Garsūs vardai ir žvilgsnis į klasiką
Kritikų pastebėjimu, graikų režisierius ir dailininkas Dimitris Papaioannou Avinjono festivalyje abejojantiesiems įtikinamai parodė, kad tarp teatro ir šiuolaikinio meno, kaip kad anksčiau tarp aktoriaus ir personažo, šiandien net ir adatos neprakištum. Jo performansus lengvai galima paversti vaizdo instaliacijomis, o jo vaizdo instaliacijos puikiausiai žiūrisi scenoje. Papaioannou spektakliai neturi literatūrinio siužeto - jo pastatymų „siužetu“ tampa erdvės kaita arba žmogaus ir erdvės sąveika, taip pat - įvairių faktūrų, žmonių kūnų, šviesos ir tamsos kontrastai. Avinjone parodytas spektaklis „The Great Tamer“ (liet. „Didysis tramdytojas“), kaip ir kiti kūrėjo darbai, panašus į peizažą, kuriame žiūrovui siūloma leistis į vizualiai emocinę kelionę į nežinią, kur grožis lengvai gali virsti pavojumi, o šis - dar nematytu grožiu.
Britų režisierė Katie Mitchell - ne tik viena garsiausių teatro menininkių, bet turbūt ir garsiausia režisierė-feministė: moterų likimai ir moteriškas žvilgsnis į pasaulį - nekintamos jos kūrybos temos. Per šių temų prizmę režisierė pastatė jau ne vieną klasikinę pjesę, o šiemet Avinjono festivalyje pristatė naujausią savo darbą - Jeano Genet „The Maids“ (liet. „Kambarinės“). Mitchell spektaklyje pjesė atrodo lyg ką tik parašyta: dvi sesės kambarinės, sumaniusios nunuodyti savo turtingą šeimininkę, čia virsta taupiomis lenkėmis imigrantėmis, o jų auka - išlepusiu, moterišku transvestitu. Spektaklis subtiliai balansuoja ties psichologinio realizmo ir estetinio, poetinio simbolizmo riba.
Itin lauktas festivalio spektaklis - jauno australų režisieriaus Simono Stone´o „Ibsen huis“ (liet. „Ibseno namas“). Kaip pastebi rusų kritikai, Stone´as - režisierius, kurio vardą vertėtų įsiminti, nes „teatrinė Europa tik apie jį ir tekalba“, o geriausi senojo žemyno teatrai laukia eilėje, tikėdamiesi užleisti savo sceną šio 32 metų režisieriaus kūrybiniams sumanymams. Amsterdamo teatras „Toneelgroep“ buvo tas laimingasis, kuriame Stone´as pastatė „Ibseno namą“.
Kaip ir sufleruoja pavadinimas, „Ibseno namas“ sukurtas pagal Henriko Ibseno pjeses, atliepiant vienos žinomiausių dramaturgo pjesių - „Lėlių namai“ - pavadinimą. Drauge su olandų aktoriais Stone´as sukūrė originalų epinį pasakojimą apie vienos didelės šeimos narius, susirinkusius į šventę gimtuosiuose namuose. Kaip įprasta Ibseno pjesėms, vaizduojama šeima turi nemažai nutylėtų problemų, o visi jos nariai susaistyti neįprastais ryšiais. Tokiose painiose istorijose aktoriai turi kur pasireikšti, tad žiūrovams keturios spektaklio valandos neprailgo, o Simonas Stone´as užsitikrino dar stipresnes pozicijas Europos režisierių tarpe.
Portugališka odė sufleriams
Festivalyje išsiskyrė ir portugalų režisierius Tiago Rodriguesas, Lisabonos Nacionalinio karalienės Marijos II teatro meno vadovas, Avinjono publikai pristatęs savo „Sopro“ (liet. „Kvėpavimas“). Kritikų pastebėjimu, šis spektaklis festivalio kontekste, drauge su Olivierio Py „Paryžiečiais“, sudarė tam tikrą teatrui skirtą dilogiją. Apgalvotai atrodo ir šiems dviem spektakliams parinktos erdvės: „Paryžiečiai“ rodyti naujoje, šiuolaikinėje festivalio scenoje, o „Kvėpavimui“ buvo paskirta vieta senamiesčio centre, po atviru dangumi, senovinio karmelitų vienuolyno vidiniame kieme (šiame kieme festivalio spektakliai rodomi nuo 1967 m.). Abu spektakliai įtikinamai deda lygybės ženklą tarp teatro ir pasaulio.
