdinius, atlieka nesudėtingus judesius. Tačiau tie nesudėtingi judesiai nėra tik Ivo Dimchevo dainų fonas. Jais kuriamos nuorodos į įvairius garsius meno kūrinius ar siužetus. Per beveik dvi valandas trukusį koncertą buvo galima atpažinti pietą, Henri Matisso žaliai-mėlynai-raudoną šokį, Jeffo Koonso projektą „Made in Heaven“ ir dar daug visko. Ir ne tik atpažinti vaizdinius ir siužetus, bet ir susidurti su keistais, netikėtais sugretinimais, kurie kai kam galėjo pasirodyti ir ne visai padorūs, bet jokiu būdu nebuvo nuobodūs. Dar vienas įdomus supriešinimas „Skulptūrose“ buvo tarp kūnų. Vienais apatiniais apsirengusių šokėjų, kurių kūniškumas - oda, prakaitas, artumas - buvo nuolat akcentuojamas, fone išryškėjantis pats Ivo Dimchevas atrodė ne taip toli nuo skulptūros: nebe visai natūraliu veidu, lėtu judesiu, jausmingu nesuinteresuotumu primindamas atgyjantį akmenį. Tad tai, kas negyva, „Skulptūrose“ buvo jungiama su tuo, kas gyva, gyvybinga, tai kas aukšta - su tuo, kas populiaru, kas kilnu - su tuo, kas žema, ir visa tai apgyvendinama viename. Toks priešybių jungimas, tiek labai rimtas kaip kokioje konceptualioje parodoje, tiek ir žaismingas kaip dadaistų darbuose, jau seniai nebeatrodo neįmanomas. O postmodernių filosofijų prisikaičiusį žmogų nuteikia maloniai. Kaip ir kurti naujas reikšmes provokuojantis Michelangelo Buonarroti „Pietos“ bei Jeffo Koonso pornografinių vaizdų buvimas viename pasakojime.
Kad ir kaip malonu nardyti po Ivo Dimchevo vaizdinius, vis dėlto darbas šaukia. Darbas šaukia garsiai, o neplanuojamos atostogos ir kasdien planuojamas, bet vis neįgyvendinamas, kokybiškas poilsis - dar garsiau. Todėl Vilmos Pitrinaitės „Somaholidays“ atrodė ne tik įdomus darbas, sujungęs išraiškingus skirtingų kartų Lietuvos šokėjus: pačią choreografę, Mantą Stabačinską ir Darių Algį Stankevičių (o jis ir vėl po kelių metų pertraukos pasirodydamas scenoje daro stiprų įspūdį ir paperka). Spektaklis dar ir skausmingai pažįstamas. Ir bene liūdniausia (nors spektakliui - tik į naudą), kad nemokėjimas ilsėtis yra aktuali tema. Kūno, proto, muzikos ritmai, minimalizmas, peraugantis į visą Menų spaustuvės kišeninės salės erdvę užpildančias konvulsijas. Toks tas poilsis, kai iš tikrųjų atsipalaiduoti nepavyksta ir griebiamasi kokios nors somos. Ją mums atstoja įvairūs cheminiai junginiai, atpalaiduojantys kūną, protą, nuleidžiantys visas karteles ir paverčiantys mus tiesiog malonumų medžiotojais. Bėda tik ta, kad tie malonumai, kurių taip siekiama, niekad nepatenkina. Tad reikia dar daugiau somos ir malonumų, dar intensyvesnio ritmo ir judesio, kad smegenys nors kiek atsileistų.
Ir vis dėlto, be jokios abejonės vaistas egzistuoja. Egzistuoja ir prevencija. Net ir pats festivalis „Naujasis Baltijos šokis´18“ atidarymo spektakliu jau pasiūlė kaip išvengti begalinio somos poreikio pavargusioms galvoms ir širdims. Viskas labai paprasta: tereikia kuo dažiau patirti bendravimo džiaugsmą, dalyvauti bendruomenes buriančiuose ritualuose, dalintis. Į tai, be kvietimo į daugybę spektaklių, vis daugiau dėmesio kreipia festivalio organizatoriai, šventę kuriantys sau, dalyviams, žiūrovams, kritikams, visiems prisijungti norintiems - taip jau kelintus metus iš eilės pasiūlydami teatro sezono pabaigoje būtiną vitaminų dozę.