Karmelitų vienuolyno kiemas alsuoja senove, čia tikriausiai gyvena ir vaiduokliai, menantys senus laikus. O kas kitas, jei ne ilgametė šios vaidybinės erdvės suflerė, galėtų prisiminti tų vaiduoklių istorijas? Kaip pastebi rusų kritikai, portugališkojo pavadinimo Sopro prancūziškasis atitikmuo - Souffle - turi bendrą šaknį su žodžiu „souffleur“ (liet. sufleris), o „Kvėpavime“ ir matome suflerę - apkūnią, pabrėžtinai neaktoriškos išvaizdos damą juodais darbiniais drabužiais; tai toji pati Cristina Vidal, ilgametė šios festivalio erdvės darbuotoja, pasidalinusi su portugalų režisieriumi savo biografija. Suflerė visą spektaklio laiką yra scenoje, o visi aktorių sakomi tekstai pirmiausia sufleruojami jos lūpomis, ir taip žiūrovams bene negirdimas, lyg vėjo šiurenimas Vidal šnabždesys virsta aiškiai artikuliuotais aktorių žodžiais.
Štai viena spektaklio aktorė pirmuoju asmeniu pasakoja, kad viskas prasidėjo tuomet, kai ji 1978 m. vasario 14 dieną atėjo dirbti į teatrą ir susitiko puodeliui kavos su tuometiniu jo direktoriumi šalimais esančioje kavinukėje. Toliau aktoriai scenoje pasikeisdami pasakoja tikras ir išgalvotas suflerės Vidal gyvenimo istorijas, taip pindami daugiabalsį monologą. Minimalistinės vaizdinės priemonės, minkštas, neperspaustas monologų pasidalijimas tarp aktorių (o visa „Kvėpavimo“ dramaturgija ir remiasi monologais), grakštus, kone somnambuliškas spektaklio ritmas kuria sapną apie teatrą-namą, teatrą-gyvenimą ir užpildo erdvią scenos tuštumą beveik fiziškai juntamais prisiminimais.
Prancūziškai vietnamietiška istorija
Iš festivalio spektaklių kritikai išskyrė ir jaunos prancūzų režisierės Caroline Guiela´os Nguyen „Saigoną“ - keturių valandų trukmės „teatrinį pasakojimą“, paremtą Vietnamo istorija. Pastatymo centre - kelių vietnamiečių šeimų, palikusių Saigoną ir persikėlusių į Prancūziją, istorija. Režisierei tema itin artima - ji yra vienos tokių šeimų palikuonė, tad postkolonijinė Vietnamo istorija, Saigono atminimas Nguyen yra savo tapatybės suvokimo dalis ir jos meninių paieškų laukas.
Spektaklyje vaizduojama išvykimų ir grįžimų drama, neišsipildžiusių lūkesčių tragedija ir visa apimanti nesupratimo kančia. Veiksmas rutuliojasi vietnamiečių restorane „Saigonas“: pastatymo scenografijoje - kruopšti pigaus „rytietiško“ restorano kopija, tokio, kurį galima rasti bet kuriame didesniame mieste. Spektaklio veiksmas vyksta tarp 1956 m. ir 1996 m., šis istorinis tarpsnis svarbus ir Vietnamo nepriklausomybės kontekste, ir kaip keturiasdešimtmetis, po kurio politiniai Vietnamo tremtiniai bei ekonominiai emigrantai gavo teisę grįžti į tėvynę. Visi „Saigono“ personažai - šio istorinio tarpsnio aukos.
Svarbus ir šio spektaklio kalbinis aspektas: „Saigone“ vaidina prancūzų ir vietnamiečių aktoriai bei vietnamiečių kilmės prancūzų aktoriai mėgėjai, o dialogai skamba prancūzų, vietnamiečių kalbomis ir itin sodraus akcento frankovietnamietiška imigrantų lingua franca. Aktoriai neforsuoja ir neprivaidina akcentų, o kalba natūraliai, taip, kaip yra įpratę pagal savo kilmę ir gyvenamąją aplinką. Ne tik užsienio, bet ir prancūzų žiūrovams teko itin įdėmiai klausytis padrikų ir spalvingų „Saigono“ dialogų, kadangi vertimo praktiškai nebuvo. Kritikų pastebėjimu, jaunos režisierės sprendimas dėl spektaklio kalbos yra neabejotinas privalumas - šie nuoširdūs daugiakalbiai dialogai ne tik padeda suprasti nuolat jaučiamą tiek vietnamiečių imigrantų, tiek prancūzų kolonizatorių nesusikalbėjimo ir nesupratimo diskomfortą, bet ir suvokti emocinį atpildą, gaunamą stengiantis nuoširdžiai bendrauti tarpusavyje. Daugiakalbystė šiame spektaklyje - kaip meninė priemonė ir filosofinė metafora, parodanti Saigoną kaip simbolinę prarastos istorijos vietą.
Politiškai ir meniškai angažuoti jaunieji kūrėjai
Istorine bei politine tematika alsavo ir paryžiečių teatro trupės Le Birgit Ensemble spektakliai „Dans les ruines d´Athenes“ (liet. „Atėnų griuvėsiuose“) ir „Memories of Sarajevo“ (liet. „Prisiminimai apie Sarajevą“), drauge su ankstesniais dviem trupės spektakliais sudarantys tetralogiją „Europe, my love“ (liet. „Europa, mano meilė“), apžvelgiančią Europos istoriją po Antrojo pasaulinio karo. „Prisiminimai apie Sarajevą“ tyrinėja 1992-1996 m. vykusią Sarajevo apsiaustį, o „Atėnų griuvėsiai“ įsižiūri į neseną Graikijos ekonominę krizę.
Du Le Birgit Ensemble režisieriai ir keturiolika trupės narių, visi gimę praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje, priklauso jaunų europiečių kartai, kuri augo įtakojama naujų politinių, ekonominių ir socialinių laisvių ir turi savitą žvilgsnį į istoriją. Politinė istorija jiems nekelia sentimentų, šie jauni kūrėjai pasirengę klausti sunkius klausimus ir mesti iššūkį europietiškoms valdžioms, reikalaudami, kad šios atsakytų už savo sprendimus.
Kaip pastebi kritikai, du jaunų menininkų politinės tematikos pastatymai šiemečiame Avinjono festivalyje buvo stebėtinai skirtingi tiek stiliaus, tiek režisūrine prasme. Nors trupės nariai šiek tiek naivūs savo politinėmis viltimis ir daromomis išvadomis, festivalyje parodytais darbais Le Birgit Ensemble parodė gebą suburti žmones draugėn intelektiniais bei emocinio paveikumo teatriniais sprendimais. Šių jaunų kūrėjų viltingiems apžavams sunku atsispirti, tad žiūrovai susitapatina su veiksmu scenoje ir kartu džiūgauja, juokiasi bei dūsauja, tikėdamiesi, kad jaunoji teatralų karta išsklaidys ne tik festivalio temų, bet ir pasaulio tamsumas.
Viltingas užbaigimas
2017 metų Avinjono teatro festivalio uždarymo spektakliu pasirinktas muzikinis poetinis pasirodymas „Black Woman“ (liet. „Juodoji moteris“), pagal senegaliečių poeto Léopold Sédaro Senghor to paties pavadinimo eilėraštį. „Juodoji moteris“ parašyta netrukus po Antrojo pasaulinio karo baigties, o eilėraščio autorius tada nenutuokė, kad taps Senegalo respublikos prezidentu ir visą gyvenimą kovos už meilę savo kalbai bei pagarbą žmogui.
Kai kurių kritikų „Skausmo simfonijomis“ pavadintas 2017 m. Avinjono festivalis užbaigtas viltingai - džiaugsmo simfonija, apdainuojančia Afrikos moterį, poeziją, kalbą. Tuo išreikšta viltis, kad šia moterimi, motina, seserimi, dukra ir mylimąja, metančia iššūkį žmonijai savo meile ir gebėjimu išlikti, savo išoriniu ir vidiniu grožiu, galime būti visi: skausmingos istorijos palikuonys, komplikuotos dabarties liudininkai ir tuo pačiu - neginčijamai gražesnės, viltingesnės ateities kūrėjai.
Parengė Diana Gancevskaitė
